Vertimai iš persų kalbos

HAFIZ

Hafizas (apie 1320–apie 1390) – persų lyrikas, kurio poezijos galima rasti daugelio iraniečių namuose. Jo eilėraščiai mokami atmintinai, rengiami Hafizo skaitymai jo gimtajame Širaze.

231 gazelė

Man liūdna ir ilgu, kai tavęs nėra, – tariu.
Tavo liūdesys praeis, – aš išgirstu.

Šviesk man kaip mėnuo, – prašau, – ten aukštai!
Jei jis patekės, – tu man atsakai.

Įsimylėjėliai, – tariu, – pažvelk, viens kitam ištikimi.
Neverta šito iš gražuolių taip tikėtis, – tu kalbi.

Minčių apie tave, – tęsiu, – nebenoriu įsileist!
Jos – nakties vagis, – tari, – kitu keliu ateis.

Dėl kvapiųjų plaukų tavų, – teigiu, – pasaulis mano paklys!..
Jei tik tu žinotum, – atsakai, – jie ir yra tavo vedlys.

Ak, koks oras gražus, – nustembu, – atneštas rytinio vėjo gūsio!
Tai zefyras vėsus, – tu sakai, – pučiąs iš mylimosios pusės.

Lūpų skoniu tavu, – šnabždu, – sapnuose buvau nužudytas…
Tu sakai: tarnauk paklusniai, kad būtum jomis suvaldytas!

Palaiminta širdis, – tariu, – pažinusi akimirką taikos!
Tik niekam nesakyk, – prabyli tu, – kol neišmuš tam valandos.

Ar matai, – bylu, – geri laikai kaip baigsis greit?
Ša, Hafizai! – atsakai, – ir tavo sielvartas netruks praeit…

HAMID MOSADDEGH

Hamidas Mosaddeghas (1940–1998) – žymus XX a. Irano poetas, rašytojas, teisininkas. Jo poezija įkvėpė 8-ojo deš. Irano jaunimą.

Obuolys

Tu man nusišypsojai
Ir nežinojai,
Su kokia baime širdyje obuolį vogiau
Iš kaimynų sodo.

Iš paskos sodininkas vyte vijos,
Matė, rankose tavo obuolys sužibęs –
Jo piktas žvilgsnis smigo į mane.

Nukrito ant žemės prakąstas obuolys
Ir tu išėjai ir dar vis
Ilgus metus galvoje mano
Iš lėto skambą žingsniai tavo
Širdį veria

Ir aš paskendęs savo mintyse
Mąstau,
Kodėl gi
Mūs mažuos namuos neaugo obuoliai?

RUMI

Džalalis ad Din Rumi (1207–1273) – persų poetas, juristas, teologas, sufijų mistikas.

Vėl atėjau, vėl atėjau, iš mylimojo sugrįžau,
Žvelk į mane, pažvelk į mane – iš ilgesio tau aš atėjau.

Linksmas, aš linksmas atėjau, vienu iš laisvųjų būnąs aš ėjau
Ir tūkstantmečiai praėjo, kol kalbėti ėmiau.

Aš eisiu ten, aš eisiu ten, pakilęs buvau, pakilt atėjau.
Ir vėl išvaduojantis, vėl išvaduojantis pas gailestingąjį keliavau.

Dangiškas paukštis buvau, regėjai, kaip žemiškasis tapau.
Jojo spąstų nepastebėjau, kaip staiga jais pagautas buvau.

Aš – skaisti šviesa, sūnau, ne sauja dulkių esu!
Aš – ne kriauklė jūros gelmių, – karališku pavirtęs perlu!

Regėk mane ne akimis po kakta, bet akimi paslėpta.
Čia ateik, pamatyk mane čia, atėjusį širdim šviesia…

Iš motinų keturių ir tėvų septynių – iš aukščiau aš esu,
Brangakmenis tyras buvau, kai susitikt atėjau su draugu.

Turgun draugas mano atvyko suktai, sumaniai.
O jei ne, jei ne į turgų mano, ką daryt tada, kad liktų man
skoloj jisai?

Ak, Šamsai Tabrizi¹, kada pasaulį visą aprėpsi akimis?

Juk į fana² dykumą atėjau, siela apversta ir širdimi.

_____

¹ Šamsas Tabrizi – garsus sufijus, Rumi mokytojas ir draugas.
² Fana – sufizme žmogiškųjų savybių sunaikinimas Dieve.

