Atkarpos

ROMAS DAUGIRDAS

Inercija

Kai pusiau nuklaikęs varai vogtą mašiną į kitą šalį, tikiesi, kad tau pasiseks. Nors važiuoti tenka naktį, gruodžio vidurys, lijundra.

Pusiaukelėj kelią uždaro. Už mašinos lango rikiuojasi sudaužytos mašinos ir lavonai.

Pusę nakties sėdi su benamiais griovyje, atlikdamas paprastus nesvarumo pratimus. Lyg gyvulinėj pasakoj pjautum cementinį stulpą. Tai suminkština smegenis – nereikia net pienių pūkų. Pradeda augti būsimo žmogžudžio nimbas ir t. t.

Ir tavimi patiki naujieji draugai. Net pripažįsta, kad esi vertas – rinkti tuščius butelius kapinėse. Ir pelnai dar daugiau pasitikėjimo – kad kažkas vargtų tave užkasdamas.

Jūs pasidalijate šią naktį po lygiai. Lyg nežinotumėt, kad esate prarasti net švininiam rytui. Kad niekas nenori atrasti. Nors ne. Jei nostalgiškai pilstydamas savo sielos smėlį pasiliksi čia bent savaitę, suras ir pribaigs.

Švinas transformuojasi į pilkas erdves, bet jose nėra vietos stabdžiams.

Dievo karvelis

Išlošė tą moterį. Kaip dievo karvelį, pasiųstą iš dangaus. Išlošė sąžiningai – krito korta. Ir padovanojo draugui, kuris pirmavo beveik visą laiką.

Ji stengėsi gražiai paklusti tautos valiai. Bet niekas nesugalvojo jungties. Tik pynė iš žodžių kasas, kurie priminė ataušusius blynus.

Laiko spyruoklė tiesėsi ir vis mažėjo šansų, kad ji sutrūkčios teisingai. Kūną paliekantys atomai subombarduos susinaikinimo palaimą. Lyg lavoną žemės paviršiuje, kuris sukosi aplink menamą ašį. Peizažas išretės iki peilio – be budelio ir be aukos.

Ir mes dar suspėsim. Suspėsim sublefuoti va banque.

(O karvelis apkrito pelenais ir tapo patrauklus ne tik filosofams, bet ir pamestiems vaikams.)

Balzamavimas

Paguldė į biografiją kaip į vaikišką lovelę. Nupjovė išlindusias kojas ir rankas – jis pats susirangyti jau nemokėjo. Ir įstatė stiklines akis. Atmintinėm nusausino širdį ir smegenis. Ir įtraukė į meniu. Neleido lukštenti tiesos tarp moters krūtų, nes jinai ten slepia nesąmonę. Ir pavyti tolstančio traukinio, sutrumpėjus vienu gyvenimu.

Dabar jau buvo tik pusgaminis, nepajėgus tobulėti žemyn. Sirpo per dienas, apsipylęs kraujo sirupu.

Kartais sutraukdavo mėšlungis – kai užplūsdavo skaisti pelenų banga. Tada ištiesdavo menamas galūnes ir gaudydavo pavogtą autsaiderio likimą.

Kad juo kažkas aprengtų skeletą užmirštos kvailystės. Ji subarškėtų lyg išguitas nuodėmių žargonas, ir jos vėl patekėtų iš skylės skylėj. Ir susprogdintų užbalzamuotąjį linksmai. Linksmiau negu tada, kai ledynmetis raižys purvo salas.

Ekologiškas

Sunku suderinti narkotikus, alkoholį ir „torpedą“ sėdynėje. Jis pamėgino, bet nesėkmingai.

Mindaugas Lukošaitis. Stringai. 2009

Kol dar nebuvo panašus į džiovininkės saulės anūką, virė citatų ir glebaus gerumo sultiny. Ir plaukė mėnulio plukdomoje valty. Matavosi pakaitom įvairias uniformas – ir ledlaužio, ir piemenuko. Bet nusprendė, kad mąstytojui tinka tik viena poza – seksualinė. Tobulino ją, sukdamas lanką ant moteriškų formų sielos. Kol aplipo žiedadulkėm vyriškumo ženklai, paaukoti vien kovai su laiko išrūgom.

