Uždusęs Homo sapiens

Su amerikiečių antropologu prof. DANIELIU E. LIEBERMANU kalbasi Marcinas Rotkiewiczius

– Homo sapiens atsirado Afrikoje maždaug prieš 200 tūkst. metų. Jeigu čia stotų koks nors vienas iš pirmųjų mūsų rūšies atstovų, ar jis nuo mūsų labai skirtųsi?

– Nelabai. Tik mūsų kūnai, taigi ir smegenys, šiek tiek mažesni. Kadaise apskaičiavau, kad šiuolaikinio žmogaus veidas yra apie 12 proc. mažesnis negu seniausiųjų Homo sapiens. Galimas daiktas, jis sumažėjo dėl mitybos: mažiau reikėjo kramtyti, todėl dideli žandikauliai tapo nebereikalingi.

– O kada atsirado skirtingos rasės?

– Labai neseniai, nes dar prieš 20 tūkst. metų jų tiesiog nebuvo – to laikotarpio žmonių liekanos labai panašios.

– Ir kokiam tipui atstovavo pirmieji Homo sapiens?

– Prieš 100 arba 20 tūkst. metų mes visi buvome afrikietiškos išvaizdos.

– Ar tai liudija, kad biologiniu požiūriu rasiniai skirtumai mažai reikšmingi?

– Taip. Vienas iš būdingiausių mūsų rūšies bruožų yra labai didelis visų jos atstovų biologinis panašumas. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žūva visa žmonija, išskyrus Lenkijos gyventojus. Jų užtektų beveik visai žmonijos genetinei įvairovei išsaugoti.

– Kaip tai paaiškinti?

– Visi mes esame kilę iš labai mažos žmonių populiacijos. Tai skiria mus nuo šimpanzių – viena jų grupė išsaugotų tik 30 proc. savo rūšies genetinės įvairovės. Žmonės šiuo požiūriu tikrai išskirtiniai.

– Daugelis mokslininkų kelia sau klausimą: kaip toliau vyks Homo sapiens evoliucija. Kai kurie jų mano, kad evoliucija sustojo,o kiti priešingai: kad per pastaruosius 10 tūkst. metų ji radikaliai pagreitėjo. Kurie iš jų teisūs?

– Evoliucija reiškia pokyčius per tam tikrą laiką. Tai labai platus apibrėžimas, užtat visi jam pritaria. Todėl atsakymas į klausimą, ar toliau evoliucionuojame, skamba: be abejo, taip. Juk kiekvienoje kartoje atsiranda naujų genų mutacijų.

– Tačiau dėl civilizacijos plėtros nustojo veikti natūralioji atranka, labai svarbus evoliucijos mechanizmas, kuris vienas mutacijas skatina, o kitas pašalina. Kai kurie mokslininkai, tarp jų ir prof. Steve’as Jonesas, garsus britų genetikas ir mokslo populiarintojas, teigia, kad mes atsitvėrėme nuo gamtos apsauginiu skydu, daugiausia pasitelkdami mediciną.

– Iš tiesų, diskusijoje apie evoliucijos tąsą daugiausia dėmesio skiriama natūraliosios atrankos veikimui – ar šis mechanizmas tebeveikia? Atsakymas: tai priklauso nuo to, kokį laikotarpį nagrinėjame. Kalbant apie pastaruosius keletą tūkstančių metų, galima pateikti tokį mutacijos pavyzdį: Azijos populiacijos atstovams gerokai sumažėjo specifinių prakaito liaukų, vadinamų apokrininėmis, kurios suaktyvėja veikiant emocijoms. Atrodo, kad šių liaukų sumažėjimas yra natūraliosios atrankos rezultatas. Kita vertus, nelengva atsakyti į klausimą, ar šis veiksnys vis dar stiprus ir dabar. Tai, apie ką kalba Steve’as Jonesas – t. y. medicinos ir technologijų plėtra – vyksta labai trumpą laiką, apima tik keleto pastarųjų kartų gyvenimą. O kadangi niekas nėra matavęs natūraliosios atrankos poveikio per tokį trumpą laiką, neturime jokio supratimo, kas vyksta dabar.

