Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Vasario 10, sekmadienis
Apie posakius
Dažniausiai jų autorystė abejotina, jie klajojantys, seni kaip pasaulis. Turiu omeny jau kelintąsyk girdimą: „Mirtis – tai gyvenimo durys.“ Neva M. Valančiaus.
Tiesą sakant, jis nėra nei teisingas, nei „pilnas“. Visus posakius galima versti aukštyn kojomis. Ir gyvenimas, ir mirtis yra talpios sąvokos. Juoba – durys…
Iš Alinos Orlovos dainų
Ta mergaitė tikrai talentinga. Čia užrašiau (iš atminties) posmus ar eilutes, kurios man įstrigo. Žinoma, kad l. daug prideda balsas.
Pavėlavęs paštas,
Darganotas rytas,
Varnos ir varnėnai
Pakelėmis ritas…
Kitados ieškodamas vaikiško, t. y. pirmapradiško poetiškumo, būdavo, atsimušu į panašius vaizdinius. Jinai nesąmoningai tą daro, t. y. spontaniškai „atgamina“ panašius vaizdinius. Dar atsimenu dainą apie Mamutą – pirmykštį žemės senbuvį, kurio skeletas muziejuje, bet jis kalba apie begalinį savo nuovargį. Jo „iltys per trumpos, o akys per senos“.
Esama labai trapaus mirties pojūčio, šioji meiliai vadinama mirtele – „mano mirtelė“.
Ant geležinkelio (ar traukinio?) bėgių
Aguona žydėsiu…
Kitur: „Jei iššoksiu pro langą, / tai tik lapkričio mėnesį, / kai šaligatvis klotas / kraujuojančiais lapais…
Ir subėgę kiemo vaikai / nepaliaus man šypsotis, / aš sakysiu: „Nebijokit, vaikučiai, nei mirties, nei mokyklos, / nes visa tai nesvarbu, nesvarbu…“
Ta bene 18 metų panelė intuityviai jaučia poeziją (kur galima rasti audeklo?):
Debesys ardo dangų,
Jis byra gabalais,
Tiesiai pro mano langus
Laumžirgių sparnais…
Vaikiška pasaulėvoka žino, kad yra, kad esama kitokios – poetinės logikos. Ji emocinė ir esminė. Tragiška ir trapi. Iš tiesų tai alogika.
Kas užmigs šią giedrą naktį,
Tas per amžius nemiegos,
Kas išgirs šią liūdną dainą,
Tas ramybės nesuras…
Tikras poezijos perlas (jeigu čia tinka tas žodis) yra gabaliukas apie šunį patiltėje.
Aš tave mačiau po tiltu,
Ar žmogus tu,
Ar žvėris?
Sidabrinėj tavo vilnoj
Suko lizdą vyturys…
Ir – viršum visko vibruojantis balsas.
Kas tave čionai išleido?
Ar žmogus tu?
Ar žvėris?
Kam slepi tu savo veidą?..
Daugiau – neatsimenu.
Irakas
Aktyviausi kovotojai su amerikiečiais yra paaugliai. 16-metis Achmedas apie savo svajonę:
– Sunaikinti kiek galima daugiau amerikiečių ir persikelti gyventi į Ameriką!
Goro provincija (ta pati, kur yra ir lietuvių kariai): 48-erių barzdotas dėdė ima į žmonas 11 metų mergaitę…
Dėdei reikia dar vienos žmonos, mergaitės šeimai reikia pinigų.
Vasario 11, pirmadienis
Koranas
Šįryt nunešiau į leidyklą paskutinę (gal?) korektūrą. 512 puslapių… Alachas telaimina!
Viena ponia, dėstanti Vytauto Didžiojo universitete, tą pačią dieną atsiuntė savo studiją (apie mano poeziją), kur viskas taip sujaukta, kad ir Alachas nesupras… Pavyzdžiui, rašoma, kad S. Geda bando sueiliuoti Koraną…
Iš kur žmonės traukia visas nesąmones apie mane?
Svarbiausia, kad pats vertimas dar neišėjęs. Kartais pamanai žmogus (ir ne aš vienas), kad sveiko proto mažėja.
Antra vertus, atrandu patarlių tiesas: iš didelio rašto išėjo iš krašto…
Anksčiau šie žodžiai man nieko nereiškė. Naujo pobūdžio prisiskaitėliškumas – iš interneto, per internetą…
Poezijos apibrėžimai
Velionis J. Mikutis sakydavo:
– Poezija yra taiklus nepataikymas!
Šią formulę patvirtintų Šekspyro sonetai – labai koncentruotas, sutelktinis kalbėjimas. Prieštara: žmonės dabar poezija vadina nekoncentruotus tekstus, kalbėjimą apgraibomis, bet tokiu atveju sunku „apčiuopti centrą“.
Jo lyg ir nėr, jo ir neieškoma.
Tada šią formulę tenka keisti. Kuo?
Kaip pataikyti į dešimtuką?
P. S. Apie amerikiečių karą Irake: jie stiprūs ten, kur naudojama smogiamoji jėga… Sovietai kitados Afganistane irgi naudojo „išdegintos žemės taktiką“… Bet nieko nelaimėjo. Amerikiečiai silpni, kai tenka kalbėtis „akis į akį“. Jie nemoka bendrauti su kitais žmonėmis. Kitas? Jį reikia sunaikinti!
Šiedu pavyzdžiai (ir apie poeziją, ir apie karą) galbūt liudija subtilumo stygių pasaulyje.
