Dirbk sąžiningai, veizėk galo

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Lėktuvas iš Leningrado vėlavo dvi valandas. Dažniau skraidantieji buvo užgrūdinti „Aerofloto“ staigmenų ir pakniopstom skuto į laukiamąją salę susirasti minkštasuolio, neišdubusio kaip kiaulės papilvė. Iš antro aukšto, smailakiuodamas į lubose prilipdytas žvaigždes, galėjai krutinti smegenis apie kosmoso begalybę, o turinčios tik plaštakėlių intelektą – vėpsoti į madas demonstruojančias pilietes keleives.

Prieš kopdamas laiptais, tūlas pagarbiai pakeldavo akis į armijos generolo Ivano Černiachovskio portretą. Apžilpinti TSRS didvyrio žvaigždės, mintimis persikeldavo į žaliausią Vilniaus aikštę (dabar V. Kudirkos), kurioje karo vyras, užsikabarojęs ant tanko bokšto, nepaliaudamas goksojo į friciukų judėjimą. Paminklo papėdėje žydeliai posmuodavo apie kelionę į išsvajotą tėvynę Jeruzalę. Kitame laiptų marše akim žaliųjų ežerų stebeilijo Marija Melnik (lietuviškas šaukinys – Marytė Melnikaitė). Net pagalbinės mokyklos absolventai cituodavo Salomėjos Nėries eiles:

Mažytė – paskui galvijus,

Ją šauksi – neprišauksi…

Argi tada tikėjot jūs,

Kad didvyre išaugs ji?

Taigi, žiemai bėgant iš kiemo, 1975 m. vasario 24 d. Vilniaus oro uoste laukėme Švedijos firmos „Alfa Laval“ atstovų. Kitą dieną sostinės Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) turėjo vykti kapitalistinio pasaulio firmos simpoziumas, kurį, palaiminus (kaipgi kitaip) TSRS prekybos ir pramonės rūmams, rengė Lietuvos TSR prekybos ir pramonės rūmai. Du šios žinybos atstovai – vairuotojas Fiodoras Surininas ir aš, reklamos leidybos biuro tabelinis darbuotojas, – kiurksojome besižvalgydami į švieslentę, kada gi teiksis nusileisti lėktuvas.

Šiam užsilaikant, kiekvienam derėjo įsmukti bufetan išgerti tarybinės kavos su kondensuotu pienu ir sužiaumoti studentišką bandelę už 3 kapeikas. Bufeto lentynose akis žilpino degtinės „Stoličnaja“ ir armėniško konjako „Ararat“ baterijos, trokštantiems atsipagirioti – gruziniško „Tarchuno“ ar „Boržomi“ vandenys.

Trys piliečiai keleiviai, pražiopsoję visus reisus, skausmingai graibėsi kapeikėlių trūkstamai kondicijai. Patyrę nesėkmę, aliuminio šakutėmis narčiai bedė į moldaviškus pomidorus, kurie, neterminuoto laikymo paveikti, buvo įgavę spalvą „jadovito zelionyj“. Bėduliai beviltiškai barškino į valcuoto metalo lėkštes ir, nieko nepešę, skelbė bado streiką.

Tai džiugino „bufetavas“, kurios, nušveitusios dantų šepetuku, likusį garnyrą vėl siūlydavo naujoms lankytojų govėdoms.

Žvirblio galvelės šnicelis-kotletas-teftelis (kaip pavadinsi – nepagadinsi) su aptinkamais mėsos pagardais niekad neužsigulėdavo lėkštės plotuose. Prie „zakusono“ eidavo „kilka v sobstvenom soku“ ar menkės „lomtikai“ aliejuje. Ant vitrinos-šaldytuvo rikiavosi Poltavos duonos riekutės su miglos atspalvį įgaunančiais „šlapiankos“ griežinėliais. Retkarčiais išmesdavo „Krokuvos“ ar „Ypatingosios kilbasos“, tačiau tos išnykdavo nespėjus perstumti stovelių su kaina.

Sugužėję bufetan broliškų respublikų pakeleiviai atsekdavo išmintingąją partijos ir tarybinės vyriausybės politiką – nuolatinį rūpinimąsi „pribaltais“. Prekių pavadinimuose įvairavo TSRS miestų vėriniai, o jei pasirodydavo vietinis pieno produktas, tai – varganas „Liliputas“. Lietuvoje brandintos „Saratovo“ ar „Kostromos“ sūrių girnapusės naktiniais traukiniais nuolat išbildėdavo į Maskvos ir Leningrado gastronomus.

