Permatomas berniukas ir teismas

ŠARŪNAS KERŠYS

Ką gi, klausykis, teisme, aš ilgai neužtruksiu. Gyvenau aš vasarą kaime pas seną bobutę. Ji turėjo tris karves, dvi kiaules, vištų pulką su gaidžiu ir šunį. Aš ganiau karves, bobutė virė valgį visiems sodybos gyventojams. Šalia augo gražus miškas, kurį vadinau atogrąžomis, nes liūčių metu, kai vanduo, grįžęs iš dangaus į žemę, krisdavo nuo didelių plačių paparčių lapų ant mano nuogo kūno, galėdavau matyti save kiaurai. Lietaus vandens apvalkalas mane tarsi padidindavo. Raumenų ir odos sluoksnis buvo toks plonytis, kad pro jį galėdavau lietui lyjant stebėti visus judančius savo organus ir audinius: urduliuojančius kepenų judesius, žarnų peristaltiką, širdies dūžius, tik mano galva buvo vienintelė nepermatoma organizmo dalis. Tada, norėdamas sužinoti, kas joje dedasi, ėmiausi eksperimentuoti. Pirmiausia stebėjau save veidrody, paskui balos atspindy, o dar vėliau, kai šiek tiek paaugau, savo galvą ir mąstymą pradėjau lyginti su kitų gyvūnų galvomis ir mąstymu. Tuomet man buvo septyneri ar aštuoneri metai. Skaityti dar nemokėjau. Tad apie galvas težinojau tiek, kiek vištos apie ungurio galveles – kad jos yra valgomos ir skanios. Tiesa, nė vienos nesu paragavęs, bet nupjovęs ir nutraukęs šimtus. Miške mėgavausi begaline nevaržoma laisve, ir miško gyvūnija, kurią laikiau silpnesne už save, man to daryti nedraudė. O prisilakstęs paskui žvėris ir paukščius, vabalus ir drugius, panūdęs dieviškoje rimtyje užbaigti triukšmingą dieną, kai bobutė užmigdavo, sėsdavau po lempele apžiūrinėti savo laimikio. Tam naudojau mažą skalpelį ir baltą medžiagą, kad matyčiau, ką ir kur pasidedu, kai padarau audinio atodangą. Būdavo smulkių ir stambių gabaliukų. Gyvūnijos vidinis pasaulis man pasirodė dešimtis kartų gražesnis už mano pasaulį, kuris, beje, buvo dar ir gležnas kaip gėlės žiedas, todėl iš baimės, kad jis gali bet kada užsikabinti už šakos ir prairti, turėjau kažkaip tam vidui sukurti gerą, panašų į gyvūnų, apsauginį dangalą. Vienintelė paguoda buvo žudymas, kad nebūčiau visiems toks begėdiškai atviras. Šitokiu būdu buvo vykdoma lyg ir kokia atogrąža vertybių, kurias puoselėjau, – aš miškui daviau vardą mirties, kuriai jis buvo abejingas, o miškas mainais man grąžino potraukį pažinti. Ilgainiui dirbant sustandėjo oda, sustiprėję raumenys saugiai padengė mano permatomą vandeningą kūną, išnyko gebėjimas matyti save kiaurai, o įprotis tyrinėti liko – ir toliau gilinausi į pirmtakų gyvenimą. Šitaip maniausi kažkaip ir tą gėdą pergyvensiąs, mat mano galva tuo metu jau buvo pilna minčių. Ne tai, kad tos mintys rezgė tinklą iš patyrimo, kuriuo paskui naudojausi spęsdamas spąstus, tačiau jų dėka supratau, kad skirtumai tarp galvų nėra paslaptingi, jie net labai suprantami, jie randasi iš akimirksnio nuotaikos, iš didesnio ar mažesnio susijaudinimo, iš nesuskaičiuojamų vilties ir nevilties atspalvių, kuriuos patiria žiūrovas, tyrinėdamas įvairias galvas ir prie jų prisegtus kūnus. Šitaip aš susipažinau su savo galva. Atpasakoju teismui viską taip, kaip daug sykių man buvo ir kaip man sekėsi atsiduoti malonumams. Tiesa, ne visada išdegdavo tokios malonios pramogos, būdavo