Apie Daujotytę, Gedai skirtą jos knygą ir neapibrėžtumą
GIEDRĖ ŠMITIENĖ
Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 438 p.
Visuomenėje kilus polemikai dėl Viktorijos Daujotytės knygos „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“, pamaniau, kad reikia pasakyti tai, ką seniai esu galvojusi. Rašysiu labiausiai vienu aspektu, kurį girdžiu Daujotytės kalbėjime ir kuris, man regis, itin reikšmingas. Pastebėjau jį anksčiau, nei išėjo knyga apie Gedą, bet šioje knygoje jis ryškus ir svarbus jos suvokimo ir įvertinimo istorijai. Svarbus ir apskritai mūsų kultūrai bei laikysenai.
Rodos, 1993-iaisiais Viktorija Daujotytė skaitė mums XX a. pradžios literatūros kursą, įspūdingiausias universitete girdėtas literatūros paskaitas. Tačiau paskaita apie Vydūną pasirodė kiek idealizuota, jis pateiktas kaip šviesuolis ir išminčius. Seminarui uždavė skaityti jo tekstus. Jie mane papiktino, nes mačiau juose vokiškąjį filosofavimą, susijusį su vienos rasės aukštinimu ir hitlerine ideologija (atsiprašau visų vydūnininkų, tikrai pasakoju ne dėl to, kad būčiau buvusi teisi). Kuo ilgiau skaičiau, tuo mažiau visa tai derėjo su paskaitos mintimis. Ėmiausi kalbėti seminare. Blogiausia, kad ne tiek apie paskaitą, kiek apie patį Vydūną. Daujotytė klausė atidžiai, ramiu, laisvai mąstančiu ir skatinančiu kalbėti veidu, leisdama pasakyti iki galo, leisdama pačiai išgirsti savo mintis. Liko įspūdis, jog profesorė buvo patenkinta, dabar suprasčiau, tuo, kad studentai skaito, mąsto, jaudinasi dėl to, ką skaito. Supratau, kad gali būti skirtingi žvilgsniai į vieną dalyką ir kad pats dalykas tuos skirtingus žvilgsnius nulemia. Ir santykiai tarp šių skirtingų žvilgsnių nebūtinai opoziciniai. Dalykai yra sudėtingi ir iki galo neapibrėžiami.
Pasaulis nėra nei apibrėžtas, nei apibrėžiamas. Jau kuris laikas ši mintis skirtinguose tekstuose pritraukia dėmesį. Nė vienas daiktas nėra patiriamas iki galo, – rašo Edmundas Husserlis. Mūsų suvokiami reiškiniai „tvirtai laikosi neapibrėžiamumo“. Neapibrėžiamumas kyla pirmiausia dėl to, kad kiekvienas tikrovės dalykas mums duodamas tik iš vienos pusės, jau vien tai savaime steigia daugybę galimybių patirti kitaip. Būtis reikalauja mūsų stropumo, mūsų patirties įsitraukimo. „Taigi žmogaus egzistavimas, – cituoju Maurice’ą Merleau-Ponty, – suponuoja neapibrėžtumo principą, ir tasai neapibrėžtumas nėra tik neapibrėžtumas mums, jis kyla ne iš kokio nors mūsų pažinimo netobulumo [...]. Egzistavimas yra neapibrėžtas pats savyje, tai lemia jo pamatinė struktūra, nes egzistavimas yra procesas [...].“
Nė vienu iš cituotų atvejų neapibrėžtumas nėra siejamas su abejingumu – tegul būna viskas neapibrėžta, nes man vienodai, neturiu jokio intereso šiam pasauliui. Neapibrėžtumas, priešingai, kyla iš didelio susidomėjimo, iš suvokimo, kad kiekvienas daiktas turi daugybę erdvinių ir laikinių perspektyvų, iš kurių jis, likdamas tas pats, gali pasirodyti vis kitoks. Ir kartu tai neprisiėmimas aukštesnės padėties: žinau, kas esi.
