Drįsti pakabinti ant sienos
RŪTA JAKUTYTĖ
Vaikštant po parodas kyla įvairių minčių. „Menas nereikalingas, bet tik menininkai to nežino“ – toks vienos instaliacijos, eksponuotos ŠMC, pavadinimas. Atrodo, iš pradžių meno paskirtis buvo grožis, estetika – visai paprasta. Vėliau – pranešimas, naujumas. Tai kiek sudėtingiau, šiame etape atsiskiria meno vartotojų rūšys, iš žiūrovų reikalaujama interpretavimo, supratimo, intelektualinio išmanymo. Dabar, kai jau pragyvenome net įvairias diskusijas sukėlusį postmodernizmą, meno paskirtį apibrėžti sunku. Sunku suvokti ir mėgti ne tik žiūrovams, bet ir patiems kritikams. Šiuolaikiniai kritikai dažnai užsipuolami, kad paviršutiniškai apžvelgia kūrinius ar visai neapžvelgia parodų, tačiau kiek galima kartotis? Toks klausimas iškilo naujaisiais metais aplankius Vilniaus dailės galerijas. Juk jei menininkai trokšta protestuoti, reikėtų suvokti, kad prie to priprantama, o vadinamasis pranešimas taip pat nesikeičia metams bėgant. Tad jei menininkai kartojasi, telieka nagrinėti tik formą, o ne pranešimą.
Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ – ilgamečių maištininkų, dailininkų grupės „Angis“ retrospektyvinė paroda. 1990-aisiais savo angišką geluonį nukreipę į tradicines ekspozicijų erdves, kamerinę tapybą, dabar dailininkai prarado galimybę stebinti, nes menas jau pakankamai laisvas, žiūrovai nenustebtų pamatę ant sienos pakabintą kad ir mėšlo gabalą. Nors dėl to turbūt nesisieloja – toks ir buvo grupės tikslas. Kita vertus, „Angis“ įgijo istorinę vertę – grupės ideologo Jono Gasiūno įvardyti „dinozaurai“ neabejotinai žymi visą nepriklausomos šalies meno raidą. Taigi retrospektyvinė grupės paroda maloniai primena gan sunkią laisvo, nesuvaržyto meno pradžią Lietuvoje, o darbai, kurie turėtų stebinti, suteikia vieno ar kito dailininko kūrybos atpažinimo malonumą.
Muziejiškai veikia Ričardo Nemeikšio didelio formato kartonas „Labas rytas“ (2010), ant kurio vaizdas kuriamas įvairiaspalviais blizgučiais. Galbūt tai atsakas į popmeną – kurti jo paties priemonėmis, taip ironizuojant ir kartu iš jo tyčiojantis. Tačiau tai jau irgi praėjo, kas norėjo, žinutę gavo – masine kultūra pasibaisėję intelektualai linksi galvomis ir pripažįsta dar vieną formą išreikšti tai pačiai minčiai, o tie, kurie gyvena vadinamuoju „popsu“, kam galėtų būti skirta ši kritika, to greičiausiai niekad ir nepamatys. Iš tapybos darbų išsiskiria Eimučio Markūno „Topografinis pjūvis“ (2008), vienintelis grafikos darbas visoje parodoje. Šis itin preciziškai atliktas kūrinys šiek tiek kontrastuoja su ekspresyvia, nevaržoma kitų autorių darbų stilistika ir atskleidžia į meno sferą transformuotos realybės grožį.
Panašios mintys apie meno ribas ir naujoves kyla užsukus į galeriją „Akademija“, kur veikia Vitos Pečeliūnės paroda „Pollutio“. Šis pavadinimas, reiškiantis užteršimą, puikiai atspindi ir parodos koncepciją – ant sienų sukabinti studentų aprašinėti ir apipaišyti stalviršiai, paimti iš vienos Vilniaus dailės akademijos auditorijos. Kadangi prie vieno eksponato „dirbo“ tikrai ne viena dešimtis nuobodžiaujančių studentų, autorystės atskleisti neįmanoma. Tai lyg kolektyvinis, bevardis menas, jei tai galime pavadinti menu. Ginčų čia išvengti nepavyks, lygiai taip pat kaip kalbant apie grafičius ant sienų. Tiesiog reikia pripažinti tai kaip reiškinį, populiarų dabartinėje jaunosios kartos kultūroje, o ar kabinti tai ant sienų kaip meną – reikėtų palikti daugtaškį.
„Arkos“ galerijoje prieš pat Naujuosius metus atidaryta grupinė paroda „Peizažo mimikrija ir kamufliažas“. Vien parodos sumanymas kelia įvairių asociacijų, skatina kitaip pažvelgti į peizažo žanrą, dažnai lyg ir pasislėpusį miesto fone, to miesto keičiamą, transformuojamą. Tiesa, dailės mėgėjų nenustebins nacizmo aura alsuojantys Kosto Gaitanži darbai, visai neseniai eksponuoti Senamiesčio menininkų galerijoje, taip pat tradiciniai Česlovo Lukensko asambliažai iš įvairių medžiagų, apibūdinami kaip „aptapyba“. Įdomus Artūro Valiaugos sprendimas nuotraukas eksponuoti antrame plane, paslėptas už juodos spalvos keturkampių lakštų. Tai sukuria užmaskuoto miesto peizažo įspūdį, o praeidami pro jo darbus matome dėsningą seriją, lyg dėliojamas skaidres, menininko pamėgtas kelių fotografijų montažo kompozicijas, atskirtas tamsos intarpais. Šiuolaikiniam peizažui atskleisti puikiai tinka ir Jono Gasiūno pamėgta technika atliktas darbas – tikri dūmai, rūkstantys iš gamyklos kamino. Nieko ir nepridėsi.
Trumpai apžvelgę parodas iš naujo įsitikiname, kad vienas svarbių šiuolaikinio meno kriterijų – pakabinti ant galerijos sienos kažką naujo, suvokiant tai kaip meną, ir laukti žiūrovų reakcijos. O ta reakcija, rodos, ir yra pagrindinis kabliukas – jei nustebins, šokiruos, vadinasi, tikslas pasiektas. Kitaip tariant, menas darosi orientuotas labiau ne į kūrinį, o į suvokimą, kad vienas ar kitas dalykas gali būti traktuojamas kaip menas – nesvarbu, nuoširdžiai tuo tikint ar siekiant originalumo.
