Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Rašo mėtos

2011 01 22

Kambaryje tylu, už nugaros Pavlina savo prahietiškais dantimis kramto agurką. Per atostogas visas bendrabutis ištuštėjęs, likusios tik kelios garsų neskleidžiančios japoniukės, kurių buvimas čia eina į pabaigą tarsi sojų padažas – važiuos mėnesiui namo. Rubi, likusi be makiažo draugių, sėdi užsidariusi kambaryje: miega arba klausosi repo. Tik retsykiais išlenda pasišildyti mikrobangų krosnelėje makaronų. Vyrauja sanatorijos atmosfera.

Vieną valandą per dieną skiriu virimui. Specialiame puode verdu ekstraktą iš pusės kilogramo šaknų, lapų, gumbų ir neidentifikuojamų kerpių. Toks jaunojo daktaro iš tradicinės kinų medicinos ligoninės prisakymas. Pasak jo, manyje per daug yang, užsikūrusi kažkokia ugnis. Kas rytą virtuvėje zujančios dvi valytojos vis lenda į mano puodą, kaišioja pirštus aiškindamos, jog ne taip verdu, siūlosi paruošti viralą, prašo, kad duočiau savo mišinio joms į namus. Tačiau, vos atsidariusios pudrines, savo pasiūlymus pamiršta – joms nėra nieko švenčiau už kosmetiką. Kai išplauna kriaukles, šlaksto viena kitą odekolonais, tepasi veidą visokiais kremais ir losjonais. Pabaigoje ypač daug dėmesio savo grožiui skirianti valytoja užsitempia raudonas vilnones kelnes, o šias stebuklingu būdu sugeba aptempti juodomis tamprėmis. Tada, įšokusi į dirbtiniais deimantukais nusagstytus ilgus batus, sutrepsi kojomis ir išeina pietauti. Ši porelė visada pakelia ūpą ir savo parytiniu juoku atstoja „Nokia“ žadintuvą. Nesu mačiusi pozityvesnių ir linksmesnių žmonių už jas. Abi nepaprastai nudžiugo, kai pasiūlau kartu nusifotografuoti.

Puodą pirkau ligoninėje – sunkus kaip Dzeuso statula, keraminis. Mūsų virtuvės elektrinė viryklė jo nepripažįsta – ima kiauksėti, mirgėti. Teko tam puodui pirkti kitą puodą. Taip ir verdu mišinį: pripilu į didįjį indą vandens, tada įstatau medicininį indą ir šutinu žoles visą valandą.

Kinijoje ligoninės skirstomos į dvi rūšis: vakarietiškąsias ir tradicinės kinų medicinos. Pirmosiose dominuoja racionalusis gydymo metodas (antibiotikai, penicilino injekcijos), antrosiose – akupunktūra, žolių sriubos, akupresūriniai masažai. Tačiau jeigu tradicinės medicinos ligonines įsivaizduojate kaip mažą, nuo smilkalų aprūkusį žiniuonio kabinetą, nukabinėtą vaistažolių girliandomis ir magiškais amuletais, – liaukitės taip galvoję. Antrosios rūšies ligoninės turi ir rentgenus, ir kompiuterinės tomografijos kabinetus. Diagnozei nustatyti taikomos naujausios technologijos, tačiau gydymas grindžiamas slaptaisiais daosistų raštais, tūkstantmetėmis kinų medicinos žiniomis.

Pacientai, eidami į tradicinės medicinos ligoninę (o ji savo didumu prilygsta Santariškių kompleksui), pasiima ceratinius maišus – tokius pas mus pirmaisiais Nepriklausomybės metais maršrutu Gariūnai–namai tąsydavo spekuliantai ir prekybininkai. Daktaras, išklausęs simptomų, patikrinęs pulsą, liežuvį ir akis, nusiuntęs į kraujo laboratoriją, rentgeną ar echoskopiją, surašo receptą: nubraižo lentelę, kiek gramų kokių gumbų reikia. Išrašo individualų receptą, įsigilinęs į kūno savybes ir negalavimo pobūdį. Su tuo išrašu einama į žolių sandėlį, kurio nuostabus, svaiginantis kvapas jaučiamas lauke, dar neįėjus į ligoninę. Per porą valandų žolininkės surenka mišinį, o tada jau krauk visą mantą į ceratinį maišą. Kartais pavilkti sunku.