Į restoraną su sviestu švirkščiančiais Kijevo kotletais, seilę varvinančiais befstrogenais ar Leningrado agurkine nėjom, nes maitinimosi lėšos simpoziumo klerkams nepriklausė.

Fedia nepakeičiamąjį autobusiuką „Latvija“ pastatė netoli oro uosto vartų. Buvome įspėti – švedai atsiveš šūsnį prospektų, skirtų maisto įrenginiams ir technologijoms.

Naivuoliai! Rengdami parodas ar simpoziumus buvo įpratę sulaukti milijoninių pirkimų. O šiapus uždangos ištempę ausis klausydavom, ką paporins Maskva, tai yra TSRS prekybos ir pramonės rūmų prezidiumas, tik po jo Tarybų Sąjungos banko užsienio valiutos sergėtojai doleriais tepdavo vakarietiškos įrangos įsigijimą.

Galų gale lėktuvas nusileido. Išėjome į saulės nutviekstą sutikimo aikštelę, kur laukiantieji grūdosi prie vartų. Mes su Fedia, saugodami savo „mozolius“, budėjome už šiukšlių konteinerio, Seklio Morkos žvilgsniu bandydami išryškinti švedus.

Mūsų Prekybos ir pramonės rūmų prezidiumo pirmininkas (jis maloniai šypteldavo pavadintas prezidentu) Jonas Povilaitis paprotino:

– Tuos du kapitalistus atskirsite it biteles nuo musių. Jie išlips paskutiniai, apsiavę tikrais batais.

Atvykstantieji „iš ten“ avėdavo papuvusio apelsino ar dervos juodumo pusbačius, švytinčius „Salamander“ ar „Kiwi“ kremų šviežumu. Batų noselės būdavo oriai tiesios, pakulnės nenukleiptos, o prisigretinę „skorochodai“ ar „Raudonojo spalio“ modeliai atrodė it ožys su balnu. Dalis atskridusiųjų dėvėjo „šapkas ušankas“, avėjo veltinių ir batų hibridais „proščiai molodost’“.

Tik moteriškaitės, nesugniuždomo pasipuikavimo genamos, stypčiojo čekoslovakiškomis „vengerkomis“, o didžioji dalis nutuokė „dublionkių“ jaukumą.

Į taksi skuodė spekuliantai, šiandien vadinami verslininkais. Jie vilko kartoninius lagaminus, suveržtus smunkančių kelnių diržais. Tai buvo bėdžių tarnautojų kirbinė, visom priemonėm bandanti prailginti rublį.

Atskridusiems išsilaksčius, storas vartininkas barškino spyną.

– O kur mūsų švedai? – tempėme kaklus.

– Helou, helou! – sumosikavo rankutėm išdygę ilgšiai. Jie kažką aiškinosi su vartininku, rodė į užpakalyje lūkuriuojantį autokrautuvą, prigrūstą prospektų.

Oro uosto pareigūnas, įdėmiai perskaitęs bilietus, praleido atvykėlius.

Aukštesnysis, vilkintis melsvais kailiniais su kiaunės apykakle, mums prišokus, vėl pasilabino, kažką berdamas greitakalbe. Matydamas, kad aborigenai angliškai nei bū, nei me, pasitraukė į šoną.

– Zdrastvuite, zdrastvuite! – ištiesė šiltą ranką antrasis. – Ja govorit’ po russki, – išsklaidė įtampą.

Svečiai pasiguodė, kad Leningrado muitinėje ilgai blusinėjo reklamos leidinius, gal todėl ir lėktuvas vėlavo.

Dangaus žydrumo akim išmatavę autobusiuką, žvalgėsi aplink.

– O kur pakviesti tuos, kurie perneštų knygas?

– Krovikus? – pasitikslinau. – Cha! – išsprūdo. – Mes keturi vyrai, vienas du ir pakrautas autobusas.

Švedai nepatenkinti suburzduliavo tarpusavyje. Tačiau pamatę, kaip mudu su Fedia čiupom leidinius, nusimetė kailinaičius ir neatsiliko nuo mūsų.

Tas antrasis, kaip vėliau išaiškėjo, simpoziumo direktorius, nebeniurnėdamas krovė prospektus, nors retkarčiais ilgesingai apsižvalgydavo, ar neatstrapalioja šlapjurgis krovikas.

Pritutinus mašiną, darbo diena lenkėsi į pabaigą. Įsiropštę vidun, atriedėjome į Dailės parodų rūmus.

