Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Nepadori pasakėčia

Gegutė giria gaidį ne todėl, kad jis gaidys, o dėl to, kad turi gaidį… Laiko „už gaidžio“. Kokia gėda! Fu.
Gaidys giria gegutę ne todėl, kad ji gegutė, o dėl to, kad turi… Fu.
Kokia gėda!
Šimtas metų lietuviai kine nedrįsta nusirengti. Nebent Amerikoj…

Tiesos

Iš „Vėžio atogrąžos“ (p. 218):
„Kekšės, durininko ir ministro skonis vertinant paveikslus nelabai skiriasi.“

Geri kūriniai

Kartu ir jų kūrėjai: galite kiek patinka iš jų šaipytis, jiems tas pats! Parodijos užsimiršta, kūryba išlieka.
Kaip sengraikių skulptūros: visi barbarai tegali nudaužyti joms nosis, pimpalus etc. Jos vis vien tobulos.

Taigi…

Šiandien V. Vysockio gimtadienis. Jam būtų 70. Vis abejodavau (buvau pamiršęs), kelintais mirė. Pranešė per kultūros laidą – mirė 42-ejų. Tada išeitų, kad 1980 metais. Gimęs buvo 1938-aisiais. Diagnozė – dėl širdies nepakankamumo.
Atsimenu, kad ėjau Žaibo gatve (Karoliniškėse) iš parduotuvės – „Merkurijaus“… Kur link? Radijas buvo jau pranešęs apie jo mirtį. Tada man atrodė, kad ne toks jau ir jaunas… Pasirodo, labiausiai save vertino kaip rašytoją, bardus traukdavęs per dantį.
Nuo jo mirties bus prabėgę 28 metai.

Angelai

Jų kilme – vaizdiniais niekad specialiai nesidomėjau, bet mane apstulbino tokie rožiniai sparnuoti rubuiliai, skraidantys seniausiose freskose ir mozaikose. Negalima tarti, kad čia krikščioniškieji angelėliai. Kaži kokie provaikiai (kaip protėviai), pati vaiko idėja kaipo tokia. Nuogo, putlaus, belyčio. Forma – tarpinė tarp dangaus ir žemės.
Sunkiausia, žinoma, jam prilipdyti sparnelius (kad natūraliai atrodytų).
Beje, moterys, paklaustos (tikinčiosios), ar geriau būtų, jeigu klausyklose sėdėtų ne žmonės, o angelai, – vieningai atsiliepė:
– Ne, ne, geriau žmonės!
Angelui nei pameluosi, nei „žmoniškai“ pasipasakosi. Nuoširdieji demoniukai!

Modelio ieškotina

Klausydamas baltarusių sekmadieninės laidos išgirdau romansą, kuris iš melodijos grynai Maironio „Už Raseinių, ant Dubysos…“ Manau, kad to romanso būta, prelatas čia kažką pasiskolino.
Arba – jo žodžiams buvo pritaikyta ana melodija. Labai jau slaviška… Beje, T. Ševčenka tokių perliukų yra pabėręs.
Keista būtų, jeigu Maironis neturėtų savo meto konteksto. Andai A. Nykos-Niliūno mestelėta frazė, kad Maironis „išplėšė mus iš slavų stichijos“ – per skubri. Jo lyrikoje apstu „modelių“ – ir iš Puškino, ir iš Ševčenkos, galop – iš tos pačios lenkų poezijos.
Jis tik sudėliojo akcentus – Lietuva, Lietuva… Tiesa, turėjo skaisčią prosenovės viziją ( „Daug kryžiuočių nuo Malburgo / rengias mus terioti. / Pasilik, sesute, sveika! / Nuramink širdelę…“).

Sausio 26, šeštadienis

Iš idėjų pasaulio

Žmonėms kartais šauna gerų minčių… Antai vieną rytą Česius K. ateina sušilęs, akys blizga.
– Kas atsitiko? – klausiu.
– Reikia viaduką daryt…
– Kur, kam?
– Radau vietą, kur naktimis varlės eina… Per plentą. O mašinos jas traiško.
– Manai, kad tai realu?
– O gandrai tai juk nyksta, varlių mažėja. Nemaišyk man galvos. Rašykim, tegul perkasą daro. Varles išgelbėsim!
Ir – akys blizga.

Eretiškos mintys

Apie tai, kad, pavyzdžiui, kokie nors D. Poškos aforizmai gali būti skaitomi kaip paskutinis Šekspyro dvieilis – užraitai, aforizmas.

Jei kas į melą plunksną pasidažo,
Tai ir meluoja, melagingai rašo…

Poška nelabai tesugebėjo sukurti kokį nors meilės sonetą (tingėdavo!). Jam, kaip ir daugeliui tinginių, užtekdavo dvieilio.
Nebuvo kam ir skaityti. Kūryba gimsta tada, kai yra adresatas, vienoks ar kitoks.
Bent jau žmonių ratas.

Situacijos

Prisiminiau, kad tam tikrais atvejais mano a. a. Tėvas sakydavo:
– Vaikeli, širdies neišimsi ir neparodysi. Spjauk į tai, ką jie šneka…
Tikrai – širdis juk neišsiima!

