Prekybos centras

KOSTAS POŠKUS

„Žinai, močiute, man įdomiau parduotuvėje negu bažnyčioje“, – pareiškė Ūla jau šventoriuje. Ji aiškiai turėjo galvoje ne bet kokią parduotuvę, o prekybos centrą, kur laikas sustoja, kur akys pavargsta nuo daiktų daiktelių įvairumo, nuo rožinių, žydrų, gelsvų spalvų margumo. Jautresnės sielos nuo šių šventvagiškų šešiametės pasakytų žodžių akimoju pastiro, o ponia Jadvyga tarsi sau, bet ganėtinai garsiai, kad visi girdėtų – jos sakomi žodžiai visados reikšmingi – tarė: „O aš nemėgstu vaikščioti po prekybos centrus. Geriau knygą paskaitau. Aną dieną labai užsimaniau rudmėsių, ponas Alfonsas nuvežė į mišką už trisdešimt kilometrų, kur pernai maišus jų prisirinkom, bet dabar neradom nė vienos. Grįžusi namo prie prekybos centro nusipirkau iš moteriškės. Reikėjo užeiti nusipirkti valgyt ir, įsivaizduokite, grybus palikau ant palangės. Taip susigraužiau dėl tų grybų, o man, vargšei pensininkei, ir pinigų gaila.“

Žinojau, kad vargšė pensininkė prieš dvi dienas pirko už aštuonis tūkstančius masažinę lovą, ir man buvo truputį juokinga.

Netoliese bažnyčios skelbimų lentoje pamačiau skelbimą:

MALONIAI KVIEČIAME JUS Į DETEKTYVŲ KLUBĄ

UŽSIĖMIME TIRSIME BIBLIJĄ

Prisiminiau prieš keliolika metų matytą kur kas skurdesnės išvaizdos, bet panašaus turinio, atrodo, „Tikėjimo žodžio“ išpažinėjų žinią:

ATEIKITE ATEIKITE ATEIKITE

Šiandien 17 val. į… salę

Lektorius iš Vilniaus… skaitys paskaitą

KĄ DIEVAS GALVOJA APIE PINIGUS

Apie visa tai galvojau laukdamas automobilių aikštelėje prie prekybos centro. Jaučiausi taip, lyg nasruose būtų stovėję arkliai, nes rūkiau jau kelintą cigaretę. Lipdama iš automobilio, ji, nujausdama būsimą mano nekantravimą, pažadėjo apsisuksianti akimirksniu, nes tereikia katei ėdalo nupirkti. Stengiausi nežiūrėti į laikrodį, kuris rodė, kad ji „sukasi“ jau keturiasdešimt minučių. Atvažiavę vėliau, apyjauniai įmitę vyrukai krovė į bagažines alaus, mineralinio vandens pakuotes, krūvas svetimų kraštų vaisių ir dar galas žino ko, grąžindavo vežimėlius, išvairuodavo savuosius mersedesus ir BMW. Pro šalį rūgščiais veidais, tarsi parišti nematomomis virvelėmis, paskui savo negražias žmonas sliūkino vyriškiai pelenų spalvos plaukais. Žvitriai praeidavo ilgomis, bene iš pažastų dygstančiomis kojomis ir riestais užpakaliukais, žvilgsniais į niekur, visu dėmesiu į mobiliuosius merginos iš paneliškų skaitalų žurnalų viršelių. Visi jie apeidavo perėją užėmusias dvi apkūnias kažką aptarinėjančias moteriškes, kurias mačiau jau atvažiavęs. Žvilgtelėjęs dar kartą į laikrodį, nutariau palaukti dešimt minučių ir eiti jos ieškoti. Tuomet pamačiau aukštą, kaulėtą, džinsiniu kostiumu vilkintį vyriškį. Kažkokių keistų judesių, tik per sąnarius ir juosmenį besilankstanti medinė marionetė. Veidas taip pat sumedėjęs. Sparčiu žingsniu blaškėsi po aikštelę. Staiga sustodavo, apsisukdavo ir taip pat spėriai nueidavo kita kryptimi, kol vėl sustodavo. Iš gana toli mūsų žvilgsniai susitiko ir jis tiesia linija patraukė link manęs. Nujaučiau, kuo tai baigsis, tad iškart paruošiau cigaretę. Palinkęs prie atviro lango pasisveikino: „Žinot, pone, aš dar turiu pinigų. Gal parduosite cigaretę?“ Pažarstė delne variokų saują. „Na, dar gražiau“, – pasakiau. „Ačiū, labai ačiū. Aš – Vladas.“ Nepuoliau pažindintis, nemačiau tam jokios priežasties, o galiausiai parduotuvės tarpduryje išvydau su trimis krepšiais išeinančią ją.