RUDAKI

Abu Abdalachas Džafaras Rudaki (858–941) – pirmasis šiuolaikine persų kalba rašęs poetas, tadžikų ir persų klasikinės literatūros pradininkas. Dažniausiai vaizduojamas aklas. Mirė skurde.

Tebūna linksmos tavo juodos akys, tebūna linksmos!
Nes šis pasaulis – tai tik pasakos ir vėjas…
Dėl ateities tekyla džiugios mintys,
O praeities – tu neprisiminki:
Aš ir tie plaukai, gardžiai iškvepinti,
Aš ir deivė ta, grožiu pakerėjus…
Laimingas tas, kurs valgyt mėgo ir dalintis,
Nelaimingas tas, kurs nei duot, nei imt nebuvo linkęs.
Debesys ir vėjas – pasaulis šis nykus.
Paduokite man vyno – tegu bus, kas bus!
Ar teko laimę kam kada pažinti,
Kokios tu sau visad norėjai?
Ar teko tau kada sutikt išminčių,
Patarimą duodant teisingumo viltis?

FORUGH FARROKHZĀD

Forugh Farrokhzād (1935–1967) – kino režisierė, žymiausia Irano XX a. poetė modernistė. Žuvo automobilio katastrofoje.

Pabėgimas ir kančia

Išėjau, atleisk. Nesakyk, kad išdaviau tave.
Pabėgti – galėjau rinktis tik tiek,
Nes ši skausminga meilė be vilties
Nuodėmėn ir beprotybėn tempė mane.

Išėjau, nuo lūpų kad nuplaučiau
Ašarom bučinį tau – ilgesingą ir karštą,
Išėjau, kad ši daina manęs nepasiglemžtų,
Išėjau, kad žodžiais netartais garbę atgaučiau.

Išėjau. Tik nesakyk – kokia gėda, kokia pabaiga!
Mūs per didelė aistra paslaptis šventas
Išdavė lyg ryto saulė, pro užuolaidas tamsias
Įspindusi vidun ir užklupusi staiga.

Išėjau, kad klaidžiuos gyvenimo šlaituos
Lyg ašara drungna išnykčiau,
Kad nuo bėdų ir barnių rykščių
Išsilaisvinčiau nežinomuos kapuos,

Nuo šilčiausio guolio į šaltą glėbį,
Nuo žėrinčios ašarom akių poros,
Nuo laukinio juoko laukinės audros,
Nuo sąžinės kandžios pabėgau.

Ak, širdie, sudek sava ugnim!
Paliauk liepsnos many ieškot,
Virst liepsna aš troškau, paklust kitiems nustot,
O tapau paukščiu narve, negalinčiu pakilt aukštyn.

Išvargusi, nebepažįstanti savęs.
Kas pasakyta, kas padaryta – dėl visko aš atgailavau,
Naktį liejau ašaras sūrias ir supratau,
Nesu verta nei meilės tavo, nei tavęs.

SĀDEQ HEDĀYAT

Sādeqas Hedāyatas (1903–1951) – Irano rašytojas, žymiausias XX a. prozininkas, nepaprastai įdomi asmenybė. Net tris kartus bandė nusižudyti, kol pavyko (tam į pagalbą pasitelkė net knygą apie savižudybės metodus). Rašytojas gimė kilmingoje ir garsioje  šeimoje. Buvo tarp pirmųjų studentų, išsiųstų studijuoti į Europą. Ten susipažino su modernizmo idėjomis. Vienas geriausių jo draugų, su kuriuo susirašinėjo visą gyvenimą, buvo Jeanas-Paulis Sartre’as. S. Hedāyatas vienas pirmųjų pradėjo rašyti prozą persų kalba. Dėl šito ir savo kūrinių turinio buvo labai kritikuojamas, o viena garsiausių jo apysakų „Akloji pelėda“ (1937) kurį laiką buvo uždrausta spausdinti Irane dėl joje esančių budistinių ir hinduistinių motyvų.

Apsakyme „Abdži Chanum“ gausu Irano folkloro elementų. Kai kurie kritikai mano, kad šio apsakymo pagrindinės veikėjos prototipas yra pats S. Hedāyatas.

