La Beauté

ODETA VILKIŠIŪTĖ

Lėtai į viršų kylantys cigaretės dūmai švelnia pilkuma apniaukia Žako veidą ir jis, irdamasis seklia prisiminimų upe, pasiekia vieną krantą po kito, tai sugrįždamas atgal, tai vėl pasistūmėdamas į priekį, o kartais, lengvu rankos mostu prilietęs cigarete lūpas, sustoja ties dabarties krantine. Toršero blanki rausva šviesa susipina su muzikos akordais, atskriejančiais iš kambario gilumos, ir savo bangomis įsiūbuoja svajas, kurios neleidžia užmigti kėdėje prie rašomojo stalo.

– Apie ką galvoji? – atvėrusi akis, blakstienomis paliečia Žako veidą Valeri.

– Mąstau… aš mąstau… – sudvejojęs nutyla jis. – Tu tikrai nori sužinoti, apie ką? – sutvardytas Žako žvilgsnis nuslysta pasvirusia į jį, bet tamsoje prigesusia Valeri figūra ir jo žodžiai suvirpa. – Aš galvoju, kad tu esi graži. Viskuo, ką turi, kad ir kokia būtum.

Tamsias Valeri akis paslepia blakstienos, o kūnas atsilošia, tačiau ji šypsosi.

– Esi skaičiusi Charles’io Baudelaire’o eilėraštį „La Beauté“? Kartais supainiojęs fantaziją su realybe tikiu, kad jis apie tave.

– Je suis belle, ô mortels! comme un rêve de pierre… – tyliai kužda vėsios Valeri lūpos ir ji vėl plačiai atsimerkusi nebepaleidžia Žako iš savo viliokliškai sunerto tinklo.

Tyliai skambanti muzika glamonėja jų kūnus, tamsa suvelia plaukus, o pabirusios iš lentynų knygos alsuoja išgalvota meile. Žako prisėdęs ant lovos šalia Valeri ištiesia savo sušalusias nuo prasmukusio pro balkono duris vėjo rankas ir stebi jos blizgantį auskarą tarp plaukų sruogų, kai ji suėmusi jas priglaudžia sau prie krūtinės. Jis pasislenka arčiau moters, kuri slapstydama aistrą kaskart užklupta nuodėmingų minčių nuleidžia akis, bet su kiekvienu atodūsiu vis stipriau siekia tvirtų Žako apkabinimų, ir nedrąsiai paliečia svaigia rudens šalna alsuojančias jos lūpas. „Meilė – tai geismas ištvirkauti. O kas yra ištvirkavimas?“ – sukužda Žako jai į ausį ir dantimis sukanda plaukų sruogą, užuodžia jos švelnų kvapą ir paleidęs plaukus pats tyliai atsako: „Menas ir grožis.“

Valeri kūnu slysta šiurkštūs, dar ne visai sušilę pirštai ir ji vėl užsimerkusi pradingsta. Vėlyvais žiemos vakarais moteris nusileidžia prie Senos upės ir, atsisėdusi ant vėsaus suoliuko, stebi laivus, kurių ryškios šviesos užlieja blankų ir liūdną veidą, kai ji, prisiskynusi saują žiemos miegu numirusių aplinkinių krūmokšnių šakų, stebi praplaukiantį gyvenimą – smagius pokštus, linksmas dainas, tvirtus apsikabinimus, saldžius bučinius ir meilę laivo denyje. Išsitraukusi metalinę gertuvę, gurkšteli aitraus gėrimo ir, svajodama niekada nesiskirti su upės peizažu, už kurio tyliai savo grožį dalina Dievo Motinos katedra, pavirsta pasmerktąja moterimi. Viena, apsvaigusi, pamiršusi viso pasaulio tvarką, ji, pritariant upės tyliam šniokštimui, dainuoja apie prarastus vyrus, suviliotas širdis ir visa, kas nebeturi reikšmės. Jei būtų romano veikėja, Valeri atsiduotų tik aštrialiežuviam plunksnos savininkui.

„Aš ledi Makbet, jei tik nori. Jei nori – idealas, jei nori – laukinė kojotė tarp dykumų ir oazių. Aš viskas, ko tu trokšti, ir niekas, apie kurį neparašei nė vieno eilėraščio, nesudėjai nė vieno posmo. Aš galiu pulti tau po kojomis, maldauti meilės, prieglobsčio, bet galiu ir tave nusipirkusi pareikalauti būti šalia, niekada nepaleisti. Galiu voliotis girta čia, prie Senos, kaip anądien, galiu tvarkingai praeiti iškėlusi galvą ir žvelgti į miesto rotušę su triumfuojančiu pasitikėjimu. Aš idealas, aš prarasta, aš moteris, apie kurią rašo Baudelaire’as. Jei tik nori – galiu tai įrodyti. Mano lūpos ledinės, mano širdis akmeninė, aš nei juokiuosi, nei verkiu. Kai tikėjai, kad tai žodžiai apie gražiąją katedrą, aš jau buvau ta dvasia, kuri klajojo tarp jos mūrinių sienų!“

Žako nušluosto ašarą, vilnijusią nuo akies krašto iki lūpų kampučio Valeri veidu, ir bučiuodamas jos skruostus tvirčiau apkabina per liemenį. Aistros ir ilgesio kupina jėga jis įkvepia jos tylaus ir paslaptingo liūdesio, melancholijos, susipynusios su svajingumu, kuris tik dar labiau pritraukia prie Valeri. Jos kaklo kvapas, jos ryškūs veido kontūrai tarp plaukų vilnių – viskas dar labiau įaitrina tirštą nakties orą. Muzika tyla, kyla, leidžiasi, sukasi, bangom slysta kambario sienomis ir vis monotoniškai kartojasi, kol Valeri veidu slapta liūdesinga upe liejasi ašaros. Žako į ausį jai kartoja: „Tu raudi, Groži? Ar Tu raudi, Groži?“ Ir apglėbia vis stipriau panirdamas į išsiilgtą geismo upę.

„Kartą jai padovanojau rožę. Netikėtai ir nelauktai, kad ji pagalvojo, jog aš iš jos šaipausi. Gėlė nuvyto ir sudžiūvusi liko mano namuose stiklinėje be vandens. Juoda. Kupina pagiežos ir gailesčio dėl nuodėmingo gyvenimo. Jau be dvasios. O moterys, su kuriomis aš sugrįždavau naktimis į tuos pačius namus, keitėsi vis dažniau, vis paprasčiau. Rožė buvo tik ta viena, nors niekada nemaniau, kad ledinė širdis, pražudžiusi manąją ir privertusi ilgėtis, buvo verta skausmo. Idealas. Žinai, kas iš tikrųjų būtų tobula ir visiškai romantiška? Mirti moters glėbyje. Tarp jos odos kvapo kerų, tarp rankų švelnumo, išbučiavus tas belaisves lūpas. Šalia širdies iš ledo ir ugnies.“

Atsidusęs Žako visu kūnu išsitiesia lovoje, giliai kvėpuodamas ir gaudydamas trūkiais orą, susiranda ant miegamojo staliuko cigaretę, prisidega ir klausydamasis gęstančios muzikos ją lėtai surūko. Stebi link lubų kylančius dūmus ir primerkęs savo rudas svajose paskendusias akis sušnibžda šalia gulinčiai Valeri:

– La vie est belle.

– Oui. La vie est belle mais je déteste ma vie, – užmerkia akis Valeri.