Daujotytės knyga prasideda skyriumi „Ko nežinojau ir ko nežinau“. Daugiausia jame kalbama apie metaforas ir vaizdinius, kurių Gedos poezijoje neatpažino ar ir lig šiol neatpažįsta. Tokia pradžia rodo ir bendresnį principą, laikyseną bandau patekti į poeto lauką, daug ko nežinodama (p. 7). „Apibrėžtas neapibrėžiamumas“, – rašė Husserlis apie suvokiamus ir pasakomus daiktus. Apibrėžtume gali likti vietos neapibrėžiamumui, mūsų pasakymuose gali likti vietos tam, kas nepasakyta. Martino Heideggerio „Japono ir klausinėjančiojo pašnekesyje apie kalbą“ prasitariama, kad japonų visiškai neglumina tai, kad kiekvienas pokalbis palieka neapibrėžtų dalykų ar netgi viskas lieka neapibrėžta, nes pati kalba suprantama kaip virpančios užuominos, žiedlapiai. Neapibrėžtumas gali girdėtis sakymo būde, tone. „Kad kažką galėtum atverti, turi likti neatveriamybės klodai“ (p. 15).
Kultūros istorijoje, kuri apima ne tik kūrinius, bet ir kūrybinius procesus, kuriančius žmones ir kuriamus gyvenimus, yra daug sudėtingų, nevienprasmių dalykų. Galima apsimesti, kad jų nėra; galima jais piktnaudžiauti, patraukiant dėmesį skandalingomis istorijomis; galima juos priimti kartu su geraisiais, įprastaisiais, suklūstant, bet nenutylant. Yra dalykų, apie kuriuos nejauku kalbėti, per daug neoficialių, intymių, nekanonizuotų, netelpančių į kasdienę norminančią sąmonę, nepaliekančią neapibrėžtiesiems vietos. Nemokame pasakyti neneigdami. Per Daujotytę tapo žinomas skaudus Janinos Degutytės likimas. Likimai neturėtų būti nei smerkiami, nei aukštinami, nes jie yra likimai, neišvengiami, neapeinami, neišperkami. Daujotytė ryžosi skelbti Degutytės atsakymus ir skelbdama, o ne slėpdama juos saugoti. Neabejoju knygos „Viktorija Daujotytė. Klausimai; Janina Degutytė. Atsakymai“ reikalingumu visų pirma dėl to, kad Janina nebuvo vienintelis žnaibomas vaikas, o jos motina – vienintelė pikta motina. Pasidalijimas likimu guodžia, verčia pripažinti ir padeda suprasti. Papasakoti ir palikti neapibrėžtą, vadinasi, papasakoti ir nenuneigti, nesuklasifikuoti. Palikti laisvą rodytis.
Galėjimas pasakyti – viena iš galimybių atsipalaiduoti nuo to, ką pasakai. Panašiai veikia ir galimybė išgirsti ar perskaityti tai, ką slepi pats nuo savęs. Pažįstu daug žmonių, kurie nekalba apie patirtą tremtį ar pokarį. Ar susimąstome kada, kad jie negali būti to užmiršę, tai kažkur tamsoj gyvena juose? Tik atvira ir drąsi sąmonė gali imtis kalbėti, kalbinti, suvokti, taikinti.
Būtent tai, kad jaukios temos neatskiriamos nuo nejaukių, viešos nuo privačių, fasadinės nuo užnugarinių, „blogosios“ nuo „gerųjų“, kad galvojama apie visas jas iš karto, suprantant, kad jos susipynusios, – kaip Daujotytės monografijų ypatybę ir vertę aiškiai supratau skaitydama knygą apie Onę Baliukonę, gerą knygą apie Onę Baliukonę. Čia suimama jos egzaltacija, kuri buvo matoma ir poetės gerai nepažįstant. Egzaltacija, kuri galėjo blokuoti adekvatų jos kūrybos suvokimą, kaip ir bet kuri nuo graikų išsvajoto aukso vidurio nuklystanti ypatybė. Net ir antrojoje knygoje apie Jurgį Baltrušaitį jo ypatybės atskleistos kaip gelmės, nors galėtų būti parodytos kaip problemos.
Galų gale prieiname prie Gedos. Visi žinome, kad jo gyvenimo pabaiga gali užjuodinti pradžią. Pažįstu vaikų, kurie literatūros pamokoje apie poetą tik jo pabaigą ir sužinojo. Poetas paliko viešai ir privačiai įskaudintų žmonių, jei ir nesame jie, veikiausiai žinome apie juos. Gedos likimas ne mažiau skaudus už Degutytės, bet kur kas sudėtingesnis, nes Janinos atveju skaudumas kilo ne iš pagrindinio herojaus elgesio. Apie nukentėjusį kalbėti lengviau.
