Taip, tai Aš

MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ

Julius Keleras. Tai tu. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2011. 112 p.

Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų

tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu.

Tertulianas, „Apie sielą“

Pirma diena

Už lango vaiskus vasario dangus ir joks paukštis šįryt jo netrikdo. Apsėmęs visa, ką buvau įžiūrėjęs vakar, jis plyti ligi pat pamario, o ten jau liejasi Nemuno ir Kuršmarių vandeniu. Tekėk, dangau, liekis iš nokstančio saulės indo ir apšlakstyk ištroškusį (k)rašto žmogų. Norėčiau kažko įsitverti, saugiai kažkur atsistoti; teišnyra senas Fusi vėžlys! Užsiropštęs ant jūržolėmis apaugusio šarvo bent jau paliesiu tuos rašmenis, įrėžtus mano apkiautusio laiko į tvirtą ir storą kiautą. Kokį tekstą liesiu? Ar gausiu žinių iš poeto?

Antra diena

„Tai tu“ – skelbia Juliaus Kelero knygos viršelis. Nejaugi? Ar Aš? Ir pasuku galvą į langą, o langas atspindi, išties, mano veidą. Jokio dangaus ir nieko daugiau, tad belieka tik kuo greičiau nusisukti ir pavartyti rankose pilką šaligatvio plytelę eilėraščių knygelės pavidalu. Šit kaip! Ar galiu tikėti šiais dyvais? Jų autorius teigia, kad šie eilėraščiai „…radosi iš turbūt kaip niekad asmeninio santykio tarp „tu“ ir „aš“. Nelabai tikiu kitokių santykių realumu ir todėl kitokių santykių galimybė manęs nedomino. Norėčiau, kad skaitytojas tai pajustų…“ Oho! Jis norėtų! Ar ne akiplėša? Jei dabar atsistočiau ant šios plytelės, ar jausčiausi saugiai? Rodos, ji penkiasluoksnė, supresuota iš krištolo, vandens, vyno, porceliano ir šukių. Tai bent vėžlys!

Trečia diena

Erbarme dich, Mein Gott,

Um meiner Zähren willen!

Schaue hier,

Herz und Auge weint vor dir

Bitterlich.*

Išaušo klausantis Julijos Hamari, giedojau su ja Bacho ariją iš „Pasijos pagal Matą“. Bet štai – Julijus Celeris, lietuviškai – Garbanius Greitasis, tiesiantis gatves ir kelius civilizacijai. Knygos viršelio atvartuose – dvi fotografijos: vaikiška mergaitės krūtis („…pusiau perskeltas obuolys…“ – regis, taip apibūdino bręstančią krūtį kadaise skaitytas vienas Egipto tekstas) ir vynuoginės sraigės kiaukutas. Trapu. Tokia šaligatvio plytelė subyrėtų ir po karvelio kojomis, o man graži ši ženklų kalba, primenanti Peterio Greenawayaus „Skenduolių skaičiuotę“. Šią inkliuzų kalbą, išties, galiu tik pajusti, nes vardindamas galimas prasmes tikrai sužeisčiau banalybėmis tai, kas joje yra gryna. Dabar. Vis dėlto, radęs šiuos ženklus po pilku šaligatvio plytelės paviršiumi, jaučiuosi drąsesnis ir p. 5 perskaitau pirmą eilėraštį, pavadinimu atkartojantį, kad „tai tu“, t. y. „Aš!“, t. y. „maža mergaitė – beveik visiškas vaikas…“ Perskaitau itin įdėmiai, nes autoriaus įžūlumui, mano supratimu, nebuvo ribų taip primygtinai teigiant kažką panašaus. Taigi:

…maža mergaitė – krypuojanti antis, apsirišus

lopyta senelės skara, įšokus į didelius, aukštus

senelio batus, bandanti šokt mažąjį gulbių šokį

iš kažkurio nuolat perjungiamo TV kanalo…

(Išskirta mano – M. M.-M.)

O, paskutinės strofos dailume!

…maža mergaitė, beveik moteris, beveik vaikas

vis tiek kartais nugirsta kaip į palangę

abiem paauglės alkūnėm skaudžiai remias lietus –

ir tas vaikas, atvėręs langą, be ašarų verkia

Et, už lango šį rytą – žiema, bet mano skebei visai nesvarbu metų laikas; ji GALI girdėti lietų. Tad šiandien susilaikysiu nuo galbūt šiuo tekstu peršamų konkrečių minčių ir interpretacijų.

Ketvirta diena

Mielas dienorašti – juk taip dažniausiai į tave kreipiasi mažos mergaitės, – aš prieštarauju, nesutinku būti maža mergaite! Man nebeįdomu! Norėčiau būti didele, suaugusia moterim, gal net sene, apsigobusia lopyta skara! Kodėl jis mane, dar skebę, užpylęs cemento milteliais, pakloja į šaligatvį, ant kurio šoks kalipsą aukšti senelio batai, mindžios kelios kartos, kol galiausiai išlups ir išmes skilusią? Kodėl apskritai kalbu taip, tarsi priklausyčiau moteriškajai giminei? Empatija? Dievaži, gal esu androginas, berdačė? Kodėl dabar frustruoju? Tai vis ta knyga kalta – kažkas manyje jai priešinasi, gali būti, kad bijau, pusamžis vyras, kažką savyje jos dėka atskleisti. Ar alter ego – savąjį Dievą, „per mano sapną bėgantį vienais apatiniais“, „nemokantį sutrint mano nuorūkos“, „skolingą man vyšnios kauliuką“, ar savo nykštuką, ne tokį baisų kaip Päro Lagerkvisto, bet vis dėlto pakankamai baisų, o gal savo kūną – „mirtininką, plaukiantį kaip svetimo eilėraščio eilutė“?

Penkta diena

Įvardžių abrakadabra, kad ir čia:

ašaros peizažas švaresnis

už tobulus jų kraštovaizdžius…

„vieta akmenukui“, p. 13

(išskirta mano – M. M.-M.)

Kieno kraštovaizdžius įvardina „jų“? Atsakymo eilėraštyje neradau. Ne veltui pradedu vaikus mokyti morfologijos ne nuo daiktavardžio, o nuo įvardžio „aš“. Man atrodo, kad tardami pirmąjį žodį „mama“ jie jį suvokia kaip „aš“. O verksmo motyvas atsikartoja per visą knygą, ir vyšnia, pirmasis probaltų vaismedis, šventas medis, nes nukirstas atželia, atkeliavęs pas mus nuo Ponto – Juodosios jūros ir gali būti, kad Palemonas šalme jos kauliuką atsinešė. Štai p. 56 tariamas Palemonas gulėjo „…po vyšnia, / taip, po vyšnia, / o tu? // aš? / aš buvau tąsyk / vyšnios kauliukas“. Nušlifuotas japono, bet parašytas romėno, skaidrus ir blizgantis Evangelijos grūdelis, oho, koks didelis – Himalajai byrėtų! Tai bent, patraukiau ienas į lankas, ha!

Šešta diena

O kodėl gi ne? Ar privalau tik klotais šaligatviais vaikščioti? Buvau išgėręs, ilgėjausi horizonto, nešė didžialietuvio ifritas, nes mano „…pažastyse nėra sparnų…“ Apsimečiau gamtininku, kuris, anot Aristotelio, daugiau reikalų turi su siela nei su kūnu. Spontaniška mano siela, ta skebė, „maža mergaitė“, ta tabula rasa, mikrokosmas, mano motoras… entelechija… Pažinau ją šioje Juliaus Kelero knygoje, galėčiau patvirtinti – buvo, yra tokia manyje mano AŠ, jau p. 5 pažinau, tik vaidinau „aklą vištą“ iš p. 9, tą pasyvųjį savo protą: „slėpdamiesi visiškoj tamsoj mes liečiam / vienas kitą, painiojamės skalbinių virvėse, / nekaltose mergaičių šokdynėse, / kaspinėliuose, krentam ir keliamės…“ Juk esu atsargus! Ir miesto balandžių nutūpta šiandien mano palangė; lesa jie viską, ir kauliukus, ir raides, kurias užrašome ant tabula rasa lapo, melsvi kaip mėnulis „paauglystės užrašuos“. Tas mėnulis juda „…kaip melsvo rašalo žmogelis / be rūbų, bėgantis nežinia kur, nežinia ko…“ (Išskirta mano – M. M.-M.) Va, jau spindi ištrėkštu kauliuku „…po keistai iškerojusia vyšnia, tai netgi / ne vyšnia, tai labiau panašu į Angelo sargo šešėlį“.

Septinta diena

Šiandien gavau žinių iš poeto. Erotiška ši knyga? Tik šypsausi. Tai siela ir kūnas „viena neišverkta / neišverkiama ašara – / aš (tu)“. Tebūnie ji Juliaus Kelero Giesmių giesmė, juk pastaroji jam taip patinka. Gal moterys kitaip apie sielą parašys, tik teneužmiršta Tertuliano. O Julius Keleras vėl parašė kažką gražaus, ir kai kas tai jau žino. Savaitę stovėjau ant jo knygos, tarp vandenų, o tai – šiokia tokia garantija: išsiklosiu tom knygom virtuvės grindis, kad skimbteltų nuo stalo nukritęs sidabrinis arbatinis šaukštelis.

___

* „Dieve, pasigailėk / Vardan mano ašarų! / Pažvelk – / Gailiai verkia Tavo akivaizdoj / Mano širdis ir akys“ (vertė Rolanda Stefonavičiūtė).