– Na ir kam? Sakei, kad tik katei pirksi.

– Akcija šiandien. Trys už dviejų kainą.

Tada mane nušvietė vidinė šviesa ir akimirksniu apsisprendžiau būsimąjį dar nesukurtą opusą pavadinti „Prekybos centru“. Į šį tikslą ėjau labai ilgu keliu.

Kadų kadais A. išsiplepėjau, kad man ramybės neduoda muziejaus tema. Muziejaus saugyklose mačiau: akmens amžiaus geltonojo titnago kirvelių ir kaplių (mano žiniomis, mūsų kraštuose tokios spalvos titnagų nėra – pilko, gelsvo, oranžinio, raudono, vyšninio atplaišų atsivežiau net iš Žemutinės Saksonijos); kunigo arnotą, sovietinio atsargos karininko užrašus apie miesto išvadavimą iš fašistų grobikų, praeito amžiaus pradžios ir vidurio grožiui jautrių moterų siuvinėtų staltiesėlių, naminės varymo aparatą, plūgų, žagrių, artilerijos sviedinio liekanų, kolūkietės ir darbininko spalvingų skulptūrėlių, 50 žalvarinių virdulių (kažkuris įtakingas dėdė juos pelningai pardavinėjo Berlyno sienos griuvimo laikotarpiu Lenkijoje, bet, sustiprinus valstybės sienas, tai tapo neperspektyvu), per šimtą medinių šventųjų skulptūrėlių, pokarinių laikraščių komplektų ir dar daug ko.

Paskambina, tarkim, iš socialinės globos ar panašios įstaigos, kad senelių prieglaudoje yra nei giminių, nei artimųjų neturinti, ne pirmus metus su angelais besišnekučiuojanti senutė. Pensija tvarkingai dedama į sąskaitą banke, bet va jos namelio stogas įgriuvęs. Nutarta namelį nušluoti nuo žemės paviršiaus, paruošti vietą naujai statybai. Gal muziejininkai norėtų pasirinkti ko nors iš senų rakandų? O ten – bac! – pelėsių aptrauktame laikraščių ryšelyje nuo drėgmės sulipę įvairiausių nominalų sovietiniai rubliai. Ir jų ten tiek, kad anais laikais buvo galima nusipirkti būstą daugiabučiame, volgą ir dar, pavyzdžiui, dviratį. Ateidavo, praeidavo, nueidavo patys įvairiausi žmonės. Nedrąsiai pasibeldė pagyvenusi kaimietė: „Nutekėjau į vyro namus ant ežero kranto. Vanduo vis išplaudavo molinių indų šukes. Rinkdavau jas, plaudavau, dėliodavau. Turiu pririnkusi penkis kiaulių lovius. Jei galite, atvažiuokite pažiūrėti.“ Atvažiavome ir aiktelėjome: renesansiniai kokliai su herbais, scenomis, kuriose susivieniję kiškiai nugali šunis, molinės keptuvės. Radusi stambų kaulą, nusiuntė pačiam profesoriui Tadui Ivanauskui. Tasai labai mandagiai paaiškino, kad tai tik arklio kaulas, o apie šukes siūlė pranešti archeologams. Anie nei atsakė, nei pasirodė. Praėjus keliems dešimtmečiams, moteris kreipėsi į mus. Ką mes? Šį kartą atvažiavo jaunas rūstus archeologas, moteriškei uždraudė liesti šukes, o grįžęs į savo garbią įstaigą aiškino, kad „boba lobių ieškojo“.