Švedai paaimanavo vos ant kojų bestovį ir į Prekybos ir pramonės rūmus prisistatysią iš ryto. Ten atkaks ir kiti „Alfa Laval“ atstovai, kurie jau dunda traukiniu iš Maskvos.

Vakare namuose sučirškė telefonas.

– Tai kur švedų atsivežti prospektai? – išgirdau nepatenkintą šefo balsą.

– Iškrovėme Parodų rūmuose, o svečius palydėjau į „Astorijos“ viešbutį.

Už keliolikos minučių vėl suzvimbė telefonas.

– Rimantas Jonovič? – nepasilabinęs pasiteiravo kitame laido gale. – Kur padėjot prospektus?

– Juk pirmininkui pasakiau – nuvežėm į Parodų rūmus.

Kalbėjusiam atėmė žadą.

– Juk jie ne-iš-mui-tin-ti! Kaip taip galima! Jūs pažeidėte mūsų šalies muitinės įstatymą. Produkcija turi būti patikrinta atitinkamų organų.

– Dovanokit, o su kuo kalbu? – pyktelėjau.

– Vilniaus muitinės viršininkas Marčenka, – atraportavo – atseit, kiekvienas pabažnas turi pažint šį šniaukrojantį tenorą.

– Manęs niekas neįspėjo. O be to, viskas tikrinta pertikrinta Leningrado oro uoste.

Ragelyje nutilo. Matyt, pašnekovas gliaudė argumentus smogti nesusipratėliui žemiau juostos.

– Kroviniai turi būti tikrinami ir galutiniame gavimo punkte. Maža ką kapitalistai papildomai įkiš.

Žinia, praradau budrumą…

– Jei taip, važiuojam į Parodų rūmus.

Iš užsitęsusios pauzės supratau – draugas viršininkas nutarė dėl prospektų nenugnybti artėjančios nakties malonumų.

Rytojaus dieną nuo aštuonių malėmės po Parodų rūmus. Dėliojome prospektus į „Alfa Laval“ firminius maišelius ir kaip didžiausią vertybę po šratinuką su simpoziumo data: 1975.II.25–27, Vilnius, Lietuvos TSR. Viskas rusų kalba.

Popieriniai maišeliai buvo švediškos kokybės – standaus popieriaus, spalvotom virvutės rankenom, dugne kartono įdėklas. Šiauriečių dovana sulaukė daug dėmesio. Kurgi nepasidžiaugsi švedų dizainerio išmone – į tris karūnas įkomponuotu simpoziumo logotipu, į pilką maišelį galėjai įmurdyti du batonus, kilogramą „šlapiankos“ ir deficitų deficitą – kelis Minsko majonezo stiklainius, kurie buvo pardavinėjami rūmų bufete.

Per tris simpoziumo dienas prie keturių staliukų plušančios registratorės priliniavo aibes besiveržiančiųjų. Nelikus maišelių, tautiečiai prospektus bogino po pažastim. Negi atsisakysi – blizgantys spalvoti viršeliai buvo nepamainomi klojant virtuvės stalčius. O šratinukai, šviečiantys švarko fantazijos kišenytėje, bylojo apie neabejotiną inteligenciją ir praturtėjimą.

Buvo pakviestas ir kino mechanikas – turėjo sukti reklaminius klipus apie pieno produktų laikymą ir pakavimą.

– Oi!

Leningrado muitinėje, peržiūrėję juostą, „pamiršo“ atsukti atgal, o su Parodų rūmų aparatūra to nepadarysi.

Paploninęs liežuvį, nudūmiau į „Spalio“ kino teatrą. Pamatęs mano sumišimą, technikas neniurnėdamas persuko keturis diskus, o dvidešimt minučių triūsą įvertino tik bokalu alaus.

Priešpaskutinę simpoziumo dieną švedas Engebiu kreipėsi į mane:

– Baigėsi prospektai. Prašyčiau padauginti tūkstantį egzempliorių.

– Eik balų deginti! – lietuviškai suniurnėjau.

Žinia, jis nenutuokė, kokios golgotos laukia tiražuotojo.

„Pergalės“, „Vaizdo“ ar CK laikraščių ir žurnalų spaustuvių nedrįsau klibinti, nes, be rypavimų, problemų litanijos, nieko nepeši. Nudūmiau į Informacijos instituto spaustuvę už Žaliojo tilto. Nors užsismaugusi rūsyje, ji pažadėjo per pusdienį išspausdinti nelemtąjį prospektą.