Ką geriu – nežinau. Iš viso hieroglifų sąrašo atpažįstu tik mėtas.

Mėtos, mėtos, mėtos…

Tos mėtos cirkuliuoja po visą jaunąjį daktarą – nesu mačiusi melancholiškesnės būtybės! Kai jis nusiėmė nuo veido medicininę kaukę, atsivėrė nuostabus veido ovalas, aptrauktas vaškine oda. Tas gydytojas visai ne gydytojas, jis – Mergelė Marija. Būtybė, supainiojusi ligoninės duris su Pekino operos moteriškų vaidmenų atlikėjo – dano – pudravimosi kambario. Mėtų danas užrašė savo telefono numerį: jei kiltų klausimų dėl virimo, galiu jam paskambinti. Juokais vis pasirepetuoju galimą skambučio scenarijų: „Ni hao, daifu, bu zhidao zhenme…“ („Laba diena, daktare, nežinau…“, o paklausti „kaip tas žoles virti“ – jau nemokėčiau).

Visos ligoninės jau praeitis, nieko ypatingo tas daktaras. Tiesiog lupu pusrytinį kiaušinį ir prisimenu. Priešais mane lotoso poza sėdi Amitabha, kurio abrozdėlių mums į kišenes prikišo švytinčių akių budistė. Vakar buvome prie miesto esančiuose kalnuose, Aštuonių šventyklų parke. Šią vietovę rekomendavo B. – Pekine dirbantis mano draugų draugas, labai malonus architektas iš Vilniaus. B. Pekine gyvena nuo liepos, jam čia labai patinka. Ypač parkai ir veiksmas juose: taiči mankštos, šokiai su vėduoklėmis ir kaspinais, viešos iškylos, arbatos gėrimas iš termosų medituojant prie vandens… Man irgi patinka.

Beihai parke, kuris dydžiu prilygsta Prienams, kuriame yra milžiniškas ežeras à la Dusia, o tame ežere – sala, o toje saloje stovi dagoba, nuo kurios aikštelės matosi miesto panorama, o leidžiantis žemyn nuo dagobos yra dešimtys koplytėlių su budomis ir smilkalinėmis, senukai atsinešę radiją klausėsi Bolivudo šlagerių ir flamenko. Kadangi jų fizinės galimybės neatitiko temperamentingos muzikos, senukai susikabinę rankomis lėtai lėtai sukosi ratu arba kas sau mojavo rankomis, krutino kojas. Šimtametės akys žibėjo tarsi dešimt karmensitų, nors jų senos, suvytusios rankos ir pirštai jau priklausė Kitam pasauliui. Šis įstabus reginys iš atminties iškėlė Panemunės šile slapta vykstančių senjorų šokių vaizdinį, taip pat ir Vytauto gatvės (esu iš Kauno, minimos vietos yra Kaune) „kultūrkės“ sekmadienio kam per 60 kadrilius. Pamenu „Žentų“ muziką, valso metrą, iškvėpuotą salę, Stalino laikų odekolonais išsikvėpinusius senus širdininkus, kurie dėl aukšto kraujospūdžio pasižymi buroko spalvos veidais, ir senas moteris, pasipuošusias buvusiomis svočių suknelėmis. Ore, pamenu, sklandė nailoninių kojinių ir kažkokios senatvinės nešvankybės kvapelis (šokiai pilni intrigų ir apkalbėlių, našliai būna ypač aršūs, našlės koketiškai krizena). Noriu pasakyti, kad Beihai šokiuose mačiau visai kitokią šokimo intenciją: kiekvienas senukas judėjo sau, dėl savęs, dėl sveikatos, dėl saulės, iš džiaugsmo (man atrodo, tas paslaptingas daktaro šakniagumbių nuoviras mane keistai veikia, ką tik jo išgėriau; gal grįšiu prie pasakojimo apie B.).