Pasirodydavo, dažniausiai po du, įtartinai žvalių asmenų, siūlančių keisti Vokietijos didžiosios infliacijos laikų markes (anuo metu jos tiko tik sienoms klijuoti) į šių dienų vokiškas (dar euro nebuvo). „Tai gal į litus santykiu vienas ir vienas?“ Sandėriui neįvykus, kažkuris jų svajingai pratardavo: „O mano tetos namuose yra labai gražus senovinis paveikslas. Kalnai nupiešti. Ežeras su meškeriotoju valtyje. Labai senas. Dar nuo vaikystės prisimenu.“

Smetoninė dama pravirko pamačiusi mano kompoziciją su luotu ir amerikoniškų konservų dėžute panoraminės ežero nuotraukos fone: „Mano tėvelis iš jos valgė tremtyje, o parašyta, kad indelis sliekams… uhuhū!“ Indelį pakeičiau, bet tik artimiems bičiuliams prasitardavau, kad ir luotas visai ne luotas, o lovys gyvuliams girdyti. Kaip luotas jis figūravo popieriuose, o tai ir yra svarbiausia.

Muziejaus eksponatų, lankytojų, darbuotojų įvairovė, tarpusavio ryšiai, susiūti baltais siūlais, arba iš pirmo žvilgsnio ryšių nebuvimas mane savotiškai žavėjo ir intrigavo – „užvesdavo“.

Visur ir visados beieškantį veiksmo priežasčių ir paskatų Algį mano idėja sudomino: „Nori padaryti kaip Lenzas – „Kraštotyros muziejus“?“

Ne, tikrai nenoriu. Skirtingai nei A., nenoriu remtis kokiu nors autoritetu, o šią knygą taip seniai skaičiau, kad kyla abejonių, ar išvis ją esu skaitęs.

Matyt, viskam turi ateiti laikas. Prekybos centrai kažkuo panašūs į muziejus, bet, kitaip negu pastarieji, didžiumai žmonių daug įdomesni dinamiškumu ir įvairove. Svarbiausia, kad jei piniginė leidžia, visko galima įsigyti: duonos, bananų, barbę, makaronų, tefloninę keptuvę, cukraus, alaus, muzikinį centrą, dešrelių, pakuotę tualetinio popieriaus, vištos šlaunelių, aušinimo skysčio automobiliams. Vėliau susigraužus dėl dažniausiai veltui išleistų pinigų galima grįžti į tą patį prekybos centrą ir vaistinėje nusipirkti raminamųjų, kažkuriame skyriuje jau tikrai niekam nereikalingą daiktą, o dar geriau – svaigalų skyriuje degtinės butelį. Tai jau priklauso nuo depresijos apimto asmens tapatybės.

Muziejuose pradinukai mokomi pinti vyžas, o čia galima amžinai skubančių mamyčių išprašyti nupirkti šviečiančias ar grojančias šlepetes.

Kažkur aukštai, kairėje, dešinėje – visur skamba sodrus moteriškas balsas:

Akcija! Tik šiandien pas mus galite įsigyti su 40 procentų nuolaida vištų šlaunelių!

Aš esu graži. Visi vaikučiai gražūs. Mano mamytė taip pat graži. Ji perka N prekybos centre.

Visi praktiški žmonės apsiperka N prekybos centruose!

Silpnas balselis eteryje per šlagerišką pageidavimų koncertą: „Labai noriu išgirsti Ūdrio ariją, atliekamą dainininko Vaclovo Daunoro. Aš jį taip myliu, o girdžiu labai retai.“ Atsakymas: „Miela ponia, jūs skambinate dažnai, bet vis nepataikote. Čia yra populiariosios muzikos koncertas. Skambinkite į „Klasikos“ radiją vakarais… val. Antra, dainininkas Vaclovas Daunoras Ūdrio arijos dainuoti negali, nes tai tenoro partija, o Daunoras – bosas.“

Vasarą Livija, važiuodama į kaimą aplankyti nusenusių tetulių, pademonstravo Krokuvoje pirktas lauktuves. Du siužetai – Švč. Jėzaus Širdis ir Gailestingoji Dievo Motina. Abu abrozdėliai – tikras mikroschemų triumfas. Pirmasis įjungtas spinduliuoja iš širdies centro į kraštus vaivorykštinę spalvų gamą. Antrajame švytintį Motinos veidą supa pulsuojanti aureolė, o pakraščiais laksto visomis kryptimis spalvoti čipindeilai (perspėju – termino „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nerasite, geriausia teirautis tolimųjų reisų vairuotojų). Jeigu šiais laikais dar būtų išlikusi kokia nors laukinių kanibalų gyvenama sala, koks nors Fidžis, tai eilinis pirkėjas, įsigijęs prekybos centre tokį technologinį šedevrą, akimirksniu galėtų visą stabmeldžių gentį atversti į tikrąjį tikėjimą.

