Rusų grafas, Anglijos karalienė ir japoniškas turnyras

LEVUTIS MALINAUSKAS

Ir ką aš veikiau praeitą vasarą? Susimąsčiau, nes pastebėjau, kad apie šiltąjį metų laikotarpį visokie prašalaičiai kalba tik būsimuoju laiku. „Ką veiksi vasarą?“ – klausia jie manęs. Praėjusios vasaros niekam nerūpi, kaip, beje, ir mano veikla kitais sezonais. O juk galėčiau aliai smulkmenėlės nupasakoti daugybę rudeninių dienelių!

Žinau, kad iš šalies žiūrint mano vasara neįspūdinga. Tad visai neketinu jūsų varginti pasakojimais, kaip griežiau pjūklu, žongliravau sodo daržovėmis ar kilojau svarmenis. Bet va sykį – ar ne per patį vidurvasarį – pritūpiau grand plié, ir toptelėjo: „O gal ką nors nauja parašė Viktoriukas?“ Tai aišku, kad parašė! Mečiau visus kitus užsiėmimus ir įnikau į naują jo veikalą – romaną „T“.

Kaip smagu karštą tuščią dieną prisiminti išganingą vardą! Su malonumu esu perskaitęs nemažą dalį Viktoro Pelevino knygų. Vienu metu jis buvo man net įkyrėjęs, bet paskui vėl įjunkau ir niekad dėl to nesigailėjau. Tiesa, turiu pripažinti, kad kol kas nė vienos Viktoriuko knygos neatsiverčiau antrą kartą. Suprantu, kad kai uoliai skaitau Viktoriuką, savo sąmonės būkle nedaug kuo skiriuosi nuo bobelės, troleibuse sulindusios į bulvarinę knygiūkštę. Tačiau nieko negaliu padaryti – man patinka, kaip kantrus metraštininkas Viktoriukas surašo aktualius gyvenimo reiškinius ir didaktiškai juos išgvildena. Lyg tyčia būtent tuos, kurių savo jėgom niekaip negaliu sau skaidriai išdėstyti, nors ir puikiai nutuokiu apie jų buvimą. Na, o iš vadinamosios esmės, kurios jis prisikasa, nėra ko daug norėti. Ji visada bus paprasta, jei ne banali. Viename romane – į mėlyną horizontą nueinantis herojus, kitame – pievoje nutūpęs vabalėlis perregimais sparnais. Visai kaip genialioje mūsų poeto eilutėje: „Laukas, kelias, pieva, kryžius…“

Kadras iš filmo "Pistoletų opera"

Romane „T“ Viktoriukas mums vaizdžiai ir, sakyčiau, įtikimai parodo, kad žmogaus gyvenimą kuria visokie žaidžiantys dievai pašaipūnai. Atseit, skirtingu metu mus kuria niekad nesiilsinčios įvairios dievybės, ir Viktoriukui tokia padėtis atrodo apverktina. Aš, ko gero, visai linkęs sutikti, kad pasaulio kūrimas neužbaigtas ir tęsiasi nuolatos, bet žiūriu į šitą reikalą optimistiškai. Kodėl turėčiau jaustis žaisleliu kažkieno rankose, o ne girių dievaičiu ar bent jo pasiuntiniu? Juk iš tiesų kartais atrodo, kad esu mylimiausias Afroditės tarnas, o kartais – pats Poseidonas, tada taip ir traukia pūkštelt į vandens telkinį žaibuojant!

