CZESŁAW MIŁOSZ. Eilės
Kurso draugė
Dovanų nešiau jai rožę, dar neprasiskleidusią,
Pėsčias ar važiuotas į kelionę leidausi
Liftų labirintais, juoduojančiomis šachtomis,
Su damomis, kurios man atrodė fantastiškos.
Ji gulėjo ant kanapos, mintimis dalijos,
Jos kaklas baltutėlis, baltas kaip lelijos.
Tarė: klaupkitės, prašom, padėkite rožę,
Kalbėsim apie gėrį, taip pat apie grožį.
Ji buvo grafomanė, bet šiaip talentinga –
Kito amžiaus gelmėj, krašte, kuris dingo.
Ant kepuraitės iltys Geležinio vilko –
Mūsų mokyklos herbas, įsiūtas į šilką.
Tikriausiai ištekėjo, tris vaikus augino –
Tų smulkmenų jau niekas dabar nebežino.
Nejau tas sapnas reiškia, kad geidžiau jos kūno?
Gal man gaila tų kaulų – kur jie šiandien pūna?
Kodėl aš juos skaičiuoju – už marių, už jūrių
Dar likęs iš mūsiškio filaretų būrio?
Į kokį Dantės ratą ji žengė, numirus
Archangelsko snieguos ar Kazachstano tyruos?
Jos laukė drėgnas molis Rasų kapinyne,
Bet nelemtis tikriausiai atėmė tėvynę.
Nebesuvoksiu, kas jai skyrė tą dalį,
O gatvėj nepažinęs praeičiau pro šalį.
Kodėl taip atsitinka, pats save paklausiu:
Gyvenimo nedaug, mirtis tikrų tikriausia.
Sudie, Piurevičuvna, šešėli po akmeniu.
Atmenu tik pavardę, vardo nebeatmenu.
Gajusis
1
Neišmanus, bet pašauktas likimo,
Idant praturtintų gimtinės kalbą,
Išvengė pražūties ir apakimo,
Nes keistos jėgos teikė jam pagalbą.
2
Tarytum kortose, kada žaidikai
Negreitai perpranta laimikio svarbą,
Nesitikėjo skeptro ir vainiko,
Nei to, kad jam skirta karalių arfa.
3
Dievotas vaikas, paprastas valstietis,
Lengvatikis ir prietarų nestingąs.
Ko iš naivumo galima tikėtis,
Jei jis ir komiškas, ir net gėdingas?
4
Genčių rodyklėj – lenkas ar lietuvis,
Pamėgo seną poringę ir mitą.
Pagonių giesmei pritarė liežuvis
Ir netikėtai mokėsi sanskrito.
5
Sukruvinta dirva alsavo dūmais.
Visi kalbėjo: skausmas mus apvalo.
O jam pavydą kėlė jų skaistumas,
Jų meilė tautai, himnams, idealui.
6
Kentėjo ir galvojo: tai per menka.
Koridoriuose vilko sunkią mantą.
Ne vienas iš minios jam tiesė ranką.
Jis gėdijosi, kad daugiau supranta.
7
Galėtum tarti, jog mylėjo žmones,
O gal tiesiog žavėjosi jų bruožais,
Nes kam gi skirtas triūsas ir dvejonės,
Jei tau bereikšmis abstraktusis grožis?
8
Kažką neaiškiai niurzgė ir lemeno,
Įklimpdamas į amžių dialogą.
Tikriausiai reikia šitokių šamanų –
Be jų murmėjimo sunkoka žmogui.
9
Taip buvo renčiami galingi skliautai
Iš klyksmo, iš atodūsių ir psalmių –
Kiekvienai giminei, kiekvienai tautai,
Idant be baimės jos regėtų gelmę.
10
Nes jis tikėjo: bus pasvertas blogis
Ir bus pasvertas gėris, stojus teismui,
Kur pagaliau jis pasirodys nuogas,
Be pasaulėvaizdžio, be kaukių žaismo.
11
Dar vylėsi: už tai, kad raišta koja,
Kad neprigirdi, bus apdovanotas.
Paseno, bet prasmės tebeieškojo
Ir nenorėjo įgūdžiais vaduotis.
12
Bet nesuprasi daugelio dalykų –
Kad ir geismų, sudvejinančių dvasią.
„Kodėl?“ – tas vienas žodis jam beliko,
Kai atmintis ir sąmonė užgeso.
2002
Vertė Tomas Venclova
Vertimai bus publikuojami leidyklos „Apostrofa“
rengiamoje Cz. Miłoszo „lietuviškų“ tekstų antologijoje