– O kur Glavlito leidimas? – subruzdo įmonėlės direktorius.

Po paraliais! Juk neturėjau visagalio antspaudo, be kurio demokratiškiausioje pasaulio šalyje neišspausdinsi net bilietų ar kvitų eilutės. Glavlitas – kagėbistų pusseserė – nemirksinčia akim sekė, ar laikomasi geležiniais pirštais rašytų instrukcijų.

Trūkstant laiko zuiti per cenzorių smulkmę, atsidūriau pas Glavlito viršininko pavaduotoją Borisą Gurvičių.

Anas didžiai nustebo išvydęs mane. Būtų išgrūdęs lauk, bet pasižinojom nuo Spaudos komiteto laikų. Susimandražijo, paprašė sėstis. Tačiau neramiai suskliautė ausis, kai išgirdo, kad esu pasišovęs tiražuoti kapitalistų leidinį.

Lyg čiupinėdamas karštą bulvę, vartė atsineštą prospektą, žiūrėjo prieš šviesą, gal aptiks užkoduotą kenkimo tarybinei valstybei šifrą. Nieko! Bet dėl visa ko pieno separavimo įrenginių prospektą pastūmė atgal.

– Neduosiu leidimo!

– Palaukit, palaukit, draugas viršininke… Jei jūs saugot valstybines paslaptis, kokių kenksmingų sekretų gali būti švedų pieno separavimo įrenginių leidinyje? Skaitytojui po ranka daugiau sužinoti kapitalistų paslapčių, juo labiau kad pora tūkstančių prospektų jau išdalyta.

B. Gurvičius liko nesukalbamas. Buvęs 16-osios lietuviškosios divizijos politrukas, kvėpavęs kareiviams į pakaušį, nedrįso trauktis.

Moviau į LKP CK.

Leidimų biure vėl problemos – aš ne kompartijos narys. Žinodamas, kad spaudos skyriuje triūsia Česlovas Juršėnas, skėliau kozirį – mes pažįstami iš universiteto laikų.

Anas nevaidino viršininko, nesipūtė kaip šventinis balionas. Pervertęs švedų leidinį ir išklausęs mano dialogą su B. Gurvičiumi, paskambino šiam.

– Ui, aš leidimo nepasirašysiu, – girdėjosi telefono ragelyje.

– Tai jokia atsakomybė. Tik Maskvos Glavlito peržiūrėto prospekto tiražavimas.

– Kiekvienas Glavlito darbuotojas atsakingas už savo teritorijoje išspausdintą eilutę, – nenusileido.

CK instruktorius numojo ranka.

– Eik ir spausdink! Pasakyk – Juršėnas leido.

Spaustuvė susimetė. Tiesa, ne ant kreidinio popieriaus, be spalvotų viršelių. Vis tiek lietuviai išgraibstė – juk už dyką…

Paskutinę dieną su švedu Engebiu nuėjome į „Žemaičių“ alinę Rotušės aikštėje.

Svečias ne vien iš mandagumo gyrė žirnius su spirgučiais, maukė „Tauro“ alų. Jį džiugino retro stiliaus rūsio interjeras, lankytojų alkūnėmis nuzulinti masyvūs stalai.

Kalbėjomės apie šį bei tą, it zakristijonas nuo vyskupo dunduliavimo leipėjau aš, girdėdamas apie Vilniaus savitumą.

– Ar žinote, ką primena jūsų pavardė – Engebiu? – pasmalsavau.

– Tai ypatingosios paskirties sovietų kariniai daliniai, palaikę tvarką iš vokiečių atkovotose teritorijose.

– Tik tiek? – sušvabėjau.

– Na, dar saugojo kalėjimus, politinių kalinių lagerius, – neryžtingai pridėjo.

Matyt, kaip ir daugelis vakariečių manė, kad sovietinės represinės sistemos, nekaltų žmonių trėmimas į Sibirą – tik mitai. Gerai, kad nepaklausė it tokia naivuolė iš Kanados: „Kai jus vežė į Sibirą, kodėl nekvietėte policijos?“

Alaus dar pakartojome. Atsirišo liežuviai.

– Aš ne pirmą kartą Rusijoje, – tęsė. – Prieš dešimtį metų buvau įskaudintas kaip žmogus ir firmos atstovas. Nutariau čia negrįžti.

– ?!