Pagaliau man ir nelabai rūpi, ar tai tiesa, nes romane šis grandiozinis žaidžiančių dievų spektaklis tiesiog atspindi vieną mūsų kultūrinio ir ekonominio gyvenimo reiškinį. Dalykas tas, kad protagonistas grafas T., kuris romano pradžioje viską pamiršta, išskyrus tai, jog kažkodėl turi nukeliauti į Optina Pustynę, sužino iš jam apsireiškusios dvasios Arielio, kad yra štai toks surankiotas kūrinys. Tik sukurtas, deja, ne dievų, o literatūrinių vergų brigados. Vergų, kurie parsiduoda leidykloms ir įsikinko į kolektyvinį knygų rašymą. Taigi aplinkybės tokios, kad personažas sužino esąs personažas – Levo Tolstojaus literatūrinis atitikmuo. Galite įsivaizduoti grafo T. siaubą, kai jis suvokia, kad jo gyvenimas priklauso vien nuo plunksnos vergų fantazijų, kaprizų ar suvedamų sąskaitų.

Va čia įsisuka Viktoriuko pamėgtų išvedžiojimų ratas. O kas sukuria dievus kūrėjus? Galbūt ne tik jie kuria mus, bet ir mes – juos? O ką, jei kažkas rašo romaną apie T., apie Arielį ir kitus vergus? (Žinoma, kad rašo, tai yra jau parašė, nes mes jau skaitome.) Tiesą sakant, daug ką iš knygos jau spėjau ir pamiršti, bet esminę frazę, turinčią išvesti iš šitų labirintų, įsidėmėjau: „Atrask skaitytoją savyje.“ Taip, be personažo ir rašytojo, atsiranda trečias – skaitytojas. Technika, kaip reikėtų padalyti save į knygą ir skaitytoją, sudėtinga ir miglota, o ir skaitytojas Viktoriukui tėra fantomas. Bet moralas paprastas: „Viskas daug paprasčiau. Reikia kurti save pačiam.“

Aišku, nieko čia nauja, nors Viktoriuko išmonė man vis tiek didelė atgaiva. Viktoriukas irgi puikiai žino, kad pasaulinėje literatūroje panašios temos jokia naujiena. Arielio lūpomis tariant, tokie bandymai visad baigdavosi neigiamais pardavimo rezultatais, o skaitytojo temos eksploatavimas rinkodaros požiūriu buvo atleistinas nebent tada, „kai doleris kainavo dvidešimt du rublius“.

Čia aš susimąsčiau ir prisiminiau ne pernykštę, o užpernykštę vasarą. Taigi tuomet perskaičiau Alano Bennetto mažąjį romaną. Vadinosi jis „Uncommon Reader“ – „Nepaprastas skaitytojas“, o teisingiau – „Nepaprasta skaitytoja“. Net drįsčiau sakyti – „Neeilinė skaitytoja“! Nes romano herojė – tai Anglijos karalienė, kuri atsitiktinai užėjusi į biblioteką ant ratų ir iš mandagumo paėmusi knygą ilgainiui labai įsijaučia į skaitymą. Nesidomėjau dolerio ir svaro santykiu, bet teko girdėti, kad Bennetto romanas buvo vienas perkamiausių.

Kitaip nei daug samprotauti linkęs grafas T., karalienė iškart eina prie reikalo. Skaitytoja ji tampa pačioje pasakojimo pradžioje be jokių išvedžiojimų, nors pirma ir skaito daugiau iš disciplinos. Kaip aiškina pati karalienė, ji taip išauklėta, kad knygas, duoną su sviestu ir bulvių košę reikia pabaigti iki galo. Bet, kaip ir tikrą dalykų padėtį perkandęs grafas T., karalienė lieka nesuprasta kitų. Kai pavaldinių ji ima klausinėti: „O ką jūs šiuo metu skaitote?“, rūmų gyventojai ne juokais sunerimsta. Ką pagalvos visuomenė? Ar toks karalienės elgesys nėra siekis būti išskirtinei? Tačiau karalienei atrodo atvirkščiai – pati literatūra yra išdidi, pasipūtėliška, jai skaitytojas visai nesvarbus. Ir karalienei labai patinka tas anonimiškumas.