Abdži Chanum

Abdži Chanum buvo vyresnioji Mahroch sesuo, tačiau nė vienas, kam neteko seserų pažinoti, jas pamatęs nebūtų patikėjęs, kad mergaitės yra seserys. Abdži Chanum buvo aukšta, liekna, jos oda buvo tamsi, o lūpos storos, plaukai kaip degutas ir apskritai – ji buvo bjauri. O štai Mahroch buvo nedidukė, balta, jos nosytė mažutė, plaukai rusvi, o akys kerinčios. Kaskart, kai Mahroch šypsodavosi, jos skruostuose atsirasdavo duobutės.

Seserų elgesys taip pat labai skyrėsi: nuo mažumės Abdži Chanum buvo kritiška, agresyvoka ir nelabai sutarė su žmonėmis – kartais netgi su mama nesikalbėdavo du tris mėnesius. Jos sesuo, priešingai, puikiai jautėsi tarp žmonių, buvo simpatiška, geranoriška ir džiaugsminga. Hasano motušė – jų kaimynė – Mahroch praminė „mieląja mergaite“, tėvas ir motina taip pat labiau mėgo Mahroch – savo pagranduką – mielą ir švelnią.

Abdži Chanum nuo pat vaikystės buvo motinos mušama ir barama, tačiau viešai – žmonių, kaimynų akivaizdoje – jos motina nerimaudavo dėl savo Abdži Chanum ir sudėjusi delnus sakydavo: „Na ką gi man daryti su ta nelaimėle? Kas ims tokio bjaurumo mergaitę? Bijau, kad ji galiausiai ir liks su visomis savo kasomis pas mane! Nei turto turi, nei grožio, nei brandos. Koks vargšelis ją imtų?“ Ir tiek daug kartų šitaip kalbėjo prie Abdži Chanum, kad ši, apimta sielvarto, net nesvajojo apie vedybas, tik vis dažniau užsiėmė maldomis ir namazu¹. Vedybos visiškai neberūpėjo Abdži Chanum, mat jaunikis jai taip ir neatsirado.

Kartą Abdži Chanum norėjo atiduoti plikajam Hasanui, dailidės mokiniui, bet plikasis Hasanas jos nenorėjo. Tačiau mergina, kur tik besisvečiuodavo, sakydavo: „Vyras man atsirado, bet aš pati jo nenorėjau. Ak, šiuolaikiniai vyrai – visi yra alkoholikai ir lengvabūdžiai, jie niekam tikę! Aš nenoriu ištekėti. Niekada.“ Viešai ji kalbėjo šitaip, tačiau buvo akivaizdu, kad giliai širdyje plikasis Hasanas jai patiko ir ji labai norėjo su juo susituokti. Bet nuo penkerių Abdži Chanum girdėjo, kad yra bjauri ir niekas jos neims, todėl suprato, kad mėgautis šio pasaulio malonumais jai nelemta, ir norėjo bent jau namazu ir paklusimu Dievui kito pasaulio turtus užsitarnauti. Taigi mergina rado sau paguodą. Taip, ką tokio turi šis dvi dienas trunkantis pasaulis, dėl ko reikėtų gailėtis ir nesimėgauti gėriu, esančiu kitame pasaulyje? Amžinasis pasaulis bus jos, ir visi žmonės, gražūs kaip jos sesuo, norės atsidurti Abdži Chanum kailyje.

Taip ateina moharamo ir safaro² mėnesiai – metas Abdži Chanum pasirodyti: dar nėra buvę nė vieno rouzechani³, kad ji nebūtų sėdėjusi pirmoje madžleso⁴ eilėje. Per tazijė⁵ visą valandą iki vidurdienio užsiimdavo vietą, visi besimeldžiantieji pažinojo Abdži Chanum ir labai norėjo, kad ji sėdėtų prie jųjų minbaro⁶, kad savo raudomis, verksmais ir riksmais parengtų madžlesą. Daugumą rouzechani tekstų Abdži Chanum mokėjo atmintinai, netgi žinojo daugumos pamokslų problemines vietas, ir daugybė Abdži Chanum kaimynų ateidavo paprašyti, kad jiems paaiškintų religinius klausimus.

Ji pirmoji pabusdavo su aušra ir pažadindavo namiškius – pirmiausia eidavo prie sesers lovos ir kumščiuodama ją šaukdavo: „Jau pietūs, kada gi tu pagaliau priversi savo kūną nusilenkti maldai?“ Ir ta vargšelė atsikeldavo, apsnūdusi atlikdavo ritualinį apsiplovimą ir pradėdavo melstis. Rytinis kvietimas melstis, gaidžio giedojimas ir ankstyvo rytmečio zefyras Abdži Chanum, murmančiai maldas, suteikdavo ypatingą pavidalą – šventosios pavidalą. Jos sąžinė leido jai savimi didžiuotis. Mergina sakydavo sau: „Jei jau manęs Dievas nepaims į dangų, tai ką tuomet paims?“

Likusią dienos dalį, po namų ruošos darbų ir šio bei to kritikavimo, ji paimdavo į rankas ilgą tasbihą⁷, kurio juoda spalva jau buvo virtusi geltona nuo daugkartinio sukinėjimo, ir šlovindavo bei garbindavo Dievą. Dabar vienintelis dalykas, kurio troško Abdži Chanum, buvo nuvykti į Kerbelą⁸ ir pasilikti ten, nesvarbu, ko tam prireiktų.

Tačiau jos sesuo neskyrė ypatingo dėmesio religijai, tiesiog atlikdavo savo darbus namuose ir kai jai suėjo penkiolika, išėjo iš namų dirbti tarnaite. Abdži Chanum tuo metu buvo dvidešimt dveji, tačiau ji vis dar sėdėjo namuose ir giliai širdyje pavydėjo seseriai. Per pusantrų metų, kai Mahroch buvo išėjusi dirbti, Abdži Chanum nė karto nepasiteiravo sesers apie jos sveikatą. Kartą per penkiolika dienų Mahroch ateidavo aplankyti šeimynykščių. Abdži Chanum visą tą laiką arba bardavosi su kuo nors, arba išeidavo atlikti namazo dviem trims valandoms. Kai šeima susėsdavo kartu, ji svaidydavo sarkastiškas ir kandžias replikas savo seseriai ir pradėdavo pamokslauti dėl meldimosi. Pavyzdžiui, ji sakydavo: „Nuo to laiko, kai atsirado koketuojančios moterys, duona pasidarė brangesnė. Kiekviena, kuri neprisidengia, kitame pasaulyje bus pakarta savo pačios plaukais. Ir kiekvienos, kuri skleis paskalas apie kitus, galva taps didelė kaip kalnas, o veidas – ilgas kaip plaukai. O pragare yra tokių baisių gyvačių, kad žmonės labiau norėtų pakliūti drakonams į nagus…“ Ji kalbėjo ir kalbėjo Mahroch šitokius dalykus. Pastaroji jautė sesers pavydą, tačiau to neparodė.

Kartą, dienai jau einant vakarop, Mahroch parėjo namo. Kurį laiką tyliai kalbėjosi su motina ir išėjo. Abdži Chanum tuo metu buvo pasišalinusi iš kambario, sėdėjo atsisukusi į duris ir rūkė kaljaną, bet, gniaužiama pavydo, neišdrįso paklausti motinos, apie ką ši kalbėjusi su seserimi. Motina jai taip pat nė žodžiu apie tai neprasitarė.

Vakare iš statybų parėjo tėvas su kiaušinio formos kepure ant galvos, kuri buvo persisunkusi gipsu ir sustingusi. Nusivilko drabužius, pasiėmė tabako pakelį ir pypkę ir nuėjo už namo stogo rūkyti. Abdži Chanum taip pat metė šalin savo atliktus ir neatliktus darbus ir kartu su motina paėmė aliumininį virdulį, virtuvinį puodą, varinį puodelį, marinatą ir svogūnus ir susėdo ant kilimo. Jos motina ėmė kalbėti. Pasakojo, kad Abasas, tarnas, kuris dirba tuose pačiuose namuose kaip ir jų duktė, norėtų imti Mahroch į žmonas. Šįryt, kol dar nebuvo tiek daug žmonių, buvo atėjusi Abaso motina su vedybų pasiūlymu. Ji norėtų kitą savaitę sudaryti vedybų sandorį, sutarti 25 tumanų⁹ širbaha mokestį¹⁰, 30 tumanų mokestį nuotakai, kartu pridedant veidrodį, tulpės formos žvakę, Koraną, porą riestų kurpių, saldumynų, maišą chna, taftos skarą ir plačias auksu siuvinėtas kelnes. Tėvas vis taip pat pūtė ant košės, kurią pats sau pasitaisė, tuomet po lūpa į kamputį įsidėjo gabaliuką cukraus, pakėlė stiklinę arbatos prie burnos, pasuko galvą ir prakalbo:

– Labai gerai. Sveikinu, o dėl manęs – aš neprieštarauju, – ir tai jis pasakė be jokios nuostabos ar džiaugsmo. Nepareiškė ir savo nuomonės – tarsi prisibijodamas žmonos.

Abdži Chanum viduje virte virė ir negalėjo rasti sau vietos, nes žinojo apie šį reikalą, ir, nebegalėdama daugiau klausytis kalbų apie vestuvių derybas, nuėjo į penkerių durų kambarį atlikti namazo. Pasiėmusi veidrodėlį, kurį turėjo, pažvelgė į jį ir pamatė save seną ir palūžusią, tarytum šios kelios prabėgusios minutės būtų pasendinusios ją keleriais metais. Abdži Chanum išmatavo raukšlės tarp antakių ilgį, tarp savo garbanų rado žilą plauką, dviem pirštais jį išrovė, kurį laiką prikišusi artyn prie lempos susimąsčiusi į jį žiūrėjo ir, nudegusi rankas, nieko nepajuto.

Prabėgus kelioms dienoms, visa šeima išvyko į turgų. Grįžo nupirkę du auksu siuvinėtus rūbus, grafiną, bokalą, adatą, rožių vandens purškiklį, ąsotį, naktinę kepuraitę, makiažo dėžutę, basmos, svarstykles, ryžių virtuvą, staltiesę ir visa kita. Kadangi motina buvo labai liūdna, kiekvieną namuose esantį mažmožį ar smulkmeną, kurie tik pakliūdavo jai į rankas, atidėdavo į Mahroch kraitį, netgi kašmyrinį maldos kilimėlį, kurio kelis kartus Abdži Chanum buvo prašiusi sau, bet jai motina nedavė – atidėjo Mahroch.

Šias kelias dienas Abdži Chanum buvo tyli ir susimąsčiusi, primerktomis akimis sekė kiekvieną daiktą ir visus veiksmus. Dvi dienas ji apsimetinėjo kamuojama galvos skausmo ir mieganti lovoje, o motina jai vis priekaištavo:

– Tai kuri gi diena yra tinkama būti seserim, kai jos reikia, a? Žinau, kad pavydi, bet tavo pavydas niekuomet tau nepadės. Žmogaus bjaurumas ir grožis nuo manęs nepriklauso – tai Dievo valioje. Matei, kad norėjau tave ištekinti už kvailio Hasano, bet tu jam nepatikai. Dabar apsimetinėji serganti tik tam, kad nė piršto nereikėtų pakrutinti? Vaidini nuo ryto ligi vakaro! Kokia aš vargšė, kad turiu verti siūlą į adatą, nors mano akys jau silpnos!

Abdži Chanum, jau pritvinkusi pavydo, save – save – graužė ir iš po dygsniuotos antklodės atsakė:

– Gerai jau, gerai, jei jau kalbam apie mano gyvenimą… Ar manai, kad jis ištirpdytų mano ledinę širdį? Toks jaunikis, kokį man radai! Kaip šuo, lazda mušamas – kur spjausi, ten pataikysi – toks pats yra Abasas šiame mieste, o mane dar niekina. Gerai, kad visi žino, kas per paukštis yra Abasas – ar norėtum, kad pasakyčiau, jog Mahroch jau du mėnesius nėščia?! Mačiau, kaip augo jos pilvukas, bet tai nutylėjau. Man ji daugiau ne sesuo…

Motina pašoko iš vietos:

– Kad Dievas tave nebyle padarytų, o lavonprausys tavo kūną nutrintų. Tavo sielvartas pasiliks mano širdyje. Merga be gėdos – eik iš čia ir pradink – ar nori apjuodinti mano dukterį? Žinau, kad jie nėra iš laimingųjų. Tau tik mirti, nes su tokiu kūnu ir figūra tavęs nieks neima. O dabar iš sielvarto apkalbi čia savo seserį, ką? Argi pati nesakei, kad Dievas Korane paskelbęs, jog meluoti yra negerai, a? O Dieve, pasigailėk jos, kad ji nėra graži! Tu, prisidengusi malda, valandoms dingsti iš namų, greičiau jau apie tave – tave – žmonės šneka. Visi šitie tavo namazai ir pasninkavimai tėra prakeikto šėtono verti ir žmonėms akis dumia!

Štai šitokiais žodžiais jos viena su kita apsikeisdavo per tas kelias dienas. Net ir Mahroch nustebusi žiūrėjo į jų kivirčus ir nieko nesakė, kol atėjo sužadėtuvių vakaras. Susirinko visi kaimynai. Moterys, prieš tai atrodžiusios nešvarios, atėjo pasitepusios antakius basma, pasidažiusios veidus, pasidabinusios auksu siuvinėtomis skaromis, iš po jų – kirpčiukai, apsimovusios plačiomis kelnėmis. Tarp jų ir Hasano motušė – pradėjusi ploti, atrodė taip kvailai dėl jos veidą iškreipusios šypsenos. Rankomis ji mušė būgną ir ką turėjo galvoje, tą rėkavo:

– Ei, mylimieji, sveikinam! Tesuteikia jums Dievas laimės!

– Atėjom, vėl atėjom, iš jaunikio namų atėjom – visi kaip mėnuo, visi kaip karaliai ir visų akys spindi.

– Ei, mylimieji, sveikinam! Tesuteikia jums Dievas laimės!

– Atėjom, vėl atėjom, iš nuotakos namų atėjom – visi akli ir visi nusilpę, ir visų akys teka.

– Ei, mylimieji, sveikinam! Atėjom rojaus nimfos pasiimti. Tesuteikia jums Dievas laimės!

Moterys vis kartojo tą patį, vaikščiojo link baseinėlio kieme pirmyn ir atgal, iš naujo pripildydavo pilką padėklą, o ore buvo pasklidęs ghorme sabzi kvapas¹¹. Kažkas išspyrė katę iš virtuvės, kažkas užsimanė šešiskart didesnio kiaušinio, keletas vaikučių susiėmę rankutėmis sėsdamiesi ir stodamiesi kartojo:

– Tas, kuris turi skruzdėlių, tegu atsisėda ir atsistoja!

Bronzinį virdulį, kurį buvo pasiskolinę, moterys pastatė ant ugnies ir atsitiktinai paskleidė žinią, kad panelė Mahroch irgi pasirodys su savo pamergėmis; taip pat padengė du stalus su džiovintais vaisiais ir saldumynais ir prie kiekvieno pristūmė po dvi kėdes. Mahroch tėvas vaikštinėjo susimąstęs, mat buvo per daug išleista, tačiau jos motina užsispyrė, kad lėlių teatras yra būtinas. Šiaip ar taip, visam šitam šurmuly nesigirdėjo nė vieno Abdži Chanum žodžio – antrą valandą popiet ji išėjo iš namų, niekas nežinojo kur, tik spėjo, kad ji tikriausiai išėjo melstis.

Uždegus žvakes, buvo pradėta švęsti ir visi pasišalino, išskyrus Hasano motušę, kuri sudėjo jaunikio ir nuotakos delnus ir paliko juos sėdėti susiglaudusius penkerių durų, kurios visos buvo uždarytos, kambaryje, o Abdži Chanum parėjo namo. Nedelsiant ji nuėjo į kambarį, besiribojantį su penkerių durų kambariu, kad galėtų nusirišti skarą. Įėjusi Abdži Chanum pamatė, kad penkerių durų kambario užuolaidos užtrauktos. Kadangi ji netvėrė smalsumu, praskleidė užuolaidos kampą ir pamatė stikle atspindžius: jos sesuo Mahroch, pasidažiusi, basma pasitepusi antakius, žvakių šviesoje atrodė gražiau nei kada nors šalia jaunikio, kuris buvo jaunas, atrodė lyg dvidešimtmetis, ir sėdėjo jie prie stalo su saldumynais. Jaunikis buvo apkabinęs Mahroch per juosmenį ir kažką kuždėjo jai į ausį, tarsi būtų pastebėję Abdži Chanum; gali būti, kad jos sesuo ją pažino, tačiau, norėdami įgelti, jie abu juokėsi ir bučiavosi. Iš kiemo sklido mušamo būgno garsas ir Hasano motušės balsas:

– Ei, mylimieji, sveikinam!

Abdži Chanum buvo sumišusi, jautė neapykantą ir pavydą, užtraukė užuolaidą, nuėjo prie nepaklotos lovos, kuri buvo prie sienos, atsisėdo ir net nenusigobusi savo juodos čadros sunėrė rankas po smakru, pažvelgė į grindis ir ėmė spoksoti į gėles bei piešinius ant kilimo. Juos suskaičiavo ir tarsi sugalvojo kažką naujo, bet jos dėmesį patraukė spalvų maišalynė.

Abdži Chanum nepastebėjo nė vieno, kuris užeidavo ir praeidavo, arba nepakeldavo galvos, kad pažiūrėtų, kas praėjo. Jos motina atėjo, atsistojo tarpduryje ir prakalbo:

– Kodėl nevalgai vakarienės? Kodėl stengiesi viską apkartinti, a? Ko čia sėdi? Nusigobk savo juodą čadrą, kodėl pranašauji bloga? Ateik pabučiuok seserį, ateik pažvelk pro langą – nuotaka ir jaunikis kartu kaip pilnas mėnulis – nejau nepavydi? Ateik pagaliau ir tu pasakyk ką nors – galiausiai visi ims klausinėti, kur jos sesuo. Aš nežinočiau, ką ir atsakyti.

Mergina tik pakėlė galvą ir atsakė:

– Aš jau pavakarieniavau.

Buvo vidurnaktis, visi miegojo ir sapnavo savo vestuves, ir matė gražius sapnus. Staiga, tarsi kažkas plaktų rankomis ir kojomis, namiškius pažadino ir privertė sunerimti garsas, tarytum kas būtų pliaukštelėjęs. Pirmiausia jie pagalvojo, kad katė ar vaikas bus įkritęs į baseinėlį, nepridengtomis galvomis ir basomis kojomis uždegė žibintus, išvaikščiojo kiekvieną kampą, pamatė, kad nenutiko nieko ypatingo, ir kai jau buvo beeiną atgal miegoti, Hasano motušė pastebėjo Abdži Chanum batą, numestą netoli baseinėlio. Pašvietė žibintu arčiau ir pamatė Abdži Chanum kūną, plūduriuojantį vandenyje. Susipynę juodi plaukai tarsi gyvatės buvo apraizgę jos kaklą, išblukę geltonai žali drabužiai – prilipę prie kūno, o veidas atspindėjo didingą šviesią mintį, tarytum ji būtų nukeliavusi į vietą, kur neegzistavo nei bjaurumas, nei grožis, nei vestuvės, nei gedulas, nei juokas, nei ašaros. Ji buvo rojuje!

Iš persų kalbos vertė Simona Šimkutė

Komentarus parengė Mindaugas Peleckis

___

1 Namazas – musulmonų religinė apiega: 5 kartus per dieną kalbama malda (Irane kai kurie musulmonai šiitai meldžiasi 3 kartus per dieną), prieš kurią atliekamas ritualinis apsiplovimas.

² Moharamas ir safaras – pirmasis ir antrasis musulmonų kalendoriaus mėnesiai.
³ Rouzechani – šventųjų garbinimas islame.
⁴ Madžlesas – susirinkimas, vieta, kur sėdi žmonės.
⁵ Tazijė – ikiislamiškasis persų teatro žanras, primenantis operą. Šiitiškajame Irane tai – ritualinis vaidinimas, jausmingas gedėjimas dėl imamo Ali ibn Ali Talibo, artimiausio pranašo Mahometo bendražygio, žento, po pranašo – svarbiausios šiitų religinės figūros.
⁶ Minbaras – mečetėje esanti tribūna, iš kurios imamas sako pamokslą.
⁷ Tasbihas – vėrinys iš karoliukų, musulmonų naudojamas maldai, katalikiškojo rožinio atitikmuo.
⁸ Kerbela – vienas švenčiausių musulmonų šiitų miestų (po Mekos, Medinos ir Nadžafo), esantis dabartiniame Irake. 680 m. spalio 10 d. Kerbeloje per mūšį buvo nužudytas pranašo Mahometo anūkas Chuseinas ibn Ali. Kasmet dešimt dienų gedima dėl Kerbelos žudynių, gedėjimas baigiamas itin svarbia švente Ašūra.
⁹ Tumanas – neoficialus Irane vartojamo piniginio vieneto pavadinimas, 10 rialų.
¹⁰ Širbaha mokestis – pinigai, duodami nuotakos tėvams už tai, kad ją išaugino.
¹¹ Ghorme sabzi – iraniečių patiekalas, daržovių troškinys su mėsa, patiekiamas su virtais ryžiais.