EVALDAS IGNATAVIČIUS. Eilės

Lopytas

– Morta, kas rūtas kasa?
– Rokas rūtas kasa.
– O Kasta laksto?
– Kasta pamokas mokos.
– O Rapolas moko?
– Rapolas pasakas sako.
– O mama lopo?
– Mama skaras lopo.

„Spindulėlis“, elementorius, 1928

…lopytas, palenktas, atsiuvinetas…
labai gražus – seno tankaus
audimo

Viešpatie – tavo pradėtas
są-siuvinys – raštai – sergantis
tymais

sūnus – dukrą verčiau
turėjęs

būtum – lauktuva vienas kito…

skilčiau – gausčiau – trupėčiau –
riedančius akmenis žiesdamas

iš neklusnaus granito

Užgesink

tylios šviesos negęsta tik tolinas
kažkada jos turbūt buvo muzika
kol mama savo balsą paskolina
savo senstančią nuotrauką nusuka

ir tyla tyliai pakelia taikinį
o tamsa tamsų vyną supjausto
imk sūnau šitą taurę – tai laikina
viską jausti

iš nematomų sostų ir uostų
iš vandens iš tuščių partitūrų
kas ten gelstančius augalus glosto
kas ten žiūri

Karuselė

atvykstu
ima dėtis dalykai
iš nematomų knygų
ore

visas šitas koncertas už dyką
diriguoja tik frakas
do re

vakare
tempas ima greitėti
nesustabdomos stotys

do si

o turėtų būt dieviškai lėta
man šita žinomybė baisi

Mėnulio fėjos

nes visad būna priežastis
yra nematomų šokėjų
nes visad būna atpirkėjas
jungtis

lyg mėnesienos siauras takas
be atminties ir be šviesų
o visa kita niekad vakar
tamsu

Akmenų gatvė

iš akmeningų akmenų
iš vandeningų vakar upių
ėjau kliedėdamas dugnu
ten kur jau niekas neberūpi

ėjau rūpėdamas kažkam
nepažadėjęs nieko tikro
nušvitusiems dangaus daiktams
ir šitai šešėliuotai dykrai

kuri dejavo už manęs
ir pušimis suraižė dangų –
užverk bičiule langines
į mūsų ateitį per brangią
mums

2010-ųjų spalis