Skirmantas Valiulis ir Kalė Televizija, 1996–2010

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Skirmantas Valiulis. Telemano užrašai. Eseistika.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 224 p.

Kai mirė Skirmantas Valiulis, buvo liūdna. Kad būtų linksmiau, elitistai Žurnalistikos instituto absolventai prisiminė vieną paskaitą: dėstytojas labai norėjo parodyti dar vieną filmą, bet televizorius neįsijungė. Krapštėsi pusę paskaitos, kol neliko vilties. „Perkaito ir atidrėko kontaktai“, – sududeno firminiu, juokingai storu balsu. Taip baigėsi istorija, o kai baigėsi kiečiausio šalyje kino, fotografijos ir televizijos žinovo gyvenimas, snuckiams teliko liūdna šypsena palinguoti galvomis: iš tikrųjų perkaito ir atidrėko, stervos.

Paskutinė dar gyvam esant išleista knyga „Telemano užrašai“, lyg būtų žinota – televizijos kritikos straipsnių rinkinys nuo 1996 iki 2010-ųjų, su 2000-ųjų išimtimi. O tai, net išsižioji, kad lengviau būtų prisiminti – nuo Šleževičiaus iki Kaczyńskio per rinkimus, krepšinio ir futbolo čempionatus, olimpiadas, paksus, adamkus, paulauskus ir grybauskaites, per rugsėjo 11-ąsias, per europietiškosios svajonės ir suvaidinto pakilimo pradžias ir pabaigas, per dvi ekonomines krizes, per erų pradžias ir pabaigas… Arba, kalbant apie smegenų skalbyklę, nuo „Santa Barbaros“, Vytauto Matulevičiaus ir „Kas geresnio, premjere?“ iki „Kakadu“, „Valandos su Rūta“ ir Sauliaus Poškos per ramanauskus, čekuolius, grinevičiūtes, galkontaites, bučelytes, larius kingus ir berneen: ištisas „Donaldas ir kiti“.

Jau vien pats terminas televizijos kritika kelia šimtus milijonų klausimų: tai ne grynumo, elitizmo, atsiribojimo ir amžinumo iliuziją palaikantys kinas, teatras, literatūra. Tai laikina, momentinė, reitingų besivaikanti ir mylėti nesugebanti kalė televizija. Jei televizija būtų mergaitė, ji būtų skaisčių akių, ilgų geltonų kasų ir putlių švediškų žandukų plačiasielė. Užaugo ji kaime, mokėsi tik gerai ir labai gerai, aktų salėje organizavo nejuokingus šimtadienius, o tampydama karvės spenius svajojo apie žurnalistikos studijas: informuoti, kelti, žadinti, vienyti! Bet jau pirmame kurse, patikėjusi turtingo užsieniečio pezalais „Brodvėjuje“ – mergaitės lieka mergaitės! – buvo išvežta į Olandijos viešnamį, kur tampo nebe Margei ir, nors braukdama ašarą dar parašo eilėraštį, liūdną laišką namo mamai, puikiai supranta situaciją: jos pareiga dabar yra pisti. Šiuo atveju – pisti protą. Ir, jei eitų išpažinties, negalėtų net nuoširdžiai pasakyti, kad jai prostitucijos procesas nepatinka ar kad nuolatiniai klientai Milušauskas, Bartkus, Urbonavičius ar seniai besirodęs Valinskas nepriveda jos iki purrrrrrvino orgazmo. O kur dar atlygis!

Tolerantiškai, nemoralizuojant kritikuoti jautrią kekšę – sunki užduotis gyvam organizmui. Tuo labiau kad televizija, puikiai suprantame, nėra nei tikrovė, nei jos atspindys, o tik mirguliuojančios rūgštinės haliucinacijos, turinčios pretenzijų į veidrodį: groteskas! Tiek drąsos reikalaujantis darbas galėjo būti patikėtas tik tokiam kaip S. Valiulis. Iškrypęs? Evoliucija yra nukrypimų nuo normos rezultatas, drąsių individų, nebijančių paaukoti išlikimo dėl neatrastų horizontų, nuopelnas. Kai kam juokingas? Intelektu kaukėti karaliaus dvaro juokdariai-eruditai keičia pasaulį jį sabotuodami.

S. Valiulis geriausiai davė atkirtį tiems, kurie kritiką matė tik tikrųjų menų prostitute, pririšta prie Prokrusto lovos. Sąmonės srautu kalami kiek literatūriniai kiek pašlemėkiški pasažai visiškai subjektyvūs: nepamiršta S. Valiulis nuo namo stogo nušvilptos antenos, kelionių knygų parodų politikos prisiminimų draugelių studentų bendrakeleivių konkursų fantazijų klausimų plenerų ir interpretacijų. Šalia Baudrillard’o čia rūko Rimiškis, tame pačiame pasaže kalbama apie tremtį ir didelius papus, viename „Bare“ sėdi Artūras Zuokas ir Artūras Barysas-Baras, daug dėmesio skiriama visai Lietuvai, kuri nėra Vilnius, ja pagrįstai gėrimasi, nuo Dzūkijos kaimų iki Panevėžio. Užsiauginęs statusą, kritikas galėjo nebijodamas rėžti tylų, bet aiškų še, rykit ir toliau pokštauti.

Tas mėlynos, žalios, raudonos spalvos ekrano mirgėjimas, kurį vakarais išėjus į lauką (!) galima pastebėti nelaimingų miegamųjų rajonų languose, negali neveikti patogaus surambėjimo link. Kad ir koks atsparus stagnacijai būtų S. Valiulis, kartkartėmis užknarkia savajame fotelyje, ir tai lengva pajusti: „Nuomos sutartis“, „Atleisk“, Šapranauskas ir kiti paprastučiai bei parsidavėliai priimami it savaime suprantami ir pateisinami dalykai. Tolerantiškas, pliuralistinis maištas ar provincialumas, pasaulio sumažėjimas, sucentravimas? Kartais beskaitydamas sudrebi nuo vėsumos, kuria tave apgaubia dramblio kaulo bokšto Naujojoje Vilnioje šešėlis: tie patys fotografų vardai (sveikas, tuščiosios estetikos hipsteri Pauliau Vėjau Normantai, tu vėl čia?), patriotinė etnocentristinė didaktika jaunimui ir senimui (lietuviškųjų pasiekimų, vardų ir metrų minėjimai vis nelemtai pamirštami, ajajai!), nuobodulio / rezignavimo filosofija, išdidi stebėtojo poza, ir nebesupranti – tik supranta S. Valiulis kai kuriuos piktybinius ir nepiktybinius debilus ar jau pateisina?

Aš blaškausi tarp žmogiškosios, moralistinės konflikto vengimo tolerancijos ir nežaboto, svaigaus idėjinių snukių daužymo, todėl galiu kai kurių S. Valiulio savybių ir nepastebėti. O televizijos sutuoktinį vedybinis gyvenimas jau buvo išmokęs, kaip šokiruoti nesukeliant priešiškos reakcijos, kaip parodyti neišmanėliams jų vietas beribe tolerancija ir kaip rašyti žodžiais šaudančius tekstus, tinkamus „TV antenai“ ir „Respublikai“. Dabar į šį meną vienoje vietoje paspoksoti galime ir mes. Pabaikime taip – jei vis dar būtų gyvas, tikriausiai už šią recenziją, pabambėdamas, bet ir džiaugdamasis, esą „taip negalima“, vėl suraitytų šešis.