Ginsbergo staugsmas Jameso Franco balsu

Amerikiečių poeto D. A. Powello telefoninis pokalbis su vaidybinio filmo „Staugsmas“ (Howl), skirto žymiajai to paties pavadinimo Alleno Ginsbergo poemai, kūrėjais ROBU EPSTEINU ir JEFFREY FRIEDMANU paskelbtas svetainėje „Poetry Foundation“ 2010 metų rugsėjo 21-ąją, „Staugsmo“ premjeros išvakarėse.

– Judu bendradarbiaujate jau daugiau nei 20 metų. Gal papasakotumėte, kaip dviese dirbate?

Rob Epstein: Suprasite iš šio pokalbio. Iš tikrųjų mes neturime jokių išankstinių vaidmenų ar lengvai nusakomos formulės. Abu turime savo estetines pajautas ir jomis papildome vienas kitą.

– Poezija, kitaip nei kinas, iš esmės yra individualistinis menas.

R. E.: Nors Ginsbergas yra kūręs kartu su [Jacku] Kerouacu.

– Teisybė! Bet dažniausiai poetai dirba pavieniui. „Staugsmas“ yra pats Ginsbergas, nors, be jokios abejonės, poetas įsitraukia į pokalbį su labai daug žmonių. Kas jus paakino imtis tokios savitos meninės vizijos kaip Ginsbergo „Staugsmas“?

R. E.: Mums patiko pati idėja dirbti su poezija, nes tiek nedaug apie ją išmanome. Dėl to poezija kaip filmo tema mus dar labiau intrigavo.

Jeffrey Friedman: Bandėme suprasti pačią poemą ir kas už jos slypi.

R. E.: Nes „Staugsmas“ – tiesiog monumentalus veikalas. Ši poema, vos atlikta, galima sakyti, pakeitė kultūrą. Ginsbergui tai buvo išskirtinis gyvenimo tarpsnis, ir būtent į jį mes norėjome susitelkti. Tai, kas dėjosi teismo salėje, suteikė puikią dingstį pakalbėti apie tuometinę epochą.

– Taip, teismo salė filme prilygsta senovės graikų dramos chorui. O avanscenoje – pati siautulingoji ir žodingoji poema. Ko turėjote labiausiai paisyti, suteikdami „Staugsmui“ itin judrią vaizdinę kino formą?

R. E.: Ginsbergui nebuvo naujiena „versti“ savo veikalą. Būtent dėl to, pirmąkart pristatydamas šį kūrinį publikai, pateikė jį kaip sakytinį žodį. Taigi mąstėme apie „Staugsmą“ kaip apie pasirodymą. „Staugsmo“ pristatymo metu tai buvo kažkas nauja. Iš to išsirutuliojo slemo poezija (poetry slam [poetinių skaitymų varžytuvės su vertinimo komisija]) ir hiphopas. Norėjome atkurti tą embleminį momentą, kai poetinio kūrinio skaitymas literatūros žmones tiesiog įelektrino. Ir norėjome poemą perteikti vaizdais, todėl pradėjome nuo Ginsbergo bendradarbiavimo su dailininku Ericu Drookeriu.

J. F.: Prieš mirtį Ginsbergas su Drookeriu plėtojo projektą „Įvaizdinti eilėraščiai“ (Illuminated Poems).

R. E.: Montažinėje pradėję žaisti su tais piešiniais, nusprendėme žengti toliau – piešiniais pakalbinti pirminę Ginsbergo idėją. Netgi dekonstrukciniai animacijos elementai, – o tokių filme esama, – tęsia paties Ginsbergo dekonstrukciją – bandymas dekonstruoti poeziją, galima sakyti, buvo viena iš sudedamųjų Ginsbergo kūrybos dalių.

– Filmo animacija kartais, užuot iliustravusi tekstą, iš tikrųjų jį dekonstruoja.

R. E.: Aha, Ginsbergas šiuo požiūriu mėgo žaismę. Mums atrodo, kad šitai jam būtų labai patikę.

– Teisme daugiausia ginčijamasi dėl nešvankybių. Galėjote paprasčiausiai neteikti didelės reikšmės „nepadoriai“ kalbai, bet judu nei vengiate galbūt nepriimtinos kalbos, nei piktnaudžiaujate ja.

R. E.: Šiais laikais pati nešvankumo sąvoka tokia senamadiška. Gyvename epochoje, kai nė kiek nesivaržoma. Bet paradoksas: nors ničnieko nebeslepiama, drauge stokojama autentiškumo. O Ginsbergo esmė: jei jau kalbi apie seksą, tai kalbėk autentiškai.

J. F.: 6-asis dešimtmetis buvo atpirkimo ožių ieškojimo era.

R. E.: Apibendrintai tariant, Jono Hammo personažas [advokatas] iš esmės kaltina visuomenę pasinaudojus Lawrence’u Ferlighetti [„Staugsmą“ išleidusios leidyklos „City Lights“ įkūrėju] kaip atpirkimo ožiu.

J. F.: Atpirkimo ožiai mums reikalingi kovai su tuo, ko bijome ar nesuprantame.

R. E.: Iš šio taško, žinoma, galima žiūrėti ir į nukreiptus prieš homoseksualų santuokas argumentus, kuriais demonizuojami lygybės šalininkai.

J. F.: Taip pat mums buvo įdomu, kiek toli galime žengti su animacija, nenutoldami nuo poemos. Reikėtų jums pamatyti kai kuriuos mūsų pokalbius. Montažo padėjėjas siūlė mums išleisti knygą su mūsų el. laiškais dėl penių miško.

R. E.: Daug animacijos buvo nupiešta Tailande. Tailandiečiai mums vis siuntė ir siuntė tokius milžiniškus penius.

– Hm, įdomu, ar tai ką nors sako apie kultūrų skirtumus?

R. E.: Taip, jie labai dosnūs.

– Poetų gyvenimai dažnai būna įdomūs, bet nebūtinai dramatiški. Svarbiausia Ginsbergo gyvenimo drama – teismas – vyksta be jo paties. Kaip paaiškintumėte šį kūrybinį sprendimą?

R. E.: Tai dokumentika paremtas filmas. Mes nė negalvojome kurti dramos. Žinojome, kad darysime poeto „portretą“.

J. F.: Teismas mums leido įvairiapusiškiau pristatyti tą laikotarpį. Kita vertus, poemos turinys mums atrodė dramatiškesnis už patį teismą.

R. E.: Net jei teismas mums suteikė progą nušviesti epochą.

– Taip, teismo scenomis epocha atspindėta labai vaizdžiai. Man ypač patiko Mary-Louise Parker tualetas.

R. E.: Ji buvo itin dėmesinga savo kuriamo personažo išvaizdai.

J. F.: Pati pasirinko peruką.

R. E.: Ir akinius.

– Perukas ir akiniai tobuli. Pagaliau juk ji vaidina dominikonų koledžo dėstytoją.

R. E.: Ir nors žiūrovai labai mėgsta teismus, „Staugsme“ jis nepretendavo į prikaustančią prie kėdės dramą.

– Manau, dauguma žmonių žino bylos baigtį ar bent numano apie palankų teismo sprendimą. Priešingu atveju Ginsbergo poema nebūtų prieinama.

R. E.: Ginsbergui, kaip žinote, teko patirti daug skausmo ir dramų, bet mes jo gyvenimo įvykius norėjome tiesiogiai susieti su poemos turiniu. Todėl filme rodomus Ginsbergo santykius su Nealu Cassady ar Kerouacu naudojome tik kaip struktūrinius elementus, tiesiogiai susijusius su kūriniu.

– Jamesas Franco filme išdarinėja neįtikėtinus dalykus, bet man jis gal nėra pirmasis į galvą ateinantis aktorius, svarstant, kas tiktų Ginsbergui įkūnyti. Kodėl pasirinkote būtent jį?

R. E.: Franco yra puikus aktorius, maždaug tokio amžiaus, kokio buvo Ginsbergas, kai rašė „Staugsmą“. Be to, jis rašytojas ir studijuoja literatūrą. Mokėsi Kolumbijos universitete ir Bruklino koledže – įstaigose, su kuriomis susijęs Ginsbergas. Franco mama žydė. Ir jis kupinas tos jaunatviškos kūrybinės energijos, kuria tiesiog trykšta ši poema.

– Ar Franco reikėjo kaip nors fiziškai pasikeisti? Gal prieš filmavimą turėjo priaugti svorio?

R. E.: Franco tikrai patyrė fizinių pokyčių – kontempliuodamas Ginsbergo idėjas ir klausydamasis jo įrašų. Mažumėlę numetė svorio. Kad ausys atrodytų kiek atlėpusios, naudojo protezus. Jis gerai paplušėjo įkūnydamas ir įgarsindamas Ginsbergą, kurio charakterį kūrė visiškai savarankiškai.

– Franco, mano manymu, „Staugsmą“ skaito tiesiog nepakartojamai. Esu girdėjęs skaitantį patį Ginsbergą, taip pat ir jo įrašų, ir žiūrint filmą kai kada dingteldavo: „Ar tik Franco čia nejudina lūpų pagal Ginsbergo fonogramą?“

R. E.: Skaičiau recenzijų, kuriose neabejojama, kad Franco tik žiopčioja pagal Ginsbergo balso įrašus. Tai nuostabu.

– Šaunus Jameso Franco aktorinių gebėjimų liudijimas! O juk perteikti ne skambėjimą, o dvasią ir yra sunkiausia. Imitavimas ir atkūrimas – skirtingi dalykai. Franco ne tiek mėgdžioja, kiek atkuria Ginsbergo fizinę esybę.

Judu, vyrukai, šiaip jau esate dokumentininkai, ir aš pastebėjau, kad „Staugsme“ nė per žingsnį neatsitraukiate nuo šaltinio – teksto. Ir nors filme panaudota ir dokumentinės medžiagos, Ginsbergą ir jį supusius žmones vis dėlto įkūnija aktoriai. Kaip režisieriai, turbūt susidūrėte su skirtingu uždaviniu nei įprastai?

J. F.: Visiškai. Tai buvo dar nepatirtas iššūkis.

R. E.: O naudoti skirtingus šaltinius mes išmokome kurdami dokumentinius filmus.

– Dokumentiniuose judviejų darbuose dažnas netikėtumo momentas. Pavyzdžiui, filme apie AIDS „Common Threads: Stories from the Quilt“ turėjote būti pasirengę tam tikroms staigmenoms, scenarijuje nenumatytiems dalykams. Ar kuriant šį, vaidybinį, filmą buvo dalykų, kurie jus nustebino?

J. F.: Visada tikiesi, kad tave maloniai nustebins aktorių darbas. Taip ir nutiko: aktoriai įkūnijo vaidinamus žmones ir situacijas. Tai – neįkainojamos akimirkos.

– Gal sulauksime daugiau su poezija susijusių projektų?

R. E.: Filmuose apie praeitį mes įsižiūrime į vieno ar kito laiko tarpsnio kultūrą. Šiuo atveju į kultūrą pažvelgėme pro poezijos akinius. Bet viliamės, kad poezijos yra visuose mūsų kurtuose filmuose.

www.poetryfoundation.org

Vertė Andrius Patiomkinas