– Viskas prasidėjo tarptautinėje pramonės gaminių, įrenginių ir technologijos mugėje Paryžiuje. „Alfa Laval“ paviljone apsilankė rusai. Rimtai susidomėjo pieno šaldymo įrenginių gamykla. Maskviečiai vėl atėjo po kelių dienų. Pasakė – įgalioti pirkti gamyklą. Keliasdešimt milijonų dolerių rasią…

Po trijų savaičių, nusiplūkę Maskvos instancijų brūzgynuose, sukirtome rankomis. Tuo metu Švedijoje valdžioje buvę socialdemokratai džiūgavo, kad praminti keliai į Rytus. Nors „Alfa Laval“ direktorių taryba purkštavo, kad atsakyta analogiškiems Italijos ketinimams. Na, bet trijų karūnų šalyje nepriimta trintis alkūnėmis su valdančiųjų lyderiais.

Kita vertus, neaprėpiama Rusijos rinka visada viliojo verslo žmones.

Įrenginius gaminome dvejus metus. Rusai prašė juos dvigubai rūpestingiau supakuoti, dėžes apkalti storomis lentomis ir skarda, nes Pavolgyje prie Saratovo dar tik kylą gamyklos korpusai.

Išsiuntėme įrangos ešeloną. Pasisiūlius sumontuoti, rusai pasakė tai atliksią patys, o po poros metų pasikviesią į gamyklos atidarymo šventę.

Praėjus dvejiems metams – mirtina tyla. Priminę, už šešių mėnesių gavome iš Maskvos laišką – statant gamyklą iškilo sunkumų („Žinau tuos sunkumus!“ – piktai mestelėjo). „Pabaigtuvės – po metų!“ – garantavo laiške.

Nesulaukėme žinios ir kitais metais. Mušėme telegramas, mėginome susiskambinti. Šauksmas tyruose.

Ėmėme šturmuoti diplomatiniais kanalais, reikalavome apsilankyti statybose. Atsakė – šalia valstybinės svarbos objektai, užsieniečiai neįleidžiami.

Rusija yra Rusija!

Staiga kaip viščiukas į keptuvę. Būnant Maskvoje kaktomuša atsitrenkiau į TASS’o žurnalistą, ilgus metus dirbusį Stokholme.

„Klausyk, Svetopolkai, – be užuolankų pradėjau. – Mums labai rūpi būsimos pieno šaldymo įrenginių gamyklos likimas. Ją išsiuntėme prieš ketverius metus. Kaip į žemę prasmego. Sumokėsime tau negailėdami, surask ją stepėse prie Saratovo.“

Svetopolkas paskambino už kelių mėnesių. Prašė atvažiuoti Maskvon, tai ne telefoninis pokalbis.

„Nieko ten nėra! Stepėje su „Alfa Laval“ logotipais pūva dėžės atplėštom lentom, plevėsuoja polietileno draiskanos.“

Puolėme aliarmuoti visais kanalais. Tik po vyriausybinės notos mus, keturis firmos atstovus, su saugumo darbuotojų palyda nuskraidino į Saratovą. Iš ten nuvežė į karklais nuėjusį statybos lauką.

Lijo lietus, vanduo tiško ant sulaužytų dėžių, rūdijančių įrenginių. Arčiau priėjus, lindo piktybiškai sudaužyti matavimo prietaisai, išluptos nikeliuotos agregatų dalys.

Nebuvau matęs tokio pasityčiojimo iš žmogaus minties, intelekto, inžinerinės kūrybos.

Lydėję saugumiečiai lyg niekur nieko rūkė, juokavo ir vis žvilgčiojo į laikrodžius – ko čia mirkti lietuje.

Pasiteiravau, ar atsiskaitė už pražudytą gamyklą.

– Iki paskutinio cento. Laiku. Dėl to neturime jokių pretenzijų. Bet jokie milijonai nekompensuos moralinės skriaudos. Dar ilgai nepasakėme darbininkams, kokio likimo sulaukė jų triūsas. Jūs suprantat, – dusliai sušapeno. – Dvejų metų darbas – sąžiningas, kantrus, na, kaip Švedijoje. Nusispjauta į mūsų šalies tradicijas.

Jis paprašė atnešti rūkalų, nors sakėsi nerūkąs.

Čiaudėdamas užsitraukė.

– Tačiau, matote, aš ir vėl už geležinės uždangos. Laikas gydo. Neprarandu vilties aptikti Tarybų Sąjungoje nesukarikatūrintą erdvę. Gal suradau? – gesino graužiančią akis cigaretę. Išsikalbėjimas blėsino širdgėlą.

Atsisveikinome, šiltai spausdami kits kitam ranką.