Grįžtu: taigi, saulėtas žiemos dangus, pasak B., vasarą radikaliai pasikeičia – saulė tūno apklota pilku smogo pledu, matosi tik jos kontūras.

Visą dieną su Pavlina laipiojome Aštuonių šventyklų parko kalnais. Stebėjome ritualiniais ratais vaikštančius maldininkus, milžiniškus smilkalus deginančius piligrimus. Priešistorinės kiniškos pušys, regis, sudarytos iš tūkstančio barokinių voliutų, ošė, purtydamos prie šakų priraišiotas norų ir maldavimų korteles. Akys raibo nuo psichodelinės spalvų paletės, nusileidusios į dirbtines gėles, milžiniškas lotoso žiedą imituojančias žvakes. Auksiniai budos akino savo spindesiu – aplankėme gal kokias 42 koplytėles, urvus ir šventyklas. Po mūsų apsilankymo visi kalnai prasmirdo svilintu paršu: ritualinėse žvakėse deginau savo nukirptus plaukus – atsikračiau viso celofaninio maišelio.

Ne aš mušu, verba muša, plakdavo mane močiutė. Ne aš rašau, mėtos rašo, sakau, kaip yra.

Kinijos Paryžius, mechaninių žiogų mugė

2011 01 25

Apie Tiandziną žinojau anksčiau, tačiau šis miestas praslydo pro mano akis ir ausis. Architektas B. tada prie pažintinės vyno taurės rekomendavo ne tik Aštuonių šventyklų parką, bet ir šį tik 120 km nuo Pekino nutolusį objektą.

Į Tiandziną veža pasiutusiai greiti traukiniai, atstumas įveikiamas per pusvalandį. Bilietus parduoda automatai, vykstama iš Pietinės Pekino geležinkelio stoties. Ta stotis labiau primena oro uostą nei sausumos transporto stotį: visur skeneriai, didžiulės erdvės, švieslentės, automatai. Į antrą aukštą kylama eskalatoriumi. Viršutinėje salėje yra laukiamasis, kuriame įsikūrusios visokios mėsaininės, vakuuminių sumuštinių ir cheminių marmalų kavinės – stotims būdingi „atributai“. Kad būtų smagiau laukti traukinio, vidury salės stovi didžiulės plastikinės palmės. Ten gale, prie išėjimo į aštuntąją platformą, stovi pianinas. Gal, sakau, rengiami džiazo koncertai, o gal vietinė Mūza Rubackytė ateina skambinti kokių maršų. Vis smagiau laukti. Nors traukinio į Tiandziną nereikia laukti: važiuoja kas 15 min.

Vos įlipus, vos spėjus atsigerti vagone dalinamo tibetietiško geriamojo vandens „Spring“, kelionė pasibaigė. Tiandzinas – toks mažasis Šanchajus, turintis europietiškos architektūros rajoną, mat praeitame amžiuje britai, prancūzai, netgi italai čia buvo įsteigę savo koncesijas.

Eini ir nesupranti, kur esi: lyg Vokietijoje, lyg Paryžiuje. Niekas gatvėje nekepa sojų varškės sūrio, gatvės erdvios, žmonių mažai. Itališkų vilų rajone įsikūrusios valstybinės įstaigos, plazda vėliavos, šąla devynmečius vaikus primenantys sargybiniai. Ant pastatų vietoj televizijos antenų iškelti maži Eifelio bokšteliai. Įtariu, kad tikrai ne prancūzai, o kinai pristatė tokių pokštų-bokštų. Pavyzdžiui, Pont Alexandre III tilto, esančio Paryžiuje, kopija pastatyta ne prancūzų (būtų logiška), o pačių kinų iniciatyva. Tilto dvynys atsirado prieš maždaug keturiasdešimt metų. Po tiltu – užšalusi upė, upėje – įšalęs kiniškas žibintas. Eketėse žvejoja, o gal kokias slaptas mankštas (turint omenyje kinų sveikatinimąsi – niekada negali žinoti) atlieka vyrai. Žodžiu, iškirptas Paryžius ir įklijuotas į Kiniją. Baisiai keistas koliažas.