Laisvalaikiu rimavo valgyklų taisykles. (Iš kalnuotos šalies turėjo atsiųst kraujo lašą. Kaip vitaminą C, išspaustą iš kultūros.) Ir keitė mylimosios kūną į vandenį, kurį jinai išstūmė vonioje.

Praaugo savo liūdesį, užmušęs alkį cigaretėm. Kad galėtų skristi, kai nuogas idealas skyliamušiu pramuš dangų. Tačiau turbūt netyčia dramatizavo dievo pirštą. Ir tai sutrukdė pereiti sklandžiai raudono narvo stadiją. Ir išskaidrėti iki ekologiško lavono.

Grožio trauka

Ji buvo nepakankamai graži, nes dar nesiruošė mirti. Tokia rausva, lyg idiotų saulė. Ir jau nuplikusi iš meilės moralei. Gulėjo ant suskalbto gamtovaizdžio putų ir laikė rankoje mėnulį. Tarsi granatą be žiedo. Lingavo neįkyriai pirmyn atgal – atkartodama varpo dūžius po vandeniu.

Kai krantas užgulė krantą ir patekėjo žaizda, ir uždegė ryškiausią šiukšlę, kuri pakilo ant bangos patvinusių kraujagyslių… Tada ši moteris seilėm suklijavo sueižėjusį kelią. Kol jis neišsisklaidė atomais, dar sumirgėjęs keliomis figūromis tango.

Ir vedė savo kūną tarsi šunį per tiltą tarp tuštumos ir oro. Toliau nuo gėrio, arčiau grožio, kurį galbūt priglobs savižudis rytojus. Kad prisidėtų prie užkastųjų choro ir nuslopintų girgždesį dangaus, kai jis suspaudžia neatrasto pasaulio šleifą.

(O vėliavomis supančioti stulpai bylojo, kaip nelengva pasitraukti iš daugiskaitos. Nors plaustas tiktai vienas. Ir jis jau kerta gyvybės rato ribą. Visi žaislai ir inkarai jau surimuoti su mirtim. Bet neskęsta likimo konservų dėžutė. Kol tuščia, kol jos niekam nereikia.)

Piligrimai

Jie vorele kasryt eidavo (tiksliau – brisdavo) į salą, kurią nuo upės kranto skyrė vos keliasdešimties metrų rusvo vandens juosta. Pirmieji žengdavo medžiotojai su grobiu – vaivorykšte gėralų: nuo pigaus iki pigiausio (dažniausiai iš parfumerijos zonos). Paskutinis – metraštininkas. Jis išdidžiai nešdavo stalo kalendorių ir skelbdavo šventės vardą: Metalurgų diena, Klaros Cetkin gimtadienis, gero žmogaus (paaukojusio buteliui) mirties metinės ir t. t.

Saloje buvo saugu. Policininkai atslinkdavo iki kranto, bet nenorėjo sušlapti savo gražios uniformos kelnių. Ir kiek patrypčioję dingdavo.

Bendražygiai žiūrėdavo į upę ir jiems atrodė, kad sala plaukia. Kaip rekviem ant kranto likusiems žaislams. Į juodą angą juodoj sienoj. Ir nenukrypsta nuo duobių dugne. Kad debesys suplyšę, kaip nuskalpuotas pliusas, sužadins viltį, kad pasiseks bent už ribos.

Lojanti praeitis

Iš palovio išlindo šimtametė senutė ir pareiškė, kad visiems pakasys nugaras, jei sugiedosime Lenkijos himną. Ir atnešė natas bei žodžius.

Tačiau po vokalo pasijutome dar labiau nuskalpuoti, tarsi būtume išbilsnoję velionims pavasario ariją. Pamėginome išliūdėti ką nors džiugaus, bet pasisekė tik rudens lapus, kurie jau po sniegu. Jie nusmaukė sapnų odą ir šie garavo, suveržti nekrologų vielom. Kol nusėdo ant sūpuoklių, kartą per šimtmetį suplojančių rankomis.