Kai dvariškiai išguja pagalbininką literatūros klausimais Normaną, karalienė ima diskutuoti su savimi, užsirašinėti savo mintis, atpažinti, vertinti savo stilių – paprastą, skirtą eiliniam skaitytojui (romano pavadinimas „Uncommon Reader“ – tai ir užuomina į Virginios Woolf esė rinkinį „The Common Reader“). Ypač juokingos tos vietos, kur rūmų gyventojai, matydami rašančią karalienę, ima manyti, kad ji suseno ar net susirgo Alcheimerio liga.

Taigi neeilinė skaitytoja mėgina pereiti į rašytojos luomą. Anot karalienės, jos rašymas yra „radikalesnis sumanymas“ nei tiesiog memuarai. Rašymą ji suvokia kaip būdą išvysti gyvenimą kitoje šviesoje, pasitelkus analizę ir apmąstymą (nenuostabu, kad karalienę įkvepia būtent Proustas). Štai šičia įdomu palyginti, kad Viktoriukas sąmonės šviesos grįžimą vaizduoja kaip rašymo procesą. Merdintis grafas T. ima įsivaizduoti balta pirštine apmautą ranką ir, pamirkęs įsivaizduojamą plunksną į įsivaizduojamą rašalą, sukuria pasaulį, kuriame jo gyvenimas tęsiasi toliau.

Dar vienas netikėtas šiųdviejų knygų sąskambis: Bennetto romane savaip reflektuotas gyvenimas kaip marionečių vaidinimas. Taikliai pastebėtas gerai apgalvotas visoks neva spontaniškas viešų asmenų elgesys, kai karalienė su palengvėjimu nusispiria batus arba kai karalienė motina ištaria: „Pribaigiau džiną su toniku.“ Personažai suvokia, kad tėra personažai, ir vaidina savo vaidmenis šaltakraujiškai – rodos, net niekieno nevaldomi ir be Viktoriuko veikėjams būdingo tragiško nuskaidrėjimo. Tiesa, sykį ir karalienę perima tokia peleviniška tuštuma. Kalbu apie tą vietą, kai klausydama muzikos ji ima mąstyti apie atpažįstamą balsą, kurį turi kompozitoriai, rašytojai. Tada karalienę apima jausmas, lyg ji neturėtų jokio savitumo, ir ji garsiai pati sau ištaria: „Aš neturiu balso.“ O toje įstaigoje, kur tokie dalykai fiksuojami, budinti stenografistė atsako: „Na, mieloji, jei tu jo neturi, tai jau nė nežinau, kas jį turi.“

Žodžiai Viktoriukui – vaiduokliai, užtat karalienė skaitydama atranda žodžių, kaip tik reikalingų savo gyvenimui suvokti. Pavyzdžiui: „Opsimatas – tai žmogus, kuris vėlai pradėjo mokytis.“ Labiau už viską Bennetto knyga ir sujaudina tuo priminimu, kad gyvenime visada viskas per vėlu.

Et, neliūdėsiu ir verčiau dar kartą pažiūrėsiu Seijuno Suzuki prieš dešimtmetį sukurtą filmą „Pistoletų opera“. Kodėl pavadinime figūruoja „opera“? Filme niekas nedainuoja, bet operinės psichozės ir painiavos čia nestinga. Ką turiu omeny? Ogi tai, kaip operų veikėjai vieni po kitų veržiasi į sceną, traukia savo giesmeles ir kiloja rankas į dangų. Ir jei iš anksto nepasiskaitei libreto, tai nieko čia, vaikeli, nesuvoksi.

Filmo „libretas“ – tai ankstyvasis (1967 metų) Suzuki kūrinys „Pašauktas žudyti“. Ten veikia antras pagal meistriškumą samdomas žudikas, jį ima persekioti nematomas pirmasis, kol galiausiai įvyksta lemiama dvikova. „Pistoletų operoje“ Suzuki, galima sakyti, išsityčiojo iš ankstesniojo savęs, o gal atvirkščiai – senatvėje suprato esmę ir sugriežė tą pačią melodiją kitais instrumentais. Šio filmo protagonistė – Laukinė Katė, profesionalių žudikų gildijoje užimanti trečią vietą. Visą filmą gildijos nariai kaunasi dėl reitingų, lyg žūva, lyg vėl prisikelia, ir nesuprasi, kokia tikroji sumaišties prasmė.

