Pasiimk šunį ir eik

JULIAN WOODS

Jurgio Janavičiaus piešinys

• • • Julianas Woodsas gyvena vienas akmeninguose brūzgynuose netoli Tarago miestelio (100 km į šiaurės rytus nuo Kanberos). Našlys, pensininkas, bibliotekininkas, turi didelę biblioteką, du katinus, daug skaito, rašo. Aptvėręs tvora nuo lapių ir laukinių šunų, laiko pulkelį vištų. Kol žmona buvo gyva, abu daržininkavo. Gabendavo daržoves miestan. Dabar daržas mažas, tik sau. Išverčiau gabalėlį jo kūrybos.

Laikrodukas virtuvėje sustojęs. Vidurvasaris, bet vėsu.

Jis buvo dar neapsirengęs, tik užsimetęs seną chalatą. Šypsojosi. Jo mintys tvyrojo lyg lengvas rūkas. Ji sėdėjo įprastoj vietoj ant kėdės pusiau nusigręžusi. Ant stiklo prie čiaupo žvilgėjo šviesos atspindys. Buvo gera.

Pasisukusi į jį, jinai ėmė kalbėti:

– Aš įjungsiu radiją. Nieko prieš?

– Ne, galėjai ir neklausti.

– Tu niekad nejungi nei radijo, nei kasetės, dėl to ir klausiu.

– Man patinka, ko tu klausai.

– O kodėl tu pats niekad nieko neįsijungi?

– Nežinau. Gal tiesiog nesinori forsuoti aplinkos. Prispirtas retsykiais ir aš įsijungiu. Lyg spaustų reikalas. O būna, kad va aš sakau sau: noriu išvysti skrendantį pelikanų būrį. Tada spusteliu mygtuką ir, žiūrėk, pelikanai jau skrenda…

Abu patylėjo. Ji atsistojo, pavaikščiojo virtuvėje pirmyn atgal. Vėl atsisėdo.

– Marija, – pradėjo jis, bet ji perkirto: – Kaip vakar sutarėm, pasiimk šunį ir eik. Ar girdėjai, ką pasakiau? Pasiimk šunį ir eik! Tavo sapnai visi vienodi. Gana! Jie mane stumia depresijon.

Vertė Jurgis Janavičius