Raitininkų kaimo šventės

VINCAS LAPINSKAS

Naujųjų metų išvakarėse žmonės ilgai vakarodavo ir neidavo gulti. Visi laukdavo dvyliktos valandos ir Naujųjų metų pradžios. Jeigu atsigulei ir užmigai nesulaukęs Naujųjų, tai apsnūdęs ir neišsimiegojęs būsi visus ateinančius metus. Visi su nekantrumu laukdavo Naujųjų spėliodami, kokie jie bus: geresni ar blogesni, linksmesni ar liūdnesni. Išvakarėse buvo buriama, spėliojama ir ginčijamasi.

Mergaitėms labai rūpėjo, ar ištekės ateinančiais metais, o jei ištekės, tai koks bus vyras: aukštas ar mažas, turtingas ar vargšas, gražus ar negražus. Šeimininkams svarbiausi klausimai: ar bus derlingi ateinantieji, ar gerai derės javai, ar veisis gyvuliai, ar nebus gaisrų, sausrų, viesulų ir kitokių nelaimių. Seneliams rūpėjo, kaip augs anūkėliai, ar neužpuls ligos, ar išgyvens dar tuos ateinančius metus.

Pagal Naujųjų metų dieną spėliojo, koks kitais metais bus oras – lietingas ar sausas, su didelėmis audromis ar ramus. Jeigu tą dieną lyja (retai pasitaiko), tai ateinantys metai bus lietingi, javai išguls, supus, sužels gubose rugiai ir kiti javai, supus laukuose bulvės. Jeigu pirmoji metų diena giedra, tai ir derlius bus geras. Jei apsiniaukęs ir dar su tirštu rūku oras – siaus ligos, mirs žmonės. Jeigu sninga dieną – mirs jaunesni, jei naktį – mirs seneliai. Jeigu kieme ar sode nerimauja paukščiai, tai ateinančiais metais bus daug svečių.

Nuo žmonių elgesio šią dieną labai daug priklauso, kokie jie patys bus ateinančiais metais. Todėl stengėsi būti geri, malonūs, paslaugūs, linksmi, nesiginčyti, nesibarti. Svarbu, kokią pačią pirmą žinią išgirsi Naujųjų metų dieną – blogą ar gerą – tokie bus ir ateinantys metai. Eidamos miegoti panelės surašydavo ant lapelių 12 vyriškų vardų, o du palikdavo tuščius ir pasidėdavo po pagalve, prieš tai juos sumaišiusios. Naktį pusiau mieguista turi ištraukti vieną lapelį, ir tokiu vardu, koks yra užrašytas lapelyje, bus jos būsimas vyras. Jeigu ištrauks tuščią lapelį, tai teks dar pamergauti. Šį žaidimą gali žaisti ir kavalieriai, tik ant lapelių reikia surašyti moteriškus vardus. Svarbi sąlyga – ištraukto lapelio negalima užsidegus žiburį perskaityti, o tik prašvitus dienai.

Susėda panelės ir kavalieriai aplink stalą, o viduryje stalo ant gabalėlio vaško įsmeigia degantį degtuką. Tada kas nors paklausia: „Kas mane myli?“ ir laukia, kol degtukas visai sudegs. Tada žiūri, į kurią pusę pasvyra dūmai. Ant stalo po viena lėkšte padeda žiedą, po kita – pinigą, po trečia – raktelį, po ketvirta – sagą, po penkta – antpirštį su vandeniu, po šešta – rožinį. Lėkštelės sukeičiamos vietomis. Jei ištraukia rožinį – liks senmergė ir taps davatka; jei antpirštį su vandeniu – gaus vyrą girtuoklį; jei raktelį – taps namų šeimininke; jei sagą – ištekės už siuvėjo; jeigu žiedą – bus vestuvės; jei pinigą – ištekės už turtuolio. Būdavo ir kitokių burtų – pagalių, žirnių, pupų skaičiavimas ir t. t. Naujųjų metų išvakarėse visi pasilinksminimai buvo šeimyninio pobūdžio, visi atsilankę svečiai dalyvaudavo bendruose žaidimuose, būrimuose. Taigi susirinkusiųjų ratelis būdavo nedidelis: 6–8, daugiausia 10 žmonių.

Trijų karalių šventės metu tik paminėdavome tris išminčius iš Rytų – Kasparą, Melchiorą ir Baltazarą, kurie Kristui gimus pamatė danguje žvaigždę ir jos vedami atvyko pasveikinti gimusio žydų karaliaus. Erodas, tai išgirdęs, apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Pasikvietęs tuos tris išminčius, Erodas pasiuntė juos į Betliejų viską išsiaiškinti ir jam pranešti, kad ir jis galėtų pasveikinti. Atvykę į Betliejų, jie pasveikino gimusį Jėzų ir įteikė jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti, jie negrįžo pas Erodą, bet visai kitu keliu pasuko į namus. Tėvas tik papasakodavo šią istoriją ir Merkinės bažnyčioje pašventinta kreida ant visų durų užrašydavo tris raides: K+M+B. Švęsdavome ir linksmindavomės kaip eilinį sekmadienį.

Užgavėnės mūsų kaime buvo švenčiamos labai kukliai, nes po jų prasideda labai griežtas pasninkas. Dingdavo pasilinksminimai, dainos, šokiai. Todėl Užgavėnes buvo stengiamasi praleisti linksmai ir sočiai prisivalgyti. Svarbiausias valgis buvo blynai: miltiniai, bulviniai su obuoliais, uogienėmis, su trintomis kanapių sėklomis, buvo kepamas kugelis. Ši šventė neapsieidavo be būrimų, spėjimų. Per Užgavėnes visus sutiktus žmones buvo stengiamasi aplaistyti švariu vandeniu.

Mūsų kaime persirengėlių būdavo mažai, dažniausiai tik viena pora. Kaukes pasidarydavo, kaip kas išmanydavo. Dažniausiai tai būdavo raganų, velnių ir giltinių kaukės. Kai kurie persirengdavo čigonais, žydais, elgetomis, razbaininkais (plėšikais), moterys persirengdavo vyrais, o vyrai – moterimis. Rengdavosi vaizduodami ožius, arklius, avinus, gerves. Persirengėliai eidavo per kaimus, daug kur jie būdavo pavaišinami blynais, gira. Pagaliau su paruošta čiučela susirenka prie sudėto iš anksto laužo, ten po įvairių pramogų čiučela būdavo sudeginama. Prie laužo susipešdavo Kanapinis su Lašininiu. Užgavėnių šventės būdavo ne kasmet. Reikėdavo gero organizatoriaus, šmaikštaus, linksmo ir išradingo šventės vadovo. Prisimenu tik vieną tokią šventę 1927 m.

Verbų sekmadienis praeidavo labai paprastai. Svarbiausia – kelios verbų rykštelės, kadugio šakelė, viena kita smilga ar išdžiovinta gėlelė. Merkinės bažnyčioje jos būdavo pašventinamos. Pargrįžtant namo visus sutiktus muša, sakydami: „Ne aš mušu, verba muša.“ Paskui ta pašventinta verba padedama prie Marijos statulėlės, pakišama kambaryje po sija ir dažnai ten būna keletą metų, saugo namus nuo gaisrų, ligų, blogų akių, burtų ir kitų nelaimių.

Velykos mūsų kaime būdavo linksmiausios šventės. Šeimininkas būtinai važiuodavo į ankstyvąsias mišias Merkinės bažnyčioje. Po pamaldų visi skubėdavo į namus, lenktyniaudavo: kas greičiau sugrįš – tam viskas geriau seksis. Bažnyčioje būdavo pašventinami margučiai ir kiti maisto produktai, jais pirmiausia vaišindavosi šeimos nariai.

Kol tėvas būdavo bažnyčioje (važiuodavo visai nakčiai), mes, vaikai, ryte šluodavome kiemą. Vieni šluoja, o aš su apverstu grėbliu sušluotas šiukšles stumiu toliau link tvarto. Mama nuo pat ankstyvo ryto kepa pyragus ir mus, visus šlavėjus, pavaišina karštais, ką tik iš krosnies išimtais pyragais.

Prie Merkinės bažnyčios šventoriaus vartų visuomet sėdėdavo kelios eilės ubagų. Kiekviena šeima apdalydavo juos maisto produktais, prašydavo pasimelsti už mirusiuosius.

Jaunimas, pagyvenę vyrai ir vaikai rinkdavomės pas mūsų kaimyną Povilą Mizarą (1948 m. vasario 8 d. įtarus bendradarbiavimu su tarybine valdžia buvo išžudyta visa Mizarų šeima: P. Mizaras (51 m.), jo žmona Marija (46 m.), dukra Genutė (17 m.) ir sūnus Kęstutis (10 m.).

Velykų šventėms mūsų giminaitis pusbernis Zigmas Jankevičius pastatydavo dideles aukštas sūpynes. Antrą Velykų dieną, norėdami pasipuikuoti prieš susirinkusį jaunimą, su draugu tiek įsisupo, kad viena atrama nulūžo. Nukrito abudu pramuštgalviai, bet, ačiū Dievui, tik prisitrenkė, smarkiai nenukentėjo.

Šeštadienį prieš Velykas visi eina į pirtį: vyrai anksčiau, po jų moterys. Keisdavo apatinius drabužius.

Pas P. Mizarą švęsdavome tris dienas. Buvo tokių, kurie po kiaušinių ridenimų ar muštynių parsinešdavo jų pilnas kišenes. Aš paimdavau iš namų vieną stiprų kiaušinį ir keletą nestiprių. Tuos nestiprius dar nepastebimai įmušdavau. Pradžioje einu muštynių su tuo stipriuoju, paskui kiti siūlydavo pasikeisti kiaušiniais ir tada eiti muštynių. Iš pradžių prieštarauju, paskui po truputį imu nusileisti ir pagaliau apsikeičiu, prieš tai iš kišenės išėmęs tokios pačios spalvos kiaušinį, bet labai nestiprų.

Didžiausią įspūdį vaikams sukeldavo naktiniai lalauninkų giedojimai. Susirenka 4–5 vyrai, dažniausiai dar vienas būdavo ir su armonika ar smuiku, ir eina per kaimą. Paprastai tai būdavo to paties kaimo vyrai, kurie žinodavo, kur miega namų šeimininkai. Pabelsdavo į langą, prisikeldavo šeimininką ir prašydavo leidimo pasveikinti vaikučius ir visus namo gyventojus. Gavę leidimą, pirmiausia sugiedodavo „Linksma diena mums prašvito…“, o paskui kitas. Giesmes palydėdavo armonikos ar smuiko garsais.

Dar ir dabar mano atmintyje liko tų lalauninkų giesmės. Prabudę, dar ne visai išsiblaivę, girdime kieme už lango dangiškas lalauninkų giesmes. Galvoji, kur esi: danguje ar rojuje? Taip lalauninkai eidavo per kaimo kiemus, kol prisirinkdavo krepšius visokių dovanų. Šeimininkas paprastai per langą paduodavo pyrago, giros ar alaus, kiaušinių, sūrį. Kartais kai kurie šeimininkai lalauninkus pasikviesdavo į vidų ir prie stalo juos pavaišindavo. Gaila, kad ši tradicija apie 1930 m. išnyko.

Neturtingesnių šeimų vaikai jau nuo pat ryto su maišeliais ant kaklo bėgo pas kaimynus. Įėję pasisveikina ir susėda ant suolo. Viskas aišku – atėjo dovanėlių. Tuoj mama gausiai apdalija juos kiaušiniais, kartais ir pyrago riekėmis, ir tie strimgalviais lekia pas kitus kaimynus. Taip apibėga keturias penkias sodybas, susirenka pilną krepšį dovanų. Tai dažniausiai būdavo Vinco Lapinsko (Juro sūnaus) trys keturi vaikučiai, kurie per kiekvienas Velykas neužmiršdavo aplankyti kaimynų.

Per Velykas kaimo šmaikštuoliai kartais visokių išdaigų iškrėsdavo. Antai Velykų naktį kaimynui Juozui Pakalkai išardė kieme stovėjusį vežimą, jo detales sunešė ant kluono stogo ir sukabino. Teko kviestis į pagalbą kaimyną, tą vežimą išardyti, jo dalis nuleisti ant žemės ir vėl sumontuoti. Nukentėjo kluono stogas – teko remontuoti.

Prieš Sekmines berželių šakelėmis papuošdavo trobos vidų: jų prikaišiodavom po sijomis, apkaišydavom Marijos statulėlę ir mažą medinę koplytėlę (prie jos vykdavo gegužinės pamaldos). Prie lauko durų iš abiejų pusių įkasdavome į žemę jaunus berželius. Berželių šakelėm papuošdavome ir šventinį stalą.

Mes, piemenėliai, per Sekmines laukuose apipindavome karvių ragus berželių šakučių vainikais, vienai iš jų po kaklu pakabindavome varinį skambaliuką. Gindami gyvulius paimdavome keptuvę, mama duodavo 10 kiaušinių, lašinių bryzelį. Ganydami pasidarydavome iš akmenų plytelę ir kepdavome kiaušinienę su lašinukais. Kartais atgindavo gyvulius ir kaimynų piemenėliai. Tai būdavo linksmiausia piemenėlių šventė. Lauke pačių išsikepta kiaušinienė mums būdavo didžiausias skanumynas.

Po Sekminių, atsilygindami mamai, pririšdavome beržinių šluotų, vantų, skujinių (speciali šluotelė iš pušies šakelių duonkepiui prieš kepant duoną išvalyti). Ganydami dainuodavome dainas ne tik mes, bet ir gretimų kaimų piemenėliai. Pamiškėse dažnai girdėdavosi piemenėlių dainos. Per Sekmines berželių šakelėmis papuošdavome ir sūpynes. Net ir mergaitės pasipuošdavo berželių šakelių vainikėliais.

Raitininkų kaime Joninės retai buvo organizuojamos. Kaime tebuvo du Jonai. Paprastai prie Apsingės ežero Daubėje būdavo daroma gegužinė, kur susirinkdavo gretimų kaimų jaunimas. Sukraudavo didelį laužą, jį uždegdavo, šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus, burdavo, šokinėdavo per laužą, iš Apsingės ežero ištekančiame upelyje leisdavo vainikėlius.

Vardinių ir metinių jubiliejų niekas nešvęsdavo. Jie praeidavo nepastebimai. Mes, vaikai, ne tik tėvų, bet ir savo tikslios gimimo datos nežinodavome.

Vėlines švęsdavome paprastai. Eidavome į kapines ir tvarkydavome kapus, papuošdavome juos gėlėmis. Tvarkydavome ne tik savo, bet ir visai svetimų žmonių, kurių savų ar giminių neliko, kapus. Pasimelsdavome ne tik už savus, bet ir už visus ten palaidotus, net ir už tuos, kurie kilę iš mūsų kaimo, bet palaidoti kituose kaimuose arba užsienyje. Tėvas pasakojo, kad jeigu už kurią nors vėlę niekas nepasimels, tai jos kartais gali atkeršyti. Vėlinių naktį visos vėlės yra išleidžiamos iš skaistyklos, jos lanko buvusius namus, artimuosius. Į kapines, bažnyčias, namus, kuriuose gyveno, jos ateina atsiimti maldų. Jeigu gyvieji už jas nepasimeldžia, jos būna labai nelaimingos, neranda sau vietos, tampa piktos ir gyviesiems gali skaudžiai atkeršyti. Meldžiamės kapinėse ir už savižudžius. Raitininkų kapinėse tokie palaidoti trys: mergina nusižudė suvedžiota kavalieriaus, jaunuolis – dėl nelaimingos meilės, o vienas vyrukas pabėgo iš Lietuvos kariuomenės, atėjo į kapus ir nusišovė.

Labiausiai mes, vaikai, laukdavome Kalėdų švenčių. Per adventą ne tik pasninkaudavome, bet ir giedodavome Kalėdų bei advento giesmes. Per Kūčias kūrendavome pirtį. Pirmiausia maudytis eidavo vyrai – dar su dienos šviesa. Mano mama gimdė 14 kartų, kas antri metai, o kartais ir dažniau gimdavo naujas šeimos narys. Ne tik batų, bet ir klumpaičių visiems neužtekdavo. Tėvas patiesdavo ant žemės namuose austą pašukinę paklodę, susodindavo ant jos 3, o kartais ir 4 pačius mažiausius vaikus, užsimesdavo ant pečių ir nešdavo į pirtį (apie 200 metrų). Žiema, vakaras, pro pašukinę paklodę matau žvaigždes danguje ir mėnulį. Atnešęs į pirtį išverčia prieangyje ant spalių, o iš ten tiesiai į prikūrentą pirtį. Visus apatinius marškinius dezinfekcijai iškabindavome ant prikaltų prie sijų karčių. Pirmas vandens užpylimas ant karštų įkaitintų akmenų būdavo skirtas parazitams sunaikinti. Karštis toks, kad išstovėti neįmanoma. Lįsdavome po suolais ir ieškodavome plyšelio, kur pro ne visai sandarią pamūrę praeidavo šaltas oras. Po pirties tėvas vėl susisodindavo mus ant paklodės ir parnešdavo namo. Po vyrų maudytis eidavo moterys.

Kūčių dieną išvalydavome, išplaudavome visus gryčios kampus, nes tą dieną ne tik žmonės, bet ir troba turi būti švari. Kūčių dieną buvo stengiamasi, kad suvažiuotų visi šeimos nariai, nors ir toli gyventų. Ištekėjusios dukros visuomet atvažiuodavo kūčioti pas tėvus.

Visi labai laukdavome Kūčių vakaro, nes pasninkas per adventą labai įkyrėdavo. Kūčių dieną dauguma šeimos narių iš viso nieko nevalgydavo arba tik ryte kiek užkąsdavo. Moteris iš pat ryto užgula daugybė darbų – jos ruošia ir kepa pyragus, kalėdaičius, terlyčioje (plačiame moliniame puode) su kočėlu trina aguonas ir gamina aguonų pieną. Kitame puode trina kanapių sėklas. Iš sutarkuotų ir išspaustų bulvių daro šaltanosius. Tai pailgi tarkuotų bulvių kepaliukai, kurių viduje pridėta daug sutrintų kanapių sėklų košės. Juos kepdavo krosnyje. Verda kisielių, dažniausiai iš spanguolių, kurių prisirinkdavome Keršučio pelkėse.

Kūčioms pas Merkinės žydelius pirkdavome silkių. Iš jų mama paruošdavo du tris patiekalus. Jokios Kūčios nepraeidavo be silkių, tai buvo būtinas Kūčių valgis. Virdavo žirnių, pupelių ir lęšių košes ir visas pabarstydavo smulkia druska. Pirmąją Kalėdų dieną susirinkę visi kalbėdavo, kiek pas juos per Kūčias buvo valgių. Daugiausia būdavo dvylika. Pas mano tėvus tebūdavo šeši, daugiausia aštuoni. Kuo daugiau patiekalų, tuo geresnė, išmintingesnė šeimininkė, garsėjanti visame kaime.

Tėvas atnešdavo šieno ir plonu sluoksniu paskleisdavo ant stalo. Uždengdavo jį balta staltiese. Po Kūčių visą maistą palieka ant stalo dūšioms, kurios naktį aplanko buvusius namus. Rytą šieną nuima, nuneša į tvartą ir visiems gyvuliams padalija po žiupsnelį, kad jie nesirgtų, karvės duotų daug pieno, avys atsivestų po du jaunuklius.

Tą vakarą daug kas užsiimdavo burtais. Traukdavo iš po staltiesės šiaudelį. Kuo jis ilgesnis, tuo ilgiau traukiantysis gyvens. Merginos imdavo saują šližikų, žirnių, pupų ar lęšių ir skaičiuodavo: jei susidarydavo lyginiai skaičiai, tai ateinančiais metais ištekės. Arba atsinešdavo iš malkinės glėbį malkų ir skaičiuodavo. Išėję į kiemą apkabindavo rankomis tvoros štakietų plotą ir skaičiuodavo. Išėjusios į kiemą mergos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja – iš ten atvyks piršliai. Eidami miegoti didelėje lėkštėje prilipdydavome mažą žvakutę ir ją uždegdavome, kad vėlės geriau matytų, kur koks maistas padėtas.

Pirmoji Kalėdų diena – labai didelė šventė ir nieko dirbti negalima. Šeimininkas iš vakaro kluone atskiromis dalimis gyvuliams paruošia pašaro rytdienai. Pirmąją Kalėdų dieną tėvas visada važiuodavo į Merkinės bažnyčią – į ankstyvąsias mišias. Grįždamas namo visuomet parveždavo „zuikio pyrago“. Papasakodavo dar pasakėlę: „Važiuoju, – sako tėvas, – ogi žiūriu – mūsų pamiškėje zuikelis lauželį kūrena ir geriems vaikeliams pyragėlius kepa…“ Pagal tėvo ūpą, iškalbą, sugebėjimus ta pasakėlė gali būti ir ilgoka… Kitą kartą zuikeliui kepti padeda ir zuikienė, dar kitą kartą ir jo vaikučiai zuikučiai: vienas malkas renka, kitas laužą kūrena, trečias vis ragauja, ar jau iškepė ir t. t.

Po Trijų karalių šventės prasidėdavo kalėdojimas, kunigas su vargonininku ar zakristijonu apvažiuodavo parapijiečius. Laukdami kunigėlio sutvarkydavom butą, gražiai apsirengdavome. Mūsų šeima buvo didelė, pamatę, kad kunigėlis kieme, išsirikiuodavome nuo mažiausio iki didžiausio. Kunigas įėjęs užgiedodavo lotyniškai ir su krapylu pašventindavo kambarį ir visus laukiančiuosius. Kartą per tokį kalėdojimą kunigas priėjo prie manęs (man buvo 4 metai) ir paklausė: „Ar tu mane pažįsti?“ Atsakiau: „Kap aš tavy nepažįsiu, matiau tave Merkinės bažnyčioje, kur tu buvai inlindęs tokian ceberkan (sakyklon; ceberkas – medinių lentelių kubilas) ir barei tėvus, kad jie bartų savo vaikus.“ Mama pradėjo mane tildyti, bet kunigas (K. Ribikauskas) leido man toliau kalbėti. Dar paklausė, ar aš moku persižegnoti. Kada persižegnojau, gavau du saldