Laisvosios vargšės

Publicisto, visuomenės kritiko DONATO PAULAUSKO ir rašytojos SAROS POISSON pokalbis

Donatas Paulauskas: Keista ir įdomu mūsų pokalbį apie feminizmą perkelti iš praeities į dabartį, iš vienos vietos į kitą. Galima įsivaizduoti tai kaip kokį išsitęsusį diskursą, nes per tą laiką mąsčiau apie tavo išsakytas mintis, mąstei turbūt ir tu. Mūsų pokalbis poezijos festivalio – „Poetinio Druskininkų rudens“ – metu prasidėjo nuo tavo teiginio, kad esi antifeministė. Tai man sukėlė šiokią tokią nuostabą. Paaiškink plačiau šią savo poziciją (ar tapatybę?).

Sara Poisson: Į aną mudviejų pokalbį Druskininkuose galima žiūrėti kaip į nedidelį improvizuotą, šiek tiek poetišką spektakliuką, kuriame mūsų ar bent mano diskurso tekstas išliko daugiau ar mažiau atviras kūrinys. Remiuosi Umberto Eco teorija, kurią jis išdėstė savo tekste „Atviras kūrinys“. Meno kūrinio atvirumas, kaip jo kokybės ar meniškumo kriterijus, man atrodo, turi atitikmenį, vertinant visus kitus žmogaus kūrinius. Pavyzdžiui, kad ir politinis straipsnis. Geras ir teisingas man jis tada, kai randu jame kokį nors ženklą apie gyvenimo paslaptį, pagrindinių egzistencijos klausimų miglotumą. Ženklą, kad autorius ilgisi įvairovės, gyvenimo daugio. Suvienijimo, kuriuo tiki. Ištikimybė miglotumui man – ištikimybė žmogiškosios būties tiesai, net jei tas miglotumas trukdytų veiksmingumui ir įprastam, vaisingam ritualui, sklandžiai veikiančiai konstrukcijai. Galbūt tai bėgimas nuo mašinalumo, kuris nėra organiškas žmogiškos patirties visumai. Nebūtina šią miglą ar ilgesį apibrėžti. Užtenka ženklo. Mano užduotis – išmokti žymėti šį ženklą savo tekste. Galbūt per maža buvo laiko ar man pritrūko gebėjimų, kad šį ženklą atpažintum, bet, pamenu, bandžiau juo ženklinti mūsų pokalbį.

Neužmirškim poezijos festivalio, kuriame tada dalyvavome, atmosferos. Tokia aplinka skatina kūrybingą raišką, taip pat ir tapatybės žaidimus. Galėjau sau vaidinti įvairius vaidmenis. Juo labiau galėjau puikiai atstovauti antifeminizmui, nes tuo metu pajutau pernelyg akcentuotą feminizmą – nelyginant jo perteklių ar pačios problematikos perteklių. Man neretai taip nutinka – jei tik kažkas puolamas, aš tuojau pat randu motyvų tą kažką ginti – tarsi tas kažkas būtų silpnesnis, kuris puolamas stipresnio, ir būtų reikalingas mano motiniškos ar herojiškos pagalbos, užtarimo. Be to, regis, minėjau, kad antifeministe mane pavadino rašytojas Andrius Jakučiūnas, ir tai šiek tiek juokaudamas. Jis, beje, rėmėsi samprotavimais mano esė knygoje „Čiupinėjimo malonumas“. Ten aš išsakiau ne tiek antifeministines idėjas, kiek kalbėjau apie patriarchalinės šeimos ar „kvailos moters“ pranašumus. Ne be ironijos, tačiau su tiesos ar tiesos, kaip neišvengiamo miglotumo, papildymo intencija. Lygiai kaip galėčiau kalbėti apie autokratinės ar net imperialistinės visuomenės, valdomos išmintingo diktatoriaus, sąlyginius pranašumus. Schematiškai žiūrint, kalbėjau apie praradimus, kuriuos patiria bet koks stiprus kokių nors dalykų akcentavimas. Ten šiek tiek saviironiškai rašiau, kad man irgi patiktų savo gyvenime turėti kažką, kas man būtų panašus į mylinčią patriarchalinės šeimos žmoną. Kalbėjau apie patriarchalinės šeimos su griežtai pasiskirstytais vaidmenimis oazę. Tvarka pasiekiama nuo kažko atsiribojant, dėliojant į lentynas. Žmogus (nesvarbu, kokios jis lyties) ilgisi ir tvarkos, ir laisvės. Ši įtampa, mano manymu, išlieka, kad ir kaip ją dangstytume ar nuo jos bėgtume. O jei visiškai atvirai, dabar man vis dažniau atrodo, kad man nebesvarbu, esu vyras ar moteris ir kaip mane suvokia kiti žmonės. Kaip vyrą, moterį, feministę ar antifeministę.

D. P.: Minėjai kūrinio atvirumą, meną ir aš negaliu neprisiminti Julios Kristevos, semiotikės ir feminizmo teoretikės, kuri analizavo meną kaip terpę, kur formuojasi subjektyvumas. Tai labai artima teorija tam, ką teigi. Tasai ženklas, apie kurį kalbi, nurodo kūrinio atvirumą, neužbaigtą procesą, dar nesusiformavusį subjektyvumą. Pasak Kristevos, tai kelias į kūrinio kaitą, kuri keistų ir patį subjektyvumą. Beje, subjektyvumą reiktų suvokti lakaniškos simbolinės tvarkos kontekste. Tačiau atviras kūrinys (ar atviras subjektyvumas), turintis tą atvirumą žymintį ženklą, visada išliks kūrinys arba subjektas. Gal tai ne pati tiksliausia paralelė, bet pabandykime sugretinti. Atviras kūrinys, kaip ir atviras subjektyvumas, gali keistis, deformuotis, persiformuoti, bet jis visada išliks, bent jau savo simboliškumu. Vienaip ar kitaip plėsdamas savo atvirumą, jis vis tiek išliks tam tikru požiūriu uždaras, nes, visų pirma, laikys save kūriniu, o ne kažkuo kitu, tokiu būdu atskirdamas save (užsiverdamas) nuo kitų sistemų. Tą patį galime pasakyti ir apie subjektą, keliaudami link feminizmo teorijos: keičiantis subjektyvumui, plečiantis jo „teritorijai“, mes vis tiek neišvengsime Kito, nepriklausančio simboliškumui, atskirties, nes save laikysime subjektais ir taip galbūt tik dar labiau padidinsime represyvią jėgą ir dar labiau atskirsime Kitą nuo savęs.

Visa tai galima paversti klausimu: ar galime pasikliauti atviru kūriniu (atviru subjektyvumu) ir tikėtis, kad jokios prasmės, jokio ženklo, jokios įvairovės ar miglotumo nepaliksime už borto?

Mano požiūriu, atviras kūrinys vis dėlto yra užbaigtas kūrinys, turintis aiškią ribą. Tad tas neapibrėžtumas, kurį tu žymi kaip subjektas, iš esmės yra subjektyviai apibrėžtas, ribinis, užbaigtas. Tai neapibrėžtumas subjekto viduje. Neapibrėžtumas čia veikia kaip subjekto atvirumo ženklas, o subjektas, kad ir kokių atvirumo, neapibrėžtumo praktikų būtų veikiamas, lieka subjektas. Vyras, moteris, feministė, antifeministė – subjektyvizuotos kategorijos, stabilios, apibrėžtos tapatybės. Atvirumas šioms kategorijoms gali keisti subjektą, bet jis neišvengiamai lieka apibrėžtas savyje, įkalintas savyje, galintis priimti tik vienarūšės kilmės elementus, tik kitą subjektyvumą, bet ne Kitą simboliškumo tvarkai nepriklausantį elementą.

Kitaip sakant, subjekto neapibrėžtumas galimas tik tuo atveju, jei jis yra subjektas, t. y. egzistuojantis simboliškume, tvarkoje. Tad dėl įdomumo galima pasvarstyti, kaip šią poziciją būtų galima interpretuoti – kaip feministinę ar kaip antifeministinę. Įsitvirtinimas simboliškumo tvarkoje (pozicijos įgijimas) reiškia, kad moteris prisideda prie represyvaus subjektyvumo tvarkos, atstumiančios visa, kas jai nepriklauso (kažkada – o gal vis dar? – tai buvo ir moterys) – tai būtų galima suprasti kaip antifeministinę poziciją. Kita vertus, įteisinto subjektyvumo įgijimas reiškia, kad moteris gali reikštis sociume ir gali savarankiškai apibrėžti save (pvz., kaip feministę ar antifeministę) arba neapibrėžti, o tai būtų panašiau į feministinę poziciją (ypač amerikiečių feminizmo teorijoje). Tad galima manyti, kad moters antifeministinė pozicija visais atvejais tėra feminizmo produktas.

S. P.: Na, man patinka, kai sakai, kad antifeministinė pozicija yra feminizmo produktas. Pamąsčiau ta proga štai kokia linkme: mano drąsa svarstyti apie feminizmo laikų praradimus gali būti iš tiesų aiškintina tuo, kad mano drąsa remiasi pirmiausia feminizmo laimėjimais. Tačiau man lygiai taip pat miela manyti, kad pats feminizmas puikiausiai galėtų būti gyvas ir ne taip jau labai akcentuojamas, be spalvingos feminizmo kepurės ar karūnos, tiesiog be vardo „feminizmas“. Juk galėtume rasti puikiausių argumentų tezei, kad šių laikų moterų drąsa gyventi remiasi aibe visos žmonijos laimėjimų, taip pat ir technologinių proveržių, kurie arba visiškai nesusiję su moterų išsilaisvinimo problema, arba su ja nesusieti tiesiogiai, arba netgi kaip tik – daugelis atradimų galėjo būti padaryti vien todėl, kad daugelis moterų padėjo gyventi vyrams, juos globodamos – būdamos motinos, žmonos ar rūpestingos dukterys. Įsivaizduokime, kad visas šis moterų ir vyrų bendras vargas vieną sykį nunoko lyg lėliukė ir iš jos išsirito drugelis. Man užtenka prisiminti kad ir šį visiems žinomą trejetą – karą, badą ir marą, – kuris ne taip seniai buvo natūralus šalių, kuriose dabar klesti feministiniai judėjimai, palydovas, kad nutilčiau ir nebekalbėčiau nei apie feminizmą, nei apie antifeminizmą. Noriu pasakyti, kad pirmiausia visuomenei reikia išsivaduoti iš bendrų vargų, kad kartu su visiems skirta laisve laisvesnė pasijustų ir moteris.

Į tavo klausimą, ar galime pasikliauti atviru kūriniu ir tikėtis, kad jokios prasmės, jokio ženklo, jokios įvairovės ar miglotumo nepaliksime už borto, atsakyčiau, kad visada kažkas lieka už borto. Atviros durys tereiškia kvietimą, atvirumą, bet nebūtinai aktyvų ryšį ir veiksmą. Tačiau galima kalbėti ir apie neužbaigtus kūrinius – U. Eco pateikia ne vieną pavyzdį, kai muzikos kūrinį, dėliodamas natų lapus pasirinkta tvarka, užbaigia atlikėjas ir kai knyga – tokia yra Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ – gali būti perskaitoma kaip tik nori, pasirenkant jos puslapių skaitymo eiliškumą. Ką ir kalbėti apie kūrinį, kurio atvirumas yra tarsi ant to kūrinio kamieno augančios nevienareikšmės interpretacijos.

Bet kadangi vakar vienas žmogus mane apkaltino, kad kalbu pernelyg sudėtingai, o tai reiškia, kad iš aukšto žiūriu į kalbančius paprastai, norėčiau grįžti prie ko nors paprasto. Pavyzdžiui, dar sykį prisiminti, kad visa, ką turiu šiandien ar ką mąstau, priklauso apskritai žmonijos raidai, o ne vien moterų raidai. Tai, kad feministe save vadinanti moteris atskrenda į konferenciją naujausio modelio lėktuvu arba moderniausiu keliu atrieda lėktuvą daug kuo primenančiu automobiliu, apsigyvena prabangiame viešbutyje, pro kurio langus atsiveria nuostabiausių architektūros šedevrų vaizdai, o paskui iš tribūnos tekalba vien apie moterų teises ir jų pažeidimus, man atrodo taip apgailėtinai, kad net dusina. Ji naudojasi viskuo, kas yra bendras vyrų ir moterų gyvenimo rezultatas. Kodėl jai skauda, kad garbė už tai atitenka dažniausiai vyrams? Ar tai nėra iš vyrų perimtas garbės troškimas? Man netgi nelabai svarbu, kad lyčių funkcijos kinta. Man baisiau, kad europietiškas pasaulis pritrūksta originalių idėjų ir gyvenimo motyvacijų, nei kad jis daugybei moterų suteikė daugybę teisių, su kuriomis jos nežino, ką daryti. Mane pačią, kaip pilietę, baigia užsmaugti man skirtas valstybės įpareigojimas nuolat domėtis aibe sudėtingiausių įstatymų ir jų pokyčių vien tam, kad jų nepažeisčiau. Teisinė sistema ir demokratinio piliečių dalyvavimo idėjos įgyvendinimas atima iš manęs galimybę saugiai gyventi individualų gyvenimą, atima svajonių ir kūrybos laiką. Ir aš jau nebežinau, kur man dėti savo teisę į svajones ir kūrybinį gyvenimą. Ši teisė tampa vis labiau teorinė ir slegianti kaip visiškai neberealus įpareigojimas gyventi laisvai. Esu priversta vis daugiau laiko skirti tam, kad išgyvenčiau. Priversta toleruoti konkurencines kultūrinio gyvenimo tradicijas, nuolat su kuo nors konkuruoti, stengtis būti geresnė už savo konkurentą, sielotis dėl to, kad dėl biurokratizuotos įvairiopų konkursų ir projektų sistemos prarandu įkvėpimą ir konkurencingumą. Ir aš vėl grįžtu prie minties: šioje situacijoje man visiškai nebesvarbu – esu vyras ar moteris. Teisė kovoti už vietą po saule tapo prievole kovoti be laimėjimo perspektyvos, susitaikyti su šia kova kaip gyvenimo būdu arba susitaikyti su pralaimėjimu. Teisė kovoti šiame pasaulyje teoriškai tebėra mano laisvė, tačiau praktiškai tapo mano kasdieniu vargu ir sykiu išsigelbėjimu nuo esminių egzistencijos klausimų. Panašiai kaip vergas nebepajėgia filosofuoti, nebepajėgiu perprasti šios laisvos kovos žavesio – laisvės žavesio. Turiu aibes teisių ir būdų už save pakovoti, bet visi tie kovos būdai mane labai vargina. Užguitas vergas ar karys negali būti filosofas. O gal šis menkas kovos azartas, vidinio kovingumo stoka yra mano lyties ar amžiaus ženklas? Bet jei vis dėlto tai yra mano ypatingo individualumo (tai menkai tikėtina) ženklas, galbūt jau neturiu teisės ką nors spręsti apie šį pasaulį, epochą ar savo lytį? Donatai, ar tau neatrodo, kad turiu pernelyg daug teisių, bet pernelyg menkas galimybes jomis pasinaudoti? Tačiau ar kiti žmonės nesijaučia panašiai kaip ir aš, nesvarbu, kokia jų lytis? Jei taip, ką tai galėtų reikšti? Gal jau atėjo laikas ginti mus visus, vyrus ir moteris, užuot (moteriškai?) vis dar kapsčiusis prie smulkių lyčių nelygybės apraiškų?

D. P.: Sara, bijau, kad istorijoje savaime nebūtų atsiradusi nei ta lėliukė, nei tas drugelis. Iškalbingas pats faktas, kad moterys įgijo teisę balsuoti tik XIX–XX a. O ši teisė nebuvo nei nuleista iš aukščiau, nei padovanota. Ji buvo iškovota ir tai žymi feminizmo kaip socialinio judėjimo pradžią. Jei viskas būtų palikta savieigai ir savaiminei tradicijų kaitai, buvusioji moterų padėtis būtų sėkmingai išsaugota, nes ta tradicija buvo patogi, saugi, bet, deja, tik vienam iš dviejų – vyrui. Būtent vyrui buvo subordinuota ne tik moteris, bet ir tavo minimi žmonijos išradimai, todėl nemanau, kad tie žmonijos laimėjimai bent kiek prisidėjo prie feminizmo, nes jie buvo nepasiekiami moterims ar pasiekiami tiek, kiek leido patriarchalinė kultūra tik dėl savo pačios išlikimo. Visa galia buvo laikoma vyro rankose, jis buvo suinteresuotas ta patogia ir sau saugia kultūra. Spėju, kad žmonijos laimėjimai ir apskritai visa civilizacija būtų ir toliau ėjusi savo kryptimi, kaip ir prieš visai nesenus feminizmo procesus, visiškai nekreipdama dėmesio į moteris (ir daug ką prarasdama), jei ne pačių moterų sąmoningumas ir socialinis bei intelektinis veiksmas. Todėl visai racionalu pabrėžti, koks svarbus feminizmas kaip procesas, kurio subjektas bent tuo metu tikrai nebuvo jokia abstrakti „žmonija“.

Beje, keistai atrodo tas tradicinių moters vaidmenų (moterys globotojos, moterys žmonos, moterys dukros) įteisinimas. Esą tokius vaidmenis pateisina vyrų produktyvumas, vyrų laimėjimai, atradimai. Nors taip bandoma įteisinti moterų priespaudą, nepastebima ir milžiniško moterų kūrybinio potencialo, kuris žlugdomas esant tokiai tvarkai. Teiginys, kad moterys prisidėjo prie žmonijos laimėjimų besirūpindamos vyrų gerove, reiškia, kad moterys iki išsilaisvinimo tiesiogiai prie žmonijos laimėjimų neprisidėjo nė kiek. Galime klausti savęs: kiek žmonija prarado tiek amžių ignoruodama moters protą? Arba: kokių laimėjimų turėtume dabar, jei moters protas, kūnas, veikimas būtų išlaisvinti daug anksčiau?

Tikrai nenoriu formuoti imperatyvo, kuris nukreiptų į tai, kad moterys privalo kurti, dalyvauti, aktyviai veikti. Feminizmo judėjimas su tokiu imperatyvu neturi nieko bendro. Feminizmo užduotis buvo suteikti pasirinkimą, leisti pasirinkti: būti mokslininke ar auginti vaikus, būti parlamento ar mezgimo klubo nare, užsiimti verslu ar globoti ir rūpintis vyru. Beje, tai nėra opozicijos, viskas praktiškai gali būti suderinta. Nereiktų feminizmo suvokti kaip imperatyvios idėjos veikti visuomenėje, aš su didele pagarba žiūriu ir į moteris, kurios nusprendžia auginti vaikus ir tai mato kaip prioritetą.

Tiesiog manau, kad teisingiausia yra sudaryti galimybę pasirinkti gyvenimo prioritetus, o ne vadovautis įsivaizduojamai nulemtais kultūros, gamtos ar „prigimties“. Pagrindinis praktinio feminizmo tikslas – neleisti trukdyti moteriai realizuoti save įvairiausiose sferose, nesudaryti tam nei kultūrinių, nei socialinių kliūčių. O ne įpareigoti moterį realizuoti save socialiai aktyviomis formomis.

Tai, ką vadini įpareigojimu aktyviai dalyvauti visuomenėje, domėtis, kovoti, konkuruoti, – ir vėl nesusiję su feminizmu. Feminizmas ne įpareigoja, o suteikia teisę. Tas imperatyvas, apie kurį kalbi, yra neoliberalizmo imperatyvas: privalai konkuruoti, nes kitaip neišliksi, iškrisi iš visuomenės tvarkos. Taip teigia neoliberalizmo apologetai, besisukiojantys ties fetišistinėmis produktyvumo, konkurencijos, laisvosios rinkos idėjomis. Pabrėšiu, kad feminizmas (arba feminizmo sąlygota tvarka) gali veikti tiek neoliberalizmo, tiek socializmo paradigmose (ir tarpinėse srityse), abiem atvejais jis suteikia teisę moteriai veikti visuomenėje, tačiau pati visuomenė kiekvienu atskiru atveju vis kita, nesusijusi su feminizmo veiksmo teisės idėja. Kitaip sakant, tavo nusivylimo objektas – dabartinė paradigma, reikalaujanti kovoti, žinoti, konkuruoti, domėtis, tačiau ši paradigma yra vyraujančios politinės ideologijos ir ekonominės santvarkos produktas, tad šį nusivylimą reiktų priskirti dabartinei neoliberalizmo paradigmai.

Šiuo atveju feminizmas įgauna tam tikrą instrumentiškumo aspektą, nes suteikia teisę, bet pernelyg mažai dėmesio kreipia į visuomenės turinį, santvarkos kokybę, kurioje ta teisė realizuojama. Kad toji teisė būtų netrukdomai įtvirtinta, reikalingi bent minimalūs lygybės standartai, kuriuos, kaip matome, gali suteikti tiek neoliberalizmas, tiek socializmas. Tačiau tų minimalių lygybės standartų nepakanka. Kita vertus, realizuojant tą teisę galima pakeisti bet kokią sistemą, tad jei ši santvarka mums visiems atrodo netinkama, represyvi, trukdanti save realizuoti kitaip, galime ją pakeisti pasinaudodami išsikovotomis teisėmis veikti. Bet ir vėl tu turi pasirinkimą nesinaudoti tomis teisėmis, nes galbūt tau jos nėra būtinos, reikalingos, galbūt tu renkiesi kitą gyvenimo formą, stilių. Tavo laisvė rinktis, o feministinė pozicija tokį pasirinkimą turėtų gerbti, jei jis nėra kieno nors primestas.

S. P.: Na, mano mintis buvo, jog galbūt nebėra prasmės kalbėti apie tai, kad reikia moterims suteikti teisę rinktis, sukurti lygias galimybes su vyrais, nes mes turime ne vieną visuomenę, kur tos teisės jau sukurtos. Tačiau visuomenė dėl to netapo sveikesnė. Priešingai, būtent tos visuomenės, kur vyrai ir moterys gyvena turėdami vienodas teises, turi aibes nė kiek ne menkesnių problemų nei moterų ir vyrų lygių teisių problema. Ir, žinoma, dabartinės vadinamųjų „pažangių“ visuomenių problemos kilo ne todėl, kad vyrų ir moterų teisių problema, sakykime, išspręsta. Štai kodėl darau šuolį nuo feminizmo prie neoliberalizmo, nes dėl įvairių aplinkybių man svarbu kalbėti ir veikti pagal savo prioritetus ir pagal savo supratimą apie visuomenės prioritetus. Mano išeities taškas toks: mes, moterys, turime vienodas teises su vyrais, bet ar dėl to mes, vyrai ir moterys, laimingesni? Ką galime pasiūlyti savo vaikams šioje vartotojų kultūroje, kurioje visi vergauja bankams ar pasaulio naftos prekybos biržai? Kitą dieną vergausime kitokios rūšies energijos gamybos monopolininkams ir metropolininkams. Ir toji vergystė vienus pastūmės į rezignaciją ir nepertraukiamą absurdo jauseną, o kitus – priešingai – toji vergystė, kova už būvį, tos visuotinės varžybos, taip pat ir kultūros, kūrybos srityje, išgelbės nuo beprasmybės – panašiai kaip išgelbsti prakaitą liejantį krepšininką: juk jis, viso pasaulio akivaizdoje dirbdamas savo juodą darbą, neturi galimybės mąstyti apie nieką kitą, kaip tik apie šį darbą. Panašiai kažkada galbūt ir moterys buvo tiesiog užsiėmusios kitais reikalais, didžioji dalis – panašiais „juodais darbais“. Joms nebuvo kada susimąstyti apie kokias nors kitokias savo teises. Panašiai galbūt ir viduramžių vienuolei, filosofei ir kompozitorei Hildegardai ar karalienei Elžbietai I nebuvo kada susimąstyti, kokiu būdu jos gali nuveikti daugiau negu visa krūva iškiliausių to meto vyrų. Šios asmenybės, beje, man yra didesnė atspara nei masė pirmųjų feminisčių, lyg didžiulė banga sukilusių per darbininkų judėjimo pakilimą. Galbūt galime sakyti, kad daug vyrų kažkada turėjo ne ką daugiau teisių nei moterys? Prisiminkime rasinę diskriminaciją ir vergišką darbininkų padėtį.

Ką besakytum, liksiu prie minties, kad visi judėjimai bent iš dalies susiję su ekonominėmis aplinkybėmis. Net ir didesnis sąmoningumo laipsnis turi galimybių virsti veiksmu tik tada, jei dėl ekonominių aplinkybių žmogus bent kiek atitiesia nugarą ir pajunta turįs kitų poreikių, o ne tik išsaugoti savo gyvybę, prilygdamas beveik gyvuliui. Tai, kad dauguma žmonių turi pastogę, maisto ir šiek tiek laiko pailsėti, iš dalies yra išvystytos ekonomikos, dar vadinamos „visuotine pažanga“, padarinys. Šios žmonijos „pažangos“ fone akis nuo žemės pakėlė ir dauguma moterų.

Kita kalba, kokiu būdu toji „pažanga“ (galima rašyti ir be kabučių, žinoma) pasiekta. Būkim atviri, aktyviojo prado vaidmenį sau prisiskyrė vyrai, moterims palikdami vaikus ir dažniausiai antraeilius vaidmenis visuomenėje. Tačiau, nepaisant šito, „pažanga“ pasiekta, ir ja naudojasi ne tik vyrai: moterys įgijo joms skirtų komforto priemonių (važinėja automobiliais, naudojasi elektra, centrine šildymo sistema, šaldytuvu, dulkių siurbliu, vandentiekiu ir visokia gyvenimą lengvinančia virtuvės įranga). Jeigu vyrams būtų taip jau absoliučiai strategiškai patogu moterį laikyti prispaustą, jie to nebūtų jai davę nė už ką. Ir dar prisiminkim tuos vyrus, kurie anais pirmųjų feminisčių laikais kartu su moterimis kovojo už moterų teises. Jei labai norėtume, manau, galėtume įrodyti, kad feministinis judėjimas vyrų pasaulyje pradėtas laikyti bent kiek rimtesne jėga tik dėl to, kad šio judėjimo šalininku tapo ne vienas autoritetingas vyras. Nepaisant šito, manau, ankstesnė moterų padėtis buvo iš dalies nulemta intuityvaus ar instinktyvaus visuomenės racionalizavimosi, pasiskirstant vaidmenis. Neatmeskim minties ir apie prigimtį, kurios sąvoką esi linkęs ironizuoti kaip bemaž dirbtinį minties konstruktą. Žvelgdami į gyvūnų, ypač žinduolių, pasaulį, juk matome, kad palikuonių ankstyvajame amžiuje motina vaidina specifinį vaidmenį, iš dalies susijusį ir su organizmo fiziologija, ką ir kalbėti apie psichologiją. Kad ir kiek kalbėtume apie laisvą pasirinkimą, mergaitėms krūtys ir gimda pradeda vystytis ir funkcionuoti net tada, kai jos visiškai to nenori ir nesirenka. Ir gal labiausiai vyrams jos turėtų būti dėkingos už išvystytą kontracepcijos pramonę ir laisvą šių daug kam prieinamų priemonių prekybą? Kontraceptinių priemonių kainos, pavyzdžiui, nėra tiek išpūstos kiek degtinės ir kitų alkoholinių gėrimų arba jos nėra platinamos nelegaliai kaip narkotikai. Tačiau gal ir čia galėtume įžvelgti ekonominį vyrų interesą – jų norą būti laisviems nuo nekontroliuojamo palikuonių skaičiaus naštos?

Mano mintis tokia: ankstesnį moters vaidmenį lėmė toks pat visuomenės racionalizavimasis kaip ir dabartinį moters vaidmenį su visomis jos teisėmis. Visos visuomenės raida parengė sąlygas moterims „išsikovoti“ dabartines teises, tiksliau – ankstesnei visuomenei atrodė racionalus vienoks moters vaidmuo, o dabar kitoks. Lygiai taip pat, neužmirškim, keitėsi ir vaikų vaidmenys šeimoje. Kažkada vaikai buvo turto, ūkio paveldėtojai ir ekonominė jėga, o dabar – kas jie yra šeimai? Ir kas šiandien yra šeima?

Tačiau norėčiau grįžti prie savo prioritetų, kuriuos pagal savo išmanymą ar neišmanymą priskiriu ir pasauliui. Ar tau neatrodo, kad įgijusios teisių moterys jomis tesinaudoja tik tam, kad kartu su vyrais tęstų jau vyrų sugalvotų socialinių modelių (kalbu ne vien apie neoliberalizmą) plėtrą, užuot sugalvojusios kokias nors alternatyvas? Žvelgiu į daugumą moterų ir matau, kad jos nepajėgia nieko daugiau, kaip tik konkuruoti (neretai nelabai sėkmingai) su vyrais tų pačių vyrų sukurtuose socialiniuose modeliuose. Tai dažniausiai – visa, ką jos gali, naudodamosi savo lygiateisiškumu. Gali vadinti mane feministe, jei neįžvelgi, kad manęs nežavi tie vyrų sukurti modeliai, o ne tik juose dalyvaujančios moterys.

D. P.: Pirmiausia nemanau, kad vyrų ir moterų lygybės problema išspręsta. Matau gana aiškų politinį manevrą – nors daugelyje pasaulio šalių egzistuoja lygios teisės, lygios galimybės tomis teisėmis pasinaudoti tampa ne tokiu jau dažnu reiškiniu. Tam ypatingą įtaką daro kultūrinės santvarkos, kuriose teisinis diskursas jau pasikeitęs, tačiau socialinis – vis dar išgyvena klampią stagnaciją. Taigi nei politinio, nei kultūrinio feminizmo misija nebaigta. Feminizmo teorija taip pat nėra pasiekusi savo galutinių išvadų (jei tai apskritai įmanoma) – teorizuojamas ir feminizmo subjektas, ir klasikinė priešprieša tarp esencializmo ir socialinio konstruktyvizmo.

Nereikėtų feminizmo suprasti kaip mechanizmo, kuris automatiškai garantuoja laimę, gerbiamą socialinį statusą ir pan. Pavyzdžiui, teisė dirbti nesuponuoja aukšto atlyginimo. Tai tik (net!) galimybė įgauti tą laimę, laisvę ir kitus elementus pasinaudojant savo teisėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip bus pasinaudota tomis teisėmis ir galimybėmis. Kokybiškai pasinaudoti jomis kartais trukdo ir visuomeninė, politinė santvarka ir čia galime prisiminti mūsų minėtą neoliberalizmą (kurio politinė ekonomija visiškai nesusijusi su feminizmu kaip tokiu). Jo sąlygomis turime labai redukuotą pasirinkimo teisę – vergauti vienai arba kitai monopolijai. Tad visiškai sutinku su neoliberalios (ir patriarchalinės) visuomenės kritika. Tačiau feminizmas ir yra tam, kad galėtume keisti tokią tvarką. Užuot kiekvienas iš savo socialinių pozicijų įgyvendinę savo teises ir griovę egzistuojančius represinius aparatus, mes toliau jiems tarnaujame ir piktinamės, kad kažkas neužtikrino mums laimės, nors ta laimė pasiekiama tik įgyvendinus savo teises ir teisėtus interesus.

Įdomus požiūris į feminizmą kaip į vyrų malonę. Pasak šio požiūrio, feminizmas egzistuoja tik todėl, kad vyrai iš aukštos ir nepasiekiamos subjekto pozicijos tiesiog leido jam atsirasti, numetė kaip blizgantį žaisliuką moterims: turėkitės, smaginkitės, jei jau taip norit. Suprask, nieko vertas tas žaisliukas prieš didžiąją subjekto civilizaciją! Jeigu moterų emancipacija ir buvo nulemta visuomenės racionalizavimosi (ar visuomenė gali būti laikoma racionalia, jei eliminavo moteris kaip iracionalias būtybes?), tai tam impulsą davė feminizmo judėjimas. Ir, mano galva, klaidinga jo kilmę sieti su vyrų malone, nes, visų pirma, namų ūkio tvarkymą palengvinančios technologijos ikifeministiniu laikotarpiu buvo prieinamos moterims tik tuo tikslu, kad jos taptų dar produktyvesnės, tuo pačiu metu galėtų užsiimti ne vienu, o keliais namų ruošos darbais. Tai nėra susiję su laisvėjančia nuo namų ūkio veiklos moterimi, kurios laisvėjimą suponavo vyrų išradimai kaip pasigailėjimo-racionalėjimo gestas. „Tobulėjanti visuomenė“ ir toliau būtų sėkmingai išnaudojusi moterį, tik naujomis formomis.

Įdomu skaityti Georgą Simmelį – žymų sociologą, gyvenusį tais pirmosios feminizmo bangos metais. Tada, 1902 m., feminizmo įkarštyje jis rašė, kad moterų mėginimas varžytis vyrų kultūroje prieštarauja moterų esmei, kuri negali objektyvizuoti nei savo, nei vyrų kultūros. Moters esmė neva linkusi tik į kultūrinį subjektyvizavimą ir biologinį bei psichologinį vientisumą, sąlygojantį pažeidžiamą moters struktūrą, ji negali atsikratyti savojo Aš ir kurti kažką daugiau. Tai (klaidingo) biologinio skirtumo prielaida, pateisinanti moters engimą. Ne be reikalo Simmelis mistifikuoja moters darbą namų ūkyje kaip jos biologiniam ir fiziniam vientisumui bei nesugebėjimui kurti objektyvių kultūrinių kategorijų adekvačią veiklą. Jis išaukština tokį vaidmenį kaip vienintelę sritį, kurioje moteris gali kurti ir daryti įtaką (aišku, vyrui). Dabar toji sritis jau tampa sakrali, kaip vienintelė galima moteriai ir priklausoma nuo jos. Tad kaip suprasti tai, kad pažanga lyg ir atėjusi, moterų emancipacija įgavusi pagreitį, visuomenė racionalizuojasi, o moteris vis dar siekiama grąžinti į tą buities kalėjimą, mistifikuojant jį kaip vienintelę jų esmės ir kūrybiškumo atsiskleidimo vietą?

Neaiški ir moterų kaip vyrų formuotojų koncepcija. Simmelis mini, kad moterys netgi kuria vyrų sielas, jos turi didelę įtaką formuojant vyriškuosius subjektus. Tačiau kaip paaiškinti tai, kad vyriškasis subjektas yra visiška moters priešingybė? Koks tikslas kurti tokį, kuris tave engia ir eliminuoja? O jei moteris turėjo tiek daug galios vyrams, kodėl ta galia nepasinaudojo, kad išlaisvintų save? Kodėl, turėdama šitokią galią „formuoti vyrų sielą“, moteris nusprendė palikti save priespaudoje? Akivaizdu, kad ta moterų galios vyrams prielaida yra labiau mitologinė negu reali.

O vadinti ikifeministinę visuomenę racionalia ar instinktyviai sudaryta yra tas pats, kas pateisinti moterų priespaudą biologiniu pagrindu (instinktai juk nurodo gamtą), kokybe ir socialiniu teisingumu prilyginti ją dabartinei visuomenei, nors tai iš esmės nesutampantys dalykai.

Dar šiek tiek dėl alternatyvų. Taip, manau, kad simbolinė tvarka, kalba, patriarchalinė kultūra yra persmelktos iš esmės represyvių normų, seksistinių ir kitokių vyrų sukurtų modelių. Alternatyvas kūrė tokios feministės (kai kurie jų taip nevadina) kaip Hélène Cixous ir Luce Irigaray, teorizuodamos tai, kas vadinama écriture féminine – moterų rašymu. Jos kūrė naują kalbą, išvaduojančią iš simbolinės tvarkos gniaužtų, įtvirtinančią iš esmės naują kalbėjimą, moterišką kalbėjimą, kuris niekada nebuvo sukurtas, nes moterys, norėdamos dalyvauti visuomenėje, turėjo priimti vyriškos kultūros kanonus. Tai turbūt ir yra toji alternatyva, apie kurią kalbi. Aš asmeniškai tokia alternatyva nepasikliauju – ji pernelyg esencialistinė, turinti savų trūkumų, kurie nėra patys švelniausi kokybiškai feminizmo teorijai. Vis dėlto alternatyvos reikalavimas yra glaudžiai susijęs su feminizmo teorijos kryptimi, tad ir čia tavo praktinis antifeminizmas tėra feminizmo produktas.

S. P.: Dėkui, Donatai, buvo įdomu pasikalbėti su tokiu aistringu feministu. Sakykime, kad tavo lūpomis kalba ir tam tikra mano pačios subjekto (manykim, nesuskilusio) dalis. Vis dėlto, anot Jeano-Paulio Sartre’o, „visavertis žmogus, sudarytas iš visų žmonių, yra vertas jų visų, o bet kuris jų vertas jo“. Pasirinkau manyti, kad tai, ką turime ir kuo gyvename, – būtinas ir neišvengiamas visuomenės raidos rezultatas. Vis dėlto gal tikrai verta mane pavadinti antifeministe, jei patyliukais vis dar pasvajoju, kad vieną dieną vyrai ryšis mums visiems sukurti patogesnių, laimingesnių socialinių struktūrų? Nes man vis vaidenasi, kad moterys arba tebekovoja už savo teises, arba pernelyg įsitraukė į konkurencinę kovą su vyrais ir kitomis moterimis visose gyvenimo srityse, arba tarytum naujos kartos vergės vargsta vyrų primestuose socialiniuose modeliuose. Todėl netikiu, kad jos greitai pajėgs pasauliui pasiūlyti kokią nors patrauklią socialinio gyvenimo alternatyvą. Tad gal kaip tikra antifeministė mestelčiau: ei, vyrai, ar jums tikrai taip patinka tas gyvenimas, kurį mes, vyrai ir moterys, gyvename? Panašiai kreiptis į moteris man atrodo lyg ir ne taip gražu. O gal man tiesiog gaila užkrauti moterims revoliucijos, dar vienos veiklos naštą? O galbūt bijau pasirodyti joms svetima, agresyvi ar tiesiog viena iš tų, kurie nuolat iš jų ko nors reikalauja, užkrauna vis daugiau darbų ir įpareigojimų? Viena iš tų, kurie nepatenkinti jų pačių „laisvai“ pasirinktu gyvenimo būdu?