– Bet ar sutinkate, kad natūralioji atranka visgi labai susilpnėjo?

– Sunku tai paneigti, bent jau kalbant apie turtingas Vakarų visuomenes. Tačiau likusi pasaulio dalis vis dar patiria natūraliosios atrankos spaudimą.

– Ar natūraliosios atrankos veiksnys gali būti ligos?

– Žinoma, gali, ir ne tik silpnai išsivysčiusiose šalyse. Įsivaizduokite, kad gripas greitai mutuoja ir atsiranda labai stiprus virusas – tikrai atsiras grupė žmonių, turinčių genų mutaciją, padidinančią atsparumą, ir išliks tik jie.

– Bet mes juk turime vakciną.

– Ji suveikia ne visiems, ir valdžia ne visada tinkamai ją paskirsto. Kilus didelei epidemijai natūralioji atranka pradės veikti visu pajėgumu.

– Šiais metais du amerikiečių mokslininkai, Henry Harpendingas ir Gregory Cochranas, išleido knygą pavadinimu „10 000 sprogimo metų. Kaip civilizacija pagreitino žmogaus evoliuciją“ („10 000 Year Explosion. How Civilization Acce- lerated Human Evolution“). Jų požiūris visiškai kitoks negu Steve’o Joneso. Pasak jų, medžiotojų-rinkėjų perėjimas prie žemdirbystės sukėlė genetinių pokyčių – pavyzdžiui, jie prisitaikė virškinti pieną.

– Žinau šią knygą, tačiau manau, kad joje pateikiamas veikiau mokslinių pasakojimų rinkinys, o ne argumentuota teorija. Be abejo, mūsų genomas evoliucionavo, kai kurios jo dalys net intensyviai, tačiau šioje knygoje man trūksta įrodymų, kad tai buvo susiję su žemdirbyste.

– Knygos autoriai savo tezei paremti pasitelkia ir Europos žydų istoriją. Jų nuomone, sąlygos, kokiomis jie gyveno viduramžių Europoje, favoritais padarė didesnio intelekto šios tautos atstovus. Todėl per tūkstantį metų žydų intelekto koeficientas išaugo vidutiniškai iki 112–115 taškų, keliolika taškų viršydamas kitų europiečių intelekto koeficientą. Pasak jų, kaip tik todėl finansų ir mokslo elite žydų neproporcingai daug. Ar tai iš tiesų galėjo sukelti atrankos spaudimas?

– Nemanau. Ši hipotezė yra prastai pagrįsta ir labai prieštaringa.

– Kalbėjome apie plika akimi nepastebimus žmogaus genomo pokyčius, tokius kaip gebėjimas virškinti pieną. O kaip su akivaizdesnėmis modifikacijomis? Šiuo metu masinėje vaizduotėje paplito ateities žmogaus kaip didžiagalvio, rachitiško padaro įvaizdis. Ar kada nors gims Homo sapientissimus?

– Tai jau visiškos nesąmonės. Žmonės tiesiog kala pinigą rašinėdami tokias mokslinės fantastikos istorijėles, neturinčias jokios mokslinės vertės.

– Neįmanoma nuspėti, kokia kryptimi evoliucionuosime?