Daujotytė imasi kalbėti apie Gedą. Išdrįsta. Kalba sakydama, kaip mato, bandydama suprasti. Atskira jos knygos ypatybe laikytina tai, kad susitinka du vieno laiko ir vieno lauko žmonės, didžiąją gyvenimo dalį vienas kitą pažinoję. Pirmoji Gedos knyga „Pėdos“ yra palikusi Daujotytei išskirtinį įspūdį: „ji pirmoji atgręžė mane į mane pačią, į tai, ką pažinojau, buvau patyrusi, mačiusi“ (p. 91). Knyga buvo puolama, ir Daujotytė, dar būdama studentė, ėmėsi ją ginti. Kartu su Aiste Birgere rengtame pokalbyje profesorė sako suvokianti šią recenziją kaip savo „tikrąją inauguraciją į literatūrą“. Iš knygos suprantame, kad Geda ir Daujotytė yra kalbėjęsi įvairiausiomis temomis. Autorė turi savo atsiminimus ir juos atskirai, nors ganėtai bendrai pateikia. Tai nėra biografo knyga, kurią rengiant būtų siekiama surinkti visus likusius dokumentus, surašyti ir sutvarkyti faktus. „Žiūrėjau tik į tai, ką mačiau, suvokiau“ (p. 30).
Pagrindinis knygos „Tragiškasis meilės laukas“ klausimas ir pasikartojantis leitmotyvas – kaip vieno žmogaus gyvenimas suima aukščiausias sąmonės aukštumas ir žemiausias komplikuoto būdo žemumas, vaiko švelnumą ir erzinamo šuns piktumą, – struktūralistiškai mąstant, neišvengiamas priešpriešas. Daujotytė visa tai aprašo, bando aiškinti kaip išsilaikiusias viename žmoguje (p. 22, 32 etc.).
Šis klausimas keliamas, suvokiant, kad daugiausia, ką galima pasakyti apie Gedą, tai pasakyti – poetas. „Poetas – iš Dievo (ar Gamtos) malonės. Visa kita – po to“ (p. 31). Tad aukštumų ir žemumų klausimas iš dalies sprendžiamas kaip genialumo klausimas: „Kas yra genijus? Gal aukščiausio ir žemiausio būties taško jungtis? Gal tas, kursai tamsiausiai sutemsta ir šviesiausiai nušvinta?“ (p. 8) Priešingi poliai parodomi ir kaip vienas nuo kito priklausomi.
Daujotytės einama iš gyvenimo pabaigos. Neatsitiktinai viename pirmųjų puslapių – eilėraščio „Laikas išeiti“ rankraščio faksimilė. Autorės empatiškai įsižiūrima ir tikrai neatsistojama priešais. Susimąstoma, koks yra likimas žmogaus, kuris tik gulėdamas po dideliu švitinimo gaubtu (onkologijos ligoninėje) jautėsi saugus, nuo kokio neramumo, nuo kokių baimių gaubtas jį uždengdavo (p. 21). Ką išgyveno kartodamas jam mestus žodžius „[s]u tokiais žmonėmis [kaip tu] negalima taikytis“ – ir juos pratęsdamas – „[t]okius kaip aš reikia naikinti“ (p. 17). Nepaisant empatiškų vietų, knygoje neatsistojama nė į vieną pusę; dabar aiškiai matau, kaip tai sunku (aš vos pradėjusi rašyti turiu trinti, nes nuslystu solidarizuodamasi, prisimindama Alphonso Lingio epizodą apie Tomásą Borgę).
Knyga taikliai anotuojama kaip eseistinis veikalas, ne mokslo knyga (be recenzentų). Jos stilius ir struktūra laisva. Rašoma lyg siūbuojant. Neinama link išvados ar išvadų. Daug dalykų – poeto gyvenimo faktų, jo rašytų minčių ar tartų sakinių – pakartojami bent po keletą kartų, vis kiek kitaip į juos pasižiūrint. Apeinama iš vienos, iš kitos pusės. Apeidinėjama. Apeidinėjama. Taip vaikščiojant (ką, sako, mėgo daryti ir Geda) raminama sąmonė. Įterpiama netradicinių skyrių, sudėtų iš patikusių citatų, laiškų, taip pat Juozo Apučio apsakymas, kuriame atpažįstame tris draugus. Gerokai įpusėjus knygą, prieinama prie poezijai, jos ypatybėms, struktūroms skirtų skyrių.