Dviejų varnėnų pokalbis prie upės

I
– Nesiliauju stebėtis!
II
– Kuo?
I
– Kokios gražios būtybės yra moterys… Kai girdžiu jų balsus, atrodo, kad gieda sirenos…
II
– Tyliau! Su moterimis taip nekalbama…
I
– O gal jos užaugo klausydamos varpų skambėjimo laukuose su neužmirštuolėmis?!
(Cyp cyp cyp – žiurkė apačioje.)
II
– Kas dabar čia?
I
– Panelė gulbė!
II
– Moterys kaip varlės, nežinia, į kurią pusę šoks… Venkite pašalinių, pone, ir sužydėsite kaip žilvičio lazda… Beje, kaip vadinasi Šiaurės pašvaistė?..
I
– Grįžk į savo inkilą ir parašyk pasakėlę apie tai, koks puikus buvo oras.

Lietaus žmogutis

Žodžiai iš kažkur girdėtos dainos – naktį, kai lietus pliaupia į stogą. Skardinį.

Aš atėjau iš lietaus
Ir man visai neskaudėjo…

Toliau neatsimenu.

Sausio 27, sekmadienis

Latvių himnas

Dieve, sergėk Latviją…
Tačiau anądien išgirdau, kad latviai nori vadintis Mėlynųjų karvių šalimi. Tad reikia ir giesmės. Pirmiausia – lietuviškai, paskui – išversti.

Mėlynųjų karvių giesmė

Mes buvom tos, iškilusios iš dugno,
Mes perėjom per ugnį
Tyloje…
Jums – Dievas Tėvas,
Aukštumos, bedugnės,
Bet mūsų neiškr…t, –
Nich…ja!

Šunys žino geriau

Plg. „Moterys meluoja geriau“…
Vasaros popietę sėdėjom prie namų. Įstriža saulė, žalia velėna prie kluono sode. Šuo (žinoma, Mikas!) ūmai nusliūkino prie vieno jaujos kampo, pauostė ir ėmė įnirtingai plėšti – velėną, paskui žerti žemes – priekinėmis kojomis. Juo toliau, tuo narsiau, įžūliau… Galva paniro, kyšojo tik uodegos galiukas. Po geros valandos, vos neįsmukęs į duobę, išlindo – nugalėtojo snukeliu, visas žemėtas.
Mes puolėm žiūrėt, ogi – butelio kaklas! Nužėrėm smėlį, ištraukėm. Pilnas!
Jonas:
– Šnapsus! Karauskienės darbo!
– Ragausi?
– Duok.
Atkimšom plastmasinį, sunykusį kamštį… Įpylėm pusę stiklinaitės. Jonas makt!
Atsilošė, pačepsėjo.
– Išsivadėjus, gyvatė! Kamštis netikras…
Daugiau norinčių nebuvo, Mikas irgi stovėjo dabar jau liūdnesnis. Nors ir norėtų pasakyti:
– Vis vien aš iškasiau! Žolė kvepėjo…

Nelaidokite gyvųjų!

Sergančiam žmogui nesakykite, kad nėra vilties pagyti, geriančiam – nesakykit, kad jis beviltiškas… Dievai žino, ko nebūna gyvenime.
Nenurašykit gyvo žmogaus. Žinoma, jeigu jis labai gyvybingas, tai išeis atvirkščiai – užknis jus už tuos žodžius, mirsite anksčiau nei jis.
Prisiminiau garsų ekstrasensą, kuris bene 1983-iaisiais „tikrino“ mano draugo (Š. Š.) ir mano sveikatą. Pasak jo, Šarūnas turėjo gyventi ir gyventi, manęs per kuklumą nenurašė… Tuotarp ano jau 10 metų nėr, paties ekstrasenso – nėr…
O klaikiausia buvo (tais laikais), kai šito meno ėmėsi ir jo žmona, buvusi nebloga krepšininkė. Pirmiausia (kai ėmė sektis) savo vyrą pametė.

Rašytojų dalia

G. Kanovičius apie 1991-uosius pradėjo skųstis, kad dingsta jo skaitytojai, kitaip tariant, auditorija, adresatas… Giliau pamąsčius, daugelio tokia dalia. Ne tik žydų rašytojų, gyvenusių SSRS. Ir pačių lietuvių, ir rusų.
Kas lieka? Glaustis prie tų, kurie lieka? Ieškoti naujų, t. y. jaunimo?
Balažin, geresnių liktis – bibliotekose, archyvuose. Kitų telaukia nežinia.
Kas nors ką nors prikels?
Iš tiesų – ryšio trūkinėjimas. Kam kalbėt, jei žmonės neklauso.
Užsičiaupk, žmogau!

Apie sveikatą

– Kam tu dirbi, žmogau?
– Kad turėčiau pavalgyti…
– Bet tu neturi laiko pavalgyti…
Ajurveda, sen. indų medicinos mokslas, kuriam jau 5000 metų, sako, kad visų ligų priežastis – prastas maisto pasisavinimas.
– Ama – tai mama (sanskrite: nevirškinimas – visų ligų motina!).
Daktaras pataria 3 kartus per dieną išgerti pusę stiklinės vandens su ištirpintais imbiero milteliais. Žinoma, šviežio imbiero.
Atrodo, kad ne „ama“, o „ana“ – virškinimo savybė. Dėl šitos priežasties – anos stygiaus – Šiaurės šalyse yra didžiausia depresija. Iš čia nelaimingumo, vienišumo jausmas.
Daktaras sako buvęs Suomijoje, ten 47 procentai žmonių jaučiasi vieniši… Pusė gyventojų – vienišiai. Indijoje žmonės gyvena skurdžiai, bet šypsosi. Jie laimingesni, ten daugiau meilės.
Gyvenimas pagal Ajurvedą – kiek galint mažiau mėsos…