– Evoliucinė biologija nėra prognostinė disciplina. Mes kuriame hipotezes, kas vyko praeityje, o pasakyti, kas bus ateityje, nesame pajėgūs. Dėl paprastos priežasties – yra daug veiksnių, darančių poveikį evoliucijos procesui. Įsivaizduokime, kad kyla didžiulė krizė: sugriūva visa pasaulio ekonomika, visuotinis atšilimas sukelia tragiškų pasekmių, Afrikoje siaučia ligos, o žmonės pradeda kovoti dėl geriamo vandens išteklių. Trys ketvirtadaliai iš mūsų rūšies atstovų miršta. Taip tikrai gali atsitikti. Kas pereis per karų, ligų, bado filtrą? Kokios savybės leis vieniems ištverti tą pragarą, kai kiti žus? Geresnė imuninė sistema, geresnis gebėjimas kaupti energiją riebalų pavidalu, o gal kokios nors kitos? Tai grynos spekuliacijos, mes negalime to numatyti.

– Daug kalbame apie natūraliąją atranką, bet jau Darwinas įžvelgė dar vieną svarbų evoliucijos mechanizmą – seksualinę atranką, kai vienos lyties preferencijos lemia kitos lyties bruožus. Standartinis pavyzdys yra povų uodega. Gal ir šiandien seksualinė atranka veikia tarp žmonių, darydama įtaką vyrų ir moterų savybėms?

– Šis mechanizmas tikrai yra svarbus evoliucijos procesui. Tačiau dažnai sunku nuspręsti, ar tam tikras organizmo požymis yra adaptacija, kilusi iš, pavyzdžiui, patelių nuostatų ar atsiradusi dėl prisitaikymo prie aplinkos sąlygų. Pateiksiu pavyzdį: iš kur kilo žmogaus smakras? Jokia kita žmonių rūšis, net neandertaliečiai, jo neturi. Visos hipotezės, kurios teigė, kad smakras padeda tarti garsus ar kramtyti maistą, buvo paneigtos. Vienintelis likęs galimas paaiškinimas yra seksualinė atranka – moterys rinkosi patinus su smakrais. Skamba įtikinamai, bet kaip tai įrodyti? Taip pat nustatyta, kad žmonės turi įgimtą polinkį rinktis partnerius simetriškais veidais. Problema ta, kad niekas nerado genetinių simetriškumo pagrindų. Ir atminkime, kad ir natūralioji, ir seksualinė atranka veikia tik tuos požymius, kuriuos galime paveldėti.

– O ką manote apie tezę, kad mūsų rūšis genetiškai degraduoja?

– Jeigu natūralioji atranka veikia mažiau arba iš viso nebeveikia, vadinasi, atsiranda daugiau mutacijų, taip pat ir negatyvių, nes jos neeliminuojamos. Ar tai lemia, kad žmonės tampa mažiau prisitaikę? Prisitaikymas yra klausimas apie aplinką: ar gebame išgyventi ir daugintis savo specifinėje aplinkoje? Atrodo, kad viskas gerai – mes gyvename ilgiau, turime daugiau vaikų. Remiantis darvinistiniu požiūriu, tvarkėmės ne blogiau nei mūsų protėviai.

– Šie jūsų žodžiai šiek tiek prieštarauja tam, ką girdėjau vienoje iš jūsų paskaitų – sakėte, kad mūsų rūšis laikosi vis prasčiau. Jūs net vartojote terminą „disevoliucija“.

– Kalbėdamas apie tai, kad neblogai tvarkėmės kaip rūšis, sąmoningai pavartojau būtąjį laiką. Kodėl? Nes sparčiai kinta aplinka, kurioje gyvename. Nesame būtybės, kurios evoliucijos procese prisitaikė gyventi technologizuotame, postindustriniame pasaulyje. Pavyzdžiui, evoliucija mus aprūpino natūraliu polinkiu kaupti energiją, ir pasaulyje, kuriame gausu kaloringo maisto, jis atsisuka prieš mus. Ir tingumą galima vertinti evoliuciniu požiūriu – kaip noras taupyti energiją, kai nėra būtinybės ją eikvoti, kadaise jis buvo naudingas. Tačiau dabar, kai mūsų organizmas turi energijos perteklių, tingumas tapo žalingas.

Mano tėvų kartoje nebuvo tiek daug antsvorio turinčių žmonių. Net aš nepamenu tokių vaizdų, kuriuos dabar matau daugelyje JAV oro uostų – vis daugiau siaubingai nutukusių žmonių, beveik luošių. Šiandien du trečdaliai amerikiečių turi antsvorio ir tai problema ne tik mano šalyje – nutukusių žmonių, regis, taip pat daugėja Europoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje. Taigi tai pasaulinis reiškinys.

Mūsų kūnai neprisitaikę prie sąlygų, kuriomis šiandien gyvename, todėl tampame ligota rūšimi, ir aš tai vadinu disevoliucija. Be to, mes kovojame su šia liga arba, veikiau, ligomis, pasitelkdami beviltišką būdą. Milžiniškus pinigus išleidžiame pasekmėms, o ne priežastims gydyti. Kadangi nutukimas, plokščiapėdystė, II tipo diabetas, osteoporozė, kai kurios vėžio ligos – tai padariniai. Dar prieš keletą kartų šios ligos buvo nežinomos arba labai retos. Dabar ieškome nutukimo genų ir bandome pagaminti tabletes, kuriomis galėtume jį gydyti. Bet pasikeitė ne mūsų genai, pasikeitė aplinka.

– Kodėl sutelkiame dėmesį tik į pasekmes?

– Nes žmonėms atrodo, kad evoliucionizmas nepadės išspręsti šiuolaikinio pasaulio problemų. O juk jos yra kaip tik evoliucinės kilmės. Biologijos mokslas apskritai neturi prasmės, jeigu nepaisome evoliucinio konteksto. Tačiau evoliucijos biologas negaus iš Nacionalinio sveikatos instituto pinigų, pavyzdžiui, plokščiapėdystei tirti. Tokia padėtis sukelia atitinkamas pasekmes – daugelyje JAV universitetų galima gauti biologijos magistro laipsnį nelankant fiziologijos paskaitų. Studentų dėmesys neperžengia genų ir ląstelių lygmens, nes jie nori dirbti srityse, kurioms skiriama daug pinigų.

Ar genai susiję su ligomis? Žinoma. Bet kuo labiau sutelkiame dėmesį į genus, tuo labiau ignoruojame svarbesnį dalyką: mūsų kaip rūšies genetinį paveldą, kaip šie genai veikia aplinkoje, kurioje gyvename. Atsakymus į šiuos klausimus gali pateikti tik evoliucinė anatomija ir fiziologija. Jų dėka aš žinau, kaip gydyti plokščiapėdystę.

– Ir kaip?

– Nereikia avėti jokių specialių korekcinių batų, tiesiog reikia vaikščioti basam. Tai vaistai nuo plokščiapėdystės, ir aš galiu paaiškinti, kodėl ir kaip jie veikia. Pirmiausia turime duomenų, kurie aiškiai byloja, kad basomis vaikščiojančių žmonių pėdos sveikesnės, kitaip veikia jų raumenys. O dėl batų, kuriuos avime, pėda tampa silpnesnė. Avėti kietą apavą mums atrodo normalu, bet tai naujas išradimas. Labai patogus, bet nesveikas. Todėl bandau priprasti dažnai vaikščioti ir bėgioti basomis.

– Net žiemą?

– Galima avėti „Vibram“ penkiapirščiais batais. Tai tokios pirštinės kojoms. Pirmieji juos ėmė naudoti banglentininkai, šiandien jie vis labiau populiarėja tarp bėgikų.

– Taigi jūsų receptas, kaip spręsti šiuolaikinės žmonijos bėdas, – keisti gyvenimo būdą?