Daugiau nei esė yra šios knygos skyriai apie tragiškąją literatūros istoriją kaip vieną iš istorijos galimybių. Remiamasi Walterio Muschgo knyga „Tragische Literaturgeschichte“ (1948), kurią Daujotytė kadaise buvo ilgam pasiskolinusi iš Gedos. Muschgas atskleidžia sąsajas tarp literatūrinės kūrybos ir asmeninių tragedijų, aprašo ezoterinę patirtį, komplikuojančią likimus. Tarp tragiškų autorių Daujotytė mini Andrių Vištelį-Višteliauską, Antaną Baranauską, Julių Janonį, Salomėją Nėrį, Gražiną Cieškaitę… Pastarosios poetės paminėjimas, tiesus jos likimo įvardijimas, kurio net nepajėgiu čia kartoti, daro vis įtikimesnį tokį projektą. Literatūrologijai tai būtų vienas pagrindinių šios knygos impulsų.
Kaip atskiras tragiškumo aspektas atsiskleidžia sąmonės vaikščiojimas paribiais. Šie knygos skirsniai nėra skirti tiems, kurie yra tikri dėl aiškios perskyros tarp „sveikųjų“ ir „nesveikųjų“. Kur kas tinkamesni yra skaitytojai, kurie pasitiki bent prancūzų mokslinio tyrimo (neprisimenu, kieno atlikto) išvada, teigiančia, kad psichinės sveikatos kriterijus atitinka vos 7 procentai žmonių. Patirtis yra tokia, kokia yra, ir geriausia būtų į kito patirtį žiūrėti tiesiog rimtai, t. y. kaip į patirtą. XX a. kūrėjai pradeda pasakoti savo ribinius išgyvenimus, Daujotytė mini Friedrichą Nietzschę, Augustą Strindbergą, Fiodorą Dostojevskį. Jų pasakojimai yra tikrieji šaltiniai, tikroji medžiaga apmąstymui, bet ne gydytojų pažymos, ypač su tokiomis bendromis diagnozėmis kaip nuovargis, rašomomis tada, kai neaišku, ką rašyti. Atsargiai lyginant įtaigiai analizuojami kunigaikščio Myškino išgyvenimai – dvasinė tamsa ir protarpiais nutvieskianti nepaprasta šviesa. Unikalia Gedos patirtimi knygoje neabejojama. „Pagal ekstatinių sąmonės virpesių dažnį, pagal vidinių išbandymų turinį iš bendrakarčių su juo galėjo lygintis nebent O. Baliukonė [...]“ (p. 56). Geda nebandė savęs sulaikyti, atvirkščiai, įtikinamai parodoma, kad buvo linkęs rizikuoti. Primenama „Sigito malda per šventą Bernardą į maloningąją mergelę, Dievo motiną“, daug kam įsiminęs reginys Šv. Jonų bažnyčioje. Tačiau skaitydama čia pat knygoje skelbiamus dokumentus, tarp kurių ir 2005 m. rašyta autobiografija, pagalvoji, ar tik ne tokius pasirodymus turi poetas omeny, rašydamas „bandžiau jėgas tokiuose dalykuose, kurie dabar vadinami performansais“ (p. 408). Linkėčiau galėti patiems perskaityti šiuos skyrius.
Dar viena išties mane sudominusi knygos linija – uolaus darbo ir rašymo be pertrūkio interpretacija, įdomi ne tik kaip Gedos istorija, bet ir kur kas plačiau. Noras daug dirbti siejamas su kaimiška prigimtimi, parodomas kaimo žmogaus įsiliejimas į kultūrą. Tačiau kartu matoma, kaip griebiamasi darbo iš tuščio laiko baimės. Juo gynęsis nuo nevilties, graužaties, – buvo įsitikinęs, kad kol vers Dantę, jam nieko blogo nenutiks, – nuo abejonės, ar verta buvo taip gyvenime dirbti, rašyti, paliekant kažką nepadaryta, negyventa. Rašymas atskleidžiamas ir kaip pašaukimas, geismas, ir kaip bijojimas nerašyti. Taip pat ir kaip rašanti ranka – rašymas beveik nedalyvaujant sąmonei. Rašymo kūnu interpretacijos galėtų tęsti Daujotytės svarstymus. Romo Oranto apipavidalinta knyga pilna ekspresyvių Gedos rankos gestų, piešinių, kuriuos ranka vedžioja, kol mintis nesako, ką rašyti, kol dar neatsiranda žodžiai. „Nuolat piešė, paišė, lyg pati ranka siekė tai daryti. [...] Piešianti ranka yra ta pati rašanti ranka; piešia lyg rašo, dar ir fiksuodama raidžių ir pieštų ženklų pirminį artimumą“ (p. 238–239).
Knygoje neišvengiamai ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl būdavo piktas, kodėl nesigailėjo įskaudinęs, kodėl pamiršdavo dariusius jam gera. Nėra priežasties, tik motyvai. Tai, ką galime nurodyti kaip priežastis, kitais atvejais sukėlė visai kitas pasekmes. Tiksli yra autorės savistaba: „Jaučiu, kad bandydama sukonkretinti [...] tolstu nuo branduolio“ (p. 81). Aiškinantis minimas pokario skurdas, kurį Gedos ir Daujotytės karta išgyveno. Menka didelės pokario šeimos duona, galbūt likusios nuoskaudos. Ir kartu kalbama apie nuo mažumės pažintą gamtos prabangą. Stiprūs yra pasažai, kuriuose Geda atsiskleidžia kaip Teiraus ežero žmogus, kaip „vandenžmogis“ (p. 242; plg. Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Neris“, p. 95–97). Minima ir tai, kad Gedos literatūrinis kelias nuo pat pradžios ir labai sėkmingas (jo pirmas rinkinys pastebimas ir palaikomas Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio; jis vienbalsiai priimamas į Rašytojų sąjungą), ir kartu nesibaigiančiai nelygus – vis kritikuotas, pultas dėl „žalių žuvų“ ir pan. dalykų.
Gražus tikslios intencijos skyrius „Sąmonės saugos ratai“ apie tai, kaip bet kuri sąmonė ieško ramybės, kur ją randa, kas malšina jos troškulį.
Pirmapradžių dalykų jutimas, atpažinimas, didžiulis jų poreikis išryškinamas kaip vienas pagrindinių Gedos poezijos bruožų. Su tuo siejamas ir beatodairiškas jo ėjimas į senąsias Rytų ir Vakarų kultūras. Išskirtinis kalbos jausmas ir aistra; kalba „kaip patirties būdas, kelias, o kartais ir tai, kas patiriama“ (p. 293). Archajinis avangardizmas, o gal avangardinė archaika – taip galėtų vadintis Gedos poezijos pasaulis. Prie pirmapradžių dalykų minėtas erotiškumas, apie kurį knygoje užsimenama ganėtinai drąsiai, kalbama apie erotiškumą, dalyvaujantį ir religinėje patirtyje. Gedos poetinis gamtovaizdis lyginamas su iškiliausiais lietuvių literatūros klasikais. Atskleidžiama gausių Gedos vertimų specifika. Atskiras dėmesys skiriamas Kęstučio Nastopkos, atidaus Gedos recenzento, įžvalgoms.
„Meilės laukas – tai aš…“ – taip norėta pavadinti šią sudėtingam poetui skirtą knygą. Pavadinimas kiek pasikeitė, bet „meilės laukas“ išliko. Kodėl? Meilės knygoje lyg ir maža, nepaisant paskutinio vėlyvajai aukštai įvertintai meilės lyrikai skirto skyriaus. Galvodama apie viską, ką knygoje skaičiau, suprantu, kad bendraudamas su kuo nors dviese Geda buvo įdomus ir šiltas. Nebuvo vienišas. Apie tai užsimenama, bet mažai, be faktūros. Gyviausiai knygoje pajuntama iš perspausdinamo Arvydo Šliogerio laiško. Matyt, apie tai, šios knygos atpalaiduoti, galės prabilti tie, kurie bendravo, kurie prisimena. „Meilės laukas – tai aš…“ ateina iš Šliogerio, taip Geda atliepia jo filotopiją.
Arvydai, meilės laukas – tai aš, trejų metų gulintis prie Teiraus ežero ant šlapių senos drobės marškinių, išaustų mano motinos, kuomet mes gyvenom mažoj ir nykioj trobelėj.
Galbūt knygos pavadinimas siūlomas kaip atviras laukas visiems knygoje pasirodantiems reiškiniams suprasti; kaip erdvė, leidžianti apibrėžtiems dalykams likti neapibrėžiamumais.
Retai džiaugiuosi dėl savo tautos (tikriausiai dėl liūdnėjančio būdo). Bet kai paskaitau Daujotytės knygas, ypač tas, kurios skirtos atskiriems poetams, nevalingai pagalvoju: laiminga tauta tokios kritikos būdu galėdama turėti savo literatūrą. Mažai ką spėjau pasakyti, skaitykite patys.