Apie laisvuosius genus
Gyvūnijos pasaulyje, regis, tai dėsnis. Genai „iš toli“ yra „vertinami“. Jauni vilkai išvejami iš savo „genties“. Bėga kuo toliausiai, o svetimoj populiacijoj – priimami. Kaip sakoma, įlieja šviežio kraujo.
Hitlerio laikais Vokietijoj „per kaminą“ buvo paleisti ne tik žydai ir čigonai, bet ir daugybė marginalų, psichinių ligonių etc.
Dabar vokiečių laikraščiai rašo, kad atsinaujino tas pats procentas… 4–5 nuošimčiai!
Kazimieras V.
Buvo išlakus vyras, skulptorius. Pats andai pasakojo apie viešnagę „pas čiukčius“. Vakare jam atvedė moteriškę…
– Ir kaip toliau?
– Nei man reikėjo, nei ką, bet senis atsisėdo su lazda prie lovos ir žiūrėjo, kad viską atlikčiau iš tikro. Tvarkingai, kaip priklauso.
Genofondas! Dabar tikriausiai taip nėr.
Vasario 12, antradienis
Žmonės
Vieni – „gerai slepiasi“ (A. Č.).
Kiti – gyvena nesislėpdami.
Pasitaiko, kad išlaviruoja ir tie, ir tie. Nepaisant santvarkų, paskalų, šmeižtų, provokacijų. Aš aštuonerius metus vadovavau komitetui, kur „dalinamos“ didelės premijos. Kasmet jas norėdavo gauti 35–40 žmonių… Fondui, kur paramos prašydavo apie 600 leidyklų…
Kaip galėjau neužgyventi „neprietelių“. Šįryt Barmutė ir sako:
– Mažiausiai du žmonės prišaukė tau tas bėdas. Du tai jau tikrai!
Tiesą sakant, nusispjaut. Vienas ciklas atgal ar į priekį?
Ilgas gyvenimas niekuo nesiskiria nuo trumpo, bent jau nuo trumpesnio. Kam reikia, tegul pasiima – mano metus.
Arūnas Kulikauskas
Girdžiu jį per radiją. Pasakoja apie tai, kaip sykį eidamas per Niujorką pamatė krūvą popierių. Išmesti paveikslai… Pavertė, pavertė, mato užrašą: Albertas Veščiūnas, paskui Žibunto Mikšio litografijos…
Taip atrado didelius darbus ir jų autorius. Tokius dalykus jis vadina stebuklais.
Niujorkas – tai ne Alytus ar Pasvalys…
Vaistai
Net labai skaudžią ir neviltingą valandą pabandykite nusišypsoti. Jums duotas juokas – dideliausi vaistai!
Jausmai
Ta pasiutėlė prancūzų rašytoja (M. D.), paleidusi į pasaulį metaforą „Meilės negali prisiminti“ (pjesės pavadinimas), buvo teisi.
Meilė yra daugiau nei gyvenimas. Ji gaubia žmones, plasta „viršum galvų“.
Ką gali papasakot? Ilgesį?
Honoré de Balzacas
Apie tai, kad ten, kur yra l. dideli pinigai, praeityje būta ir didelių nusikaltimų… Kas geriau nei jis ištyrė kapitalo pradžią?
Darbai
Šiandien baigiau versti Šekspyro „Sonetus“. Manau, kad po tokios „pertraukos“ gausiu grįžti prie P. Verlaine’o.
Moralės krachas
Vienas protingas žmogus apie tai, kas vyksta pasaulyje: „Žemė turi pakankamai resursų, kad mus išmaitintų, deja, ji turi per mažai resursų, kad patenkintų žmonių godumą.“
Žiurkių lenktynės: „Kodėl turime rūpintis ateities kartomis, jeigu jos kol kas nė per plauką nepasirūpino mumis?“
Jotvingių šnipas…
Tai Jono Meko išmislas. Dok. filme, kur jis analizuoja paskalas. Apie tai, kad jos gali labai padėti ir pakenkti.
– Na va, pabandyk paleist pletką. Sigitas Geda, jis labai daug kalba apie jotvingius. Galima pasakyt, kad jis nori nuverst Lietuvos Vyriausybę… Sigitai (grasina pirštu), neversk, nebūk jotvingių šnipas!
Tai vis iš 2004-ųjų…
Žodžiai iš dainos
Vargšas ruduo! Ten, kur sustoja upės…
Regis, turėtų būti – sustato ledą, suledija…
Vargšas šuniukas!
Vasario 13, trečiadienis
Iš vaizdinių karalystės
Naktį sapne: labai ryškių spalvų Kaukazas, kalnų papėdės, kaži kokie urvai, daug šviesų… Viename iš jų maža, susitraukusi mano dukra… Norėčiau padėti, o negaliu…
Senoviško laiško skiautė
Viskam ateina išsiskyrimų laikas, ir tada nelieka nieko kito, išskyrus tai, kad imi plunksną ir rašai ilgą laišką…
(Nostalgija – iš 1928-ųjų!)
Vasario 14, ketvirtadienis
Lietaus mokestis
Klaipėdos gyventojai šiandien protestavo prieš žadamą įvesti lietaus mokestį… Tokio mokesčio projektas numatytas.
Vienas mitinguotojas pasiūlė apmokestinti ir „žmogaus kūno išmetamas dujas“…
Visa tai kainuotų šimtus milijonų.
J. Brodskis, kitados rašęs, kad neužtenka gyventi, reikia dar ir mokėti, buvo teisus.
Be to, išrandami vis nauji mokesčiai.