– Neturime kitos išeities. Turime būti fiziškai aktyvūs. Žinote, kokios dvi populiariausios sporto šakos JAV? Amerikietiškasis futbolas ir beisbolas. Daugelis profesionalių žaidėjų turi antsvorio, nes šios sporto disciplinos ne tokios kaip futbolas, kuriuo užsiimant reikia turėti puikią sportinę formą ir daug bėgioti. Ir sunku pakeisti tokią padėtį, nes beisbolas ir amerikietiškasis futbolas tapo Amerikos kultūros dalimi. Jums, europiečiams, pasisekė, kad taip mylite futbolą.

– Jūs teigiate, kad bėgioti ypač svarbu. Kodėl?

– Nes bėgiojimas pakeitė žmogaus evoliucijos eigą.

– Jūsų kolega Richardas Wranghamas tvirtina, kad iš beždžionės žmogų padarė veikiau ugnis.

– Sutinku, kad maisto gaminimas suvaidino didžiulį vaidmenį. Tačiau bėgiojimas buvo pirmoji revoliucinių pokyčių priežastis. Richardo teorija nepaaiškina, pavyzdžiui, kodėl mūsų protėviai prieš 2 milijonus metų tapo ilgakojai. Be to, kas sunkiau – sumedžioti grobį ar jį iškepti? Ar žinote, kada buvo išrastas lankas ir strėlės? Prieš 200–300 tūkst. metų. Taigi beveik 2 milijonus metų žmonės turėjo medžioti pasitelkdami tik nusmailintas ietis. Jeigu duočiau jums ietį ir liepčiau sumedžioti Afrikos lygumose antilopę kudu, jums nieko neišeitų. Yra tik vienas būdas – vaikytis antilopę daugelį mylių, kol ji gaus šilumos smūgį. Ir tai ne taip jau sunku. Net ir šiandien taip daro medžiotojų-rinkėjų gentys Afrikoje. Todėl bėgiojimas geriausiai paaiškina, kodėl mūsų kūnai įgavo esamas biologines savybes. Maisto gaminimas pradėjo vaidinti labai svarbų vaidmenį, bet vėliau.

– Kokį tai turi ryšį su nūdien gyvenančiais žmonėmis?

– Kadangi esame gimę bėgioti, norėdami išsaugoti savo kūnus sveikus, turime tai daryti.

– Kadangi mūsų kūnai taip nepritaikyti aplinkai, kurią patys sukūrėme, gal vieną dieną turėtume atsisakyti savo biologinio apvalkalo? Idėja perkelti informaciją iš žmogaus smegenų į kitą laikmeną, pavyzdžiui, naujos kartos silicio lustą, jau nebeskamba kaip gryna mokslinė fantastika.

– Tik bėda, kad tokių sumanymų autoriai mūsų kūną ir protą suvokia kaip atskirus. O jie yra visiškai integruoti, todėl kalbos apie proto atskyrimą nuo kūno yra svaičiojimai. Be to, man išties patinka mano kūnas ir tai, ką galiu daryti su juo. Kuriems galams man kitas? Kam man keltis į virtualią tikrovę? Ar įsivaizduojate, kaip mes ten gertume vyną? Absurdas. Mūsų kūnai yra puikus evoliucijos produktas, net gražus.

– Tai gal, užuot perkėlę mūsų protus, imkime ir kaip pirmoji rūšis sukurkime savo įpėdinius, nevaržomus žmogiškų skaudulių ir apribojimų, pavyzdžiui, protingus robotus.

– Nelabai tikiu dirbtiniu intelektu. Mūsų smegenys ir galva iš pupelės dydžio kamuoliuko išauga iki futbolo kamuolio dydžio darinio. Pasitelkdami jas galime padaryti neįtikėtinų dalykų. Nėra tokio roboto ar kompiuterio, kuris galėtų padaryti net mažiausią dalį to, ką daro žmogaus smegenys. Natūralioji atranka yra daug geresnė projektuotoja negu bet koks inžinierius, o smegenys yra nuostabiausias evoliucijos kūrinys. Tad ir pasilikime jas.

„Polityka“, 2009.XII.17
Vertė Vitalijus Šarkovas