Menu, vienas rusų sinologas sykį bylojo: „Jūs – Neo iš filmo „Matrica“, į jus skrieja kulka, ir tai jūsų nuolatinė būsena, tai Dao, ir tai, beje, žavinga – gyvenkite taip!“ Ir grafą T., ir Laukinę Katę nuolatos kėsinasi kas nors nudobti. Tačiau, kitaip nei grakštus jaunikaitis Neo, Laukinė Katė painiojasi kimono klostėse ir turi tik lipnia juosta suklijuotą sukežusį pistoletą. Bet ji pareiškia, kad norėtų gyventi „kaip pistoletas rankoje“! (Beje, ginklą ji vadina savo vyru.) Tarp gildijos narių plevena visokiausios pasijos; personažai vienu metu išdidūs ir palūžę, bijantys mirties ir spjaunantys į gyvenimą. Ir aš nieko negaliu su savimi padaryti – visa šita palaida bala mane tiesiog traukte traukia. Ak, gal ir tiesą sakė Viktoriuko Arielis – tokie personažai yra marionetės, veikiančios tarsi sava valia, bet nieko nežinančios nei apie save, nei apie kitus.

„Pašauktas žudyti“ pavergia santūria nespalvota melancholija, o „Pistoletų operoje“ siautėja spalvų margumynas, keistai apdorotas garsas ir dar keisčiau judanti kamera. Byrantys raudoni žiedlapiai, išsilydžiusio aukso upės… Didybės ir destrukcijos lydinys! Imkim ir šioje vietoje grįžkim prie filmo pavadinimo. „Opera – mėgstamas carų, imperatorių ir didelių komunistų žanras.“ Tai frazė iš Rustamo Chamdamovo filmo-koncerto „Vokalinės paralelės“. Ne taip seniai Borisas Paramonovas per radiją panašiai griaudėjo apie baletą: „Baletas – imperatoriškas, imperinis reginys, reikalaujantis visų pirma milžiniškų išlaidų“ (esė „Šventinio baleto filosofema“). Žodžiu, turime reikalą su puikia, bet slegiančia didybe. Kerinčia, bet taip dusinančia, kad norisi, jei dar įmanoma, kuo spėriau nusiversti naštą. Tik kaip ištrūkti iš žabangų? Viktoriuko knygoje yra toks žodžių žaismas: „Jūsų Didenybe, prisiminkite, kad jūs imperatorius, ir paleiskite Dūmą!“ Tai reiškia ne tik valdžios organo išformavimą, bet ir minties paleidimą dūmais, kai tasai, kuris atlieka šį veiksmą, „išnyksta drauge su ja. Toks būdas vadinamas „imperatoriaus smūgiu“.“

„Anglijos karalienė ir už visą karalystę balso nenusipirks“, – vėl prisiminiau „Vokalines paraleles“. Bet kodėl gi ne? Nenoriu išplepėti Bennetto romano baigties, tačiau finale karalienė mitriai atlieka kažką panašaus į minėtąjį smūgį, kad taptų visaverte rašytoja ir įgytų trokštamą balsą. Na, o padrikas gildijos turnyras – ar ne vien dėl to vienintelio imperatoriško gesto, finalinio štricho, kai tampi geriausias ir čia pat atsisakai aukščiausio titulo, išvartai dekoracijas, sutraukai marionečių gijas, liaujiesi švaistyti jėgas tuščiai prabangai? Žinoma, nepamiršęs paskui negrabiai nusilenkti ar, jei tik nesusipainiosi klostėse, atlikti kažką panašaus į grand plié.