Prašymas
ILONA JANULIENĖ
Jau norėjau pradėt sakiniu: „Štai, pagaliau, ir sulaukiau knygos.“ Bet, pagalvojusi, kaipgi aš laukiau, tokio sumanymo atsisakau. Juk po paskutinės (dabar jau priešpaskutinės), 2008 metais išleistos, Alfonso Andriuškevičiaus knygos paprasčiausiai gyvenau savo gyvenimą, dirbau savo darbus, skaičiau kitų autorių kūrinius – žodžiu, kaip ir visi keliavau savo keliais ir keleliais… Nors, prisipažinsiu, jau prieš kokį pusmetį nagai niežėjo parašyti „Šiaurės Atėnams“ atvirą laišką, kad jie kaip nors „paspaustų“ ar dar kokiais nors įmanomais būdais paskatintų autorių vėl išleisti knygą. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų – vertimai, esė ar 99 eilėraščiai (et, kad ir trylika) – viskas džiugintų. Nes eilės, „dūmai“ ir „10 anglakalbių“ jau skersai išilgai išskaityti, visaip kaip „sugromuliuoti“ ir „suvirškinti“, tačiau vėl ir vėl traukiami iš lentynos kaip koks stalo sidabras iš „bufetuko“ (na ir nevykęs palyginimas).
Taigi, tada, prieš pusmetį, nugalėjo įgimtas mano drovumas (tarkim), o dabar viršų paėmė tiesiog šventinis naujos knygos skaitymo džiaugsmas. Štai kodėl negaliu nutylėti!
„Vėlyvieji tekstai“ – netikėti tarsi vasarą iš dangaus nukritusi snaigė. Ne ne, vėl nusišneku – dabar žiema, ne vasara, tačiau ši „snaigė“ tokia viliojančiai žalia, tokia smaragdinė. Skaitau tuos tekstus ir vis užverčiu, sąmoningai darydama priverstines pauzes, kad kuo ilgiau truktų šis pakylėjantis skaitymo malonumas. Tačiau kaip besistengčiau, per porą dienų visi puslapiai tirpte ištirpsta…
O po savaitės atrandu – pasirodo, praleidau pratarmę. Ir tik vėliau suvokiu – ne be reikalo KAŽKAS „paderino“ tokį skaitymo eiliškumą: būtent taip nutiesė „žibantį siūlelį“, kad joks šešėlis neužtemdytų šventės. „Esu linkęs manyti, kad tai bus paskutinė mano knyga, nors vieną kitą tekstą gal dar ir parašysiu…“ Dabar suprantu – štai kodėl tada buvo „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“ (2005), o jau šitie, suprask, paskutiniai. Ir man taip norisi kukliai, nuleidus akis, gal ir naiviai, bet nuoširdžiai (na, tikrai ne pamaiviškai) pašnibždėti autoriui: mielas Alfonsai A., yra dar tiek visai įmanomų pavadinimų variantų – „Vėliausieji tekstai“, „Patys vėliausieji“, „Vėliausiųjų vėliausieji“… Rašykite, verskite. Labai prašau.