labai daug vasaros dienų, kai reikėdavo padėti bobutei nudirbti sunkius ūkio darbus. Kiti mano amžiaus vaikai, žinau, nebuvo patenkinti gyvenimu kaime, vasaros atostogas jie mieliau iškeisdavo į buvimą mieste, bet vis tiek į mokyklą sugrįždavo tokie išbalę ir tokie nepailsėję, kad graudu būdavo į juos žiūrėti. Apskritai jie nebuvo patenkinti niekuo. Galbūt todėl, kad nedarė vidinių eksperimentų? Ir niekada vaikystėje nepažino gerosios gėdos? Šiaip ar taip, koks bebūtų buvęs tasai gyvenimas, gyvenau jį laimingą ir saugų tol, kol vieną gražų vasaros pavakarį į mūsų sodybą atsibeldė tamsiai rudas su juodom juostom katinas. Tiesa, jis buvo tik panašus į katiną didžiąja savo kūno dalimi, o mažesnioji dalis bylojo šį padarą turint morfologinių ėriuko bruožų su archajišku ar iškilmingu atspalviu. Ir judėjo jis linguodamas į šalis, ėdė žolę ir aiškiai nebuvo pritaikytas vaikščioti vienas. Visad bėgdavo iš paskos, o pavytas lėkė šalin kaip nusvilintas, bet paskui, valandžiukę pakiurksojęs savo lindynėje, sugrįždavo. Iš lindynės jį iškrapštydavo ne kas kitas, o vienatvės baimė. Man jis iš karto nekrito į akis, o bobutė jį pamilo, matyt, iš to prasto regėjimo, nes, kaip jau sakiau, buvo sena, neįžvelgė jokio skirtumo tarp tikro katino ir apsimetėlio, tad tokį keistą padarą ir priglaudėme sodyboje. Nusprendžiau daugiau jo nebevaikyti, kad ir koks jis man buvo atgrasus – tokio nei patyrinėsi, nei su juo draugauti gali. Tačiau man visgi šovė į galvą mintis, kad galėčiau jį panaudoti ūkyje, todėl daugiau jo negainiojau. Kartą, kai ganiau karves, o jos ramiai sau rupšnojo žolę, daviau katinui tokią užduotį: apibėk karvėms iš užpakalio ir gink vešlesnės žolės link, taip pat nepamiršk žiūrėti, kad jos per toli nenuklystų nuo namų. Katinas buvo gana supratingas gyvulys, todėl neilgai trukus išmoko ganyti karves vienas. Tada galėdavau skirti daugiau laiko tyrinėjimams. Pasinaudoję tokia gera proga, skuosdavom su šuniu į pievas ir miškus medžioti ir nepaisydami nuovargio ilgai ten išbūdavom. Katinas vieną, kitą dieną pats parginė karves namo. Tačiau jis, deja, buvo ne tik sumanus ganyti, bet ir gudragalvis, kai tekdavo bendrauti su žmonėmis. Neapsikentęs – kokios gi čia, girdi, taisyklės, mano prigimtis skirta skatinti laisvą gyvenimo būdą, aš esu laisvas katinas – metė šį darbą jau pirmąjį vasaros mėnesį. Trys karvės taip ir nebegrįžo namo. Daug žmonių ieškojo, bet veltui – dingo kaip į vandenį. O katinas dar ir nusprendė man atkeršyti už tai, kad jį išmokiau ganymo meno. Taigi už keturias savaites ir penkias dienas trukusią nelaisvę įžūliai atsimokėdamas suėdė gražiausią razinų pyragą, kurį gimimo dienos proga Baltramėliui iškepė bobutė. Ne tiek suėdė, kiek išdraskė, kojom iškapstė visą minkštimą. Ant viršaus, išgama, išdrįso pridergti. Atsilygindamas už tai Baltramas jį ir pasmaugė, kad atitaisytų padarytą žalą, o lavoną paslėpė klėty, giliai giliai pakišo po šienu. O kad nepasklistų negeras kvapas, iš raisto parsinešė gailių, jais apkaišęs katino šonus, toliau laimingai sau gyveno. Va kaip buvo, – patikinau teisėją, kuris tarsi prikaustytas prie krėslo klausėsi pasakojimo, – o tamsta dedi pastangas mane išteisinti.