Į senamiestį važiavome autobusu – preliminarų maršrutą nurodė gatvėje užkalbintas vaikinas. Išlipome ne visai senamiesčio širdyje, nes nei Varpo, nei Būgno bokšto neradome (tokie eksponatai yra ir Pekine – bokštai reguliavo miesto gyventojų dienotvarkę, mušdavo valandas). Atsidūrėme senovinėje gatvelėje, kuri buvo pasruvusi krauju. Tik šiaip sakau „krauju“ – nebuvo ten jokio kraujo, neišsigąskite. Tiesiog į akis mušė raudonis: kalnai raudonų pliušinių triušių, raudonų vokų, raudonų pakabučių, raudonų naujamečių talismanų, raudonų apatinukų. Visi pirko kaip pakvaišę, nes tie mūsų akims tiesiog raudoni karpiniai neša laimę, pritraukia turtą ir sėkmę. Tereikia jais apsikabinėti namus. Pavlina išmėgino keistos konsistencijos saldumyną – tarsi manų košę, tarsi sustingusią želę, apibertą nematytomis uogomis, tik kad labai karštą. Paskanavo ir paliko: pasirodė per keistas. Daugelis kiniškų saldumynų mūsų receptoriams yra keisti. Nors tarsi nieko keisto: bandelės, perkamos prekybos centruose, niekada negenda, jos smarkiai – per smarkiai – kvepia vanile arba citrusiniais vaisiais (lyg kas būtų pasikvėpinęs pigiais pažastų gaivikliais), o sausainiai arba visokie džiovintų vaisių ir riešutų pyragėliai, perkami kepyklėlėse, smarkiai atsiduoda aliejumi, yra tiesiog labai riebūs. Man saldumynai nė motais, buvau pakerėta plastikinių riešutų kevalų, kuriuos atvėrus galima rasti auksines muses arba žiogus – šie auksiniai robotukai skleidė tikrų vabzdžių garsą. Pažinočiau asmeniškai CocoRosie, pripirkčiau joms tų kevalų, bet kadangi nepažįstu, pasidovanojau sau. Sudarys kompaniją Graikijoje įsigytai prisukamai katei, kuri žybsi akimis, kinkuoja galva ir burzgia. Kalbant apie visokius keistus mechanizmus, dar norėčiau paminėti giesmių mašiną. Prieš kelionę matėme filmą apie kaimelyje gyvenantį vienuolį, norintį savo šventykloje restauruoti Budos statulą. Visas filmas – tai keistas to vienuolio nuotykis, kelionė į didmiestį ir jo pastangos prasimanyti pinigų. Priešpaskutiniame filmo epizode matome restauruotą dievybės statulą, smilkstančius smilkalus ir paišinus kaimo gyventojus, susirinkusius pasidžiaugti šventyklos naujienomis. Miestelio mokytoja prie mikrofono prikišusi laiko mažą giesmių mašiną, todėl per visą kaimelį griaudi „Amitabhos“ mantra. Ta mašina atstoja vienuolių chorą – kaimelis neturtingas, neišgalėtų sau leisti tokios prabangos. Paskutiniame filmo epizode vienuoliui pranešama, kad šventyklos vietoje valdžios nurodymu bus tiesiama autostrada. Vienuolis stovi netekęs amo, griaudi „Amitabha“. Pavlina nusipirko tą giesmių mašiną, turinčią 20 įvairaus tempo ir melodijų religinių mantrų. Užsileidome „Amitabhą“ ir toliau apžiūrinėjome naujametės mugės eksponatus. Paskui supainiojome autobusus ir vietoj geležinkelio stoties atsidūrėme greitkelyje.