Ar viskas baigiasi?
Su menininku ANTANU GERLIKU kalbasi Gerda Paliušytė
Žaidimas "Vokas"
Neseniai buvo pagamintas laikrodis, kuris turėtų veikti dešimt tūkstančių metų, todėl lengva pagalvoti, jog šis laikrodis amžinas. Visgi galime būti tikri, kad medžiaga, iš kurios padarytas minėtas laikrodis, suirs greičiau nei per dešimt tūkstančių metų, ir tai mus priartina prie tikrosios mūsų klausimo prasmės. Jei suvoksime, kad niekas negali būti absoliučiai sunaikinta, suvoksime ir tai, kad niekas nebūna iki galo užbaigta. Tačiau gali baigtis visa ko pavidalas ir forma. Gali suirti medžiaga, iš kurios padarytas laikrodis, tačiau tai nebebus laikrodis, tai taps kita materija, kurią šiuo atveju galėtume pavadinti dulkėmis. Ir, be abejonės, po daugelio milijonų metų, nuolatos veikiant gamtos jėgoms, jos gali transformuotis į materiją, iš kurios bus galima padaryti kitą laikrodį. Ir, žinoma, jeigu laikrodis gali liautis buvęs laikrodžiu, siena, ant kurios jis kabo, gali liautis buvusi siena; namas, kuriame yra siena, gali liautis buvęs namu; gatvė, kurioje stovi namas, gali liautis buvusi gatve; miestas, kuriame nutiesta gatvė, gali nustoti buvęs miestu; ir net pati žemė gali nustoti buvusi tuo, kuo ją žinome esant dabar. Ir vis dėlto, nors žmogus neišmoko visko, ką turėtų, tai, ką jis žino, leidžia mums suprasti, jog neįmanoma galutinai sunaikinti mūsų planetos, kad ir kiek pasikeistų jos forma. Mes kalbame apie susidėvėjimą, bet niekas iš tiesų nesusidėvi – keičiasi tik kontūrai. Taigi, baigiasi ne pats daiktas, bet jo forma.*
– Jeigu meno kūrinys – pokalbio su suvokėju galimybė, ar režisuojant pokalbio pradžią įmanoma numatyti jo baigtį? Kaip užbaigi ir ar užbaigi savo kūrinius?
– Manau, jog „įjungus“ kūrinį, pristačius jį suvokėjui, reikia juo rūpintis tam, kad vėliau iš jo atsirastų individualios ar bendrinės sąvokos, reikalingos kitų kūrinių gimimui. Manau, kad daiktai gali režisuoti aplinką ir mūsų judesius. Man atrodo, kad kūrinys neužsibaigia, bet pasirodo naujoje vietoje kitokia raiška.
– Kaip turėtų baigtis šitas pokalbis?
– Būtų gerai, jei prasitęstų kitu pasakojimu ir klausimu, pasibaigtų kokia nors kita mintimi nei įžanginis klausimas: „Ar viskas baigiasi?“ Šis klausimas turi horizontą, bet niekas nenorėtų jo pasiekti.
– Ar kuriant pokalbį su būsimu suvokėju galvoje kirba idealaus to pokalbio dalyvio idėja?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, įdomiau apie jį pasikalbėti. Juk toks ir yra šio klausimo sumanymas. Manau, kad žiūrovai ieško savo kūrinių.
– Jau užduodama ankstesnį klausimą pamaniau, kad atsakymas galėtų būti jo performulavimas. Pereikime nuo suvokėjo prie kalbančiojo – kartais kūryboje vartoji tarmišką kalbą, gimtojo miesto kontekstus (tekstai „4 laiškai“, 1996–2008). Kaip apsibrėži savąjį „aš“? Kuo tavo kūriniuose svarbios tavo kilmės refleksijos?
– Gimiau Plungėje, gyvenau tarp žemaičių tarme kalbančių žmonių. Man nėra skirtumo tarp Plungės atminties ir visuotinės istorijos. Man svarbu kurti savo pasakojimą, kuriame kartais pasirodau, išnykstu. 1996 m. laiškai išreiškė palaimą, kai juslės šėlsta. Aplinkos pajauta darė įtaką laiškų istorijų turiniui ir man pačiam. Dabar paimčiau juslių šėlsmą ir aplinkos pajautą, o visa kita reikia sukurti.
– Nuoširdumas – tarsi nekvestionuojama dorybė, bet, geriau pagalvojus, jis gali būti nuodingas, kada mene jis tampa privalumu?
– Visada.
– Pasakojimai tavo kūryboje rutuliojasi naudojant laiko mašinas (videodarbas „Svajonė“, 2006; „4 laiškai“). Tavo kūrybinį lauką galėtų apibūdinti Jorgės Luiso Borgeso apsakymo pavadinimas „Sodas išsišakojančiais takais“, jame autorius kalba apie laikų begalybę: „Laikas amžinai šakojasi į nesuskaičiuojamas ateitis, ir vienoje jų aš esu jūsų priešas.“ Kada ir kodėl laikas tapo tavo kūrybos įrankiu?
– „Kokios gilios tavo akys.“ Atrodo, kad šiame sakinyje nėra nei laiko pradžios, nei pabaigos, gelmė pasirodė per jos akis. Taip į parodos gelmę panyra laikas, istorija, meno kūriniai, žiūrovai. Žmonės ieško iš praeities daiktų, žodžių, kurių reikės ateičiai. Aš rašydamas istorijas dariau tą patį, tik labiau pasidaviau jusliškumo šėlsmui, dėl to jose neverta įvesti tvarkos.
– Koks tavo santykis su moksliniu žinojimu?
– Nemanau, kad mokslo žinojimas yra vienintelė galima žinojimo forma. Pagal pastarąjį žinojimą yra nubrėžtos ribos, kaip reikia suvokti laiką, pradžią, pabaigą.
– 2016–2018 m. astronautų grupė bus siunčiama tirti nematomos Mėnulio pusės, kosmose jie praleis dvi savaites, kas lygu vienai Mėnulio dienai. Pasinaudotum bilietu į Mėnulį? Kaip be raketos keliauji į kosmosą?
– Negalėsiu skristi su jais, prieš trylika metų Žemėje dešinės kojos kulnis buvo suskilusi į kelias dalis. Namų ilgesys didžiulis, bet skaitau knygas, klausau muzikos, patinka kalbėtis su žmonėmis, parodos.
– Skaitydama cituotą „Žinių knygos“ tekstą „Ar viskas baigiasi?“, galvojau apie dėžutės atvaizdo kartotę tavo videodarbuose „Sekant skirtingo kvapo takais“ (2010) ir „Adatos akis“ (2011). Kaip kelionėje per kūrinius kito dėžutės vaidmuo?
– Kai buvau nuėjęs į Vilniaus gimnastikos mokyklą, ten dėžutės nebuvo. Viduje radau gimnastę su kamuoliu, o lauke – snaigių sukurtą gelmę. Videodarbe „Sekant skirtingo kvapo takais“ dėžute išreiškiau kvapą, kurį radau Molėtų observatorijoje. Dėžutė tvyro kūrinyje „Adatos akis“, kaip kvapo buteliukas tvyro kvepalų parduotuvės ore tarp kvepalų visumos, tik reikia surasti, kur tas buteliukas su kvapu padėtas. Jusliškumo šėlsmas pateikia daugybę suvokimo rūšių. Jei suvokiu, kaip galėčiau sukurti skirtumą, t. y. realizuoti naują mintį, aš noriu tai padaryti. Beje, galvojant apie jusliškumo šėlsmą, man patinka, kaip jis yra išskleidžiamas Algio Mickūno kosminėje eroso fenomenologijoje (žr. „Summa erotica“, 2010).
– Parodoje „Ir tada atėjo Džonis“, kurioje dalyvavai su Liudviku Bukliu, iš tavo sukurto tapeto ornamento apskritimo išsirito Liudviko eksponuotas „Kinder“ siurpizas; mano galva, toks bendradarbiavimas – puiki pradžia naujai istorijai; kas, tavo manymu, yra gera pradžia pasakojimui? Gal gali tokią užrašyti?
– Filmo pradžia galėtų būti gera filmo istorija.
___
* Tekstas pavadinimu „Must all things end?“ („Ar viskas baigiasi?“) randamas knygoje „The Book of Knowledge“ („Žinių knyga“) p. 5289–5290, t. 19–20; šių knygų, skirtų vaikams, serija JAV leista nuo 1912 iki 1963 m. Ji panaudota Janet Cardiff ir George’o Bureso Millerio instaliacijoje „Dark Pool“ („Tamsus baseinas“, 1995). Jei norite perskaityti visą tekstą, rašykite elektroniniu paštu artnonart@gmail.com.