O dabar reklama:

Kamuoja rudeninė depresija?

Pirk N vaistinėje raminamųjų žolelių ekstraktus!

MŪSŲ PREKYBOS CENTRE – RUDENINIS IŠPARDAVIMAS!

BŪK LAISVAS, BŪK LAIMINGAS

Šalia įėjimo mandagiai užkalbina šviesaus veido jaunikaitis pilnu glėbiu storų knygų: „Šiose knygose sudėta vedų išmintis… norint surasti dvasinę ramybę… meditacija ir susikaupimas…“

Ačiū. Jaučiuosi visiškai dvasiškai ramus. Tik kuo greičiau iš čia. Bet kažkodėl neskubu važiuoti, stebiu pro langą vyksmą. Iš priešingos pusės atrisnoja trisdešimtmetis su trijų dienų barzdele, nuspriegia nuorūką, prie įėjimo dryžuotoje salelėje suklumpa ir, pamaldžiai užvertęs akis, ima burbuliuoti tik jam suprantamas maldas. Kai pirkėjų banga truputį nuslūgsta, eina į šalį parūkyti. Verčiantis tokia veikla priklausomybė nuo rūkymo tai jau tikrai yra labai žalinga.

Šiąnakt vėl neišsimiegojau.

Tas nervingumas ir nemiga

visai pribaigs mane!

Geriamieji lašai X švelniai ramina mane

MIEGOK RAMIAI

Eteryje kupinas tragizmo moteriškas balsas:

– Esu šeimos gydytoja… Dėl įtempto darbo mane nuolat kankina virškinimo sutrikimai. Kolegos gastrologai patarė vartoti a-a-a lašus.

Balsas įgauna jėgos ir džiugesio:

DABAR VISUOMET SU SAVIMI TURIU A-A-A

A-A-A MAN SUTEIKIA PASITIKĖJIMO SAVIMI!

Vanda prasitarė, kad susierzinusi, susinervinusi, apimta depresijos nevalingai pasitikrina piniginėje grynuosius, banko korteles ir, žiūrėk, pasijunta stovinti priešais slankiojančias duris po švytinčiu mėgstamo prekybos centro logotipu. „Įėjusi vidun, pamirštu viską – vaikščioju, žiūriu, liečiu. Viskas, kas bloga, nuplaukia, pasimiršta.“

„Nesigėdyk savo priklausomybės, – sakau. – Jeigu padeda, kodėl gi ne?“

Norime to ar ne, bet visi esame proceso, vadinamo globalizacija, dalyviai. Vaikystėje tėvas populiariai aiškino socializmo esmę: „Visi režimai savo visuomenėse stengiasi išlaikyti nuolatinę parengtį. Tam skelbiami penkmečiai, kurie panašesni į karines operacijas negu į ūkio vystymo planus, sugalvojama vis naujų šūkių. Kai įpranti, atrodo, kitaip ir būti negali.“ Mano tėvas nesulaukė sistemos, kuri net didžiausiems optimistams atrodė amžina, žlugimo, todėl negalėjo net įtarti apie totalaus unifikavimo, patobulinusio paveikos žmonijai metodus, egzistavimą.

Užduotis sau – rasti esminius šių šūkių skirtumus:

Ekonomika turi būti ekonomiška (L. Brežnevas).

Kelk savo dvasią į naujas aukštumas, padėk prisikelti kitiems (A. Valinskas).

Geri kaimynai palaiko gerą ryšį (autorius nežinomas).

Viduramžiais virš kiekvienos gyvenvietės stiebėsi bažnyčios bokštas. Miestams plečiantis, taip pat daugėjant bokštų, hierarchijai (gal konkurencijai?) reikėjo didingesnio, įspūdingesnio statinio – katedros.

Netgi nežinant realybės, galima išprotauti, kad naujasis tikėjimas taip pat prašosi savųjų katedrų – hipermarketų, akropolių. Bet jie jau pastatyti. Kai įpranti, kitaip ir būti negali.

KARTU MES GALIME DAUGIAU!