O aikščių kvadratinės akys nudrenavo naktį ir tunelio gale išnyko mėnesiena. Ir mėnuo apsivėlė dulkėmis, įkaušęs nuo žemės traukos. Ir neatėjo kitas (jaunas) karpyti pernykštės žolės.

Panardinome rankas į plyšį kapinių tvoroj, kad kūnus išplaktų prožektoriai. Kad finišuotume išsiskaidę stikliniais karoliais be siūlo.

(Ten toli, bestogiuose vagonuose, sulojo praeitis. Ir pabučiavo pabaigą per stiklą.)

Paaiškinimas

Ir raugintas agurkas, ir abėcėlė, ir kaliošai, ir sąžinė, ir dar velniai žino kas – kartu ir po vieną – palinkės išlikti luošam (kad forma atitiktų turinį) ir paaiškins tau logiškai, kodėl esi čia. Kodėl atskilai nuo kalno ir pelkės, gryno oro kąsniais užspringęs. Kas taip sausai išgręžė smegenis ir suguldė mintis apie aukštį.

Kam pabėgai tenai, kur nueisi vis tiek. Kur vis tiek ant kelių nesups nei velnias, nei angelas. O prasmė, susituokus su dumblu, vis tiek pasiliks po blizgančia stiklo šuke. Kur valia trim ėjimais skelbia matą ir širdžiai, ir protui. O sąvartynų riteriai dirba laikmečio benkartais.

Kaip bejėgiškai mirksi suvaikėjusios dievo akys. Tarsi ragintų šokti pro langą. Anksčiau nei ant kaklo kilpą pajusi. Anksčiau nei medžiai, einantys myriop, rūką suvarpys šakom. Ir paskutinį kartą pamatysi, kiek visko daug, ko nereikėjo visiškai.

Kritimo palaima

Kai verbuodavo moterį, paprastai sakydavo – jei pergulėsi su manim, nebeatstosi. Ir klausdavo, ar ji domisi lytiniu aktu. Iškart užkibdavo ne taip jau daug. Bet visos kokybiškos – įsimylėjusios nuskriaustųjų likimą.

Jis stingdė į rožančių jų kančias ir panaudodavo kaip pasaitėlį vesdamas per gatvę. Kad moterys nepjaustytų mašinų padangų ilgesio užaštrintais dantim.

Aršiausias nors kartą per savaitę mesdavo pro langą – kad humoro jausmą atrastų. Kad jas žiopliai sugautų vietoj varnų. Ar bent jau pralinksmėtų, jeigu nepavyks.

(Matau, kaip sklendžia jos lėtai žemyn lyg drėgnos vėliavos. Kiek užliūliuotos šungaudžių lopšinių. Nukritusios kandžioja savo pirštus lyg dinamito lazdeles. Ir erotinė abėcėlė įkaista nuo būsimo sprogimo. O moterys vis prašo pakartoti.)

Pabėgimas

Su šita moterimi mylėjausi du kartus. Atsitiktinai. Tiesiog pasilikdavau „po kavos“.

Dabar ji gulėjo karste ir buvo visai neatpažįstama. Nors nesu blaivininkas, vis dėlto ji suspėjo mane gerokai pralenkti. Tarsi sujungė dvi aklavietes į kilpą ir nebeišsiveržė. Ir priviliojo giltinę savo nerimo kristalais.

O gal pabėgo į kitą šalį, kur galima gulėti ant lubų tarp dviejų išpaišytų mėnulių. Balti drambliai ir pienės laiko dangų, kad jis neverktų sentimentais, nereiktų apsimesti, kad turi kažką užbaigti. Kad mirties botagas tarnauja sekai ir kvailiems tikslams.

Toliau nuo tų, kurie pastoja dulkėmis ir pelenais. Meluoja vien tiesomis ir jos apakina lyg baltos sėdynės ant sielų karkasų. Kol sukrešėjusios akys nuvarva langų stiklais. Nutrūksta nuo grandinės taisyklės ir principai, kurie tarsi skalikai varo nepritapusius tuščiaviduriais smegenų kanalais.

Gal tenai, beviltiškai aukštai (žemai), ji dabar ravi pasakas ir pasilikusiems. Ir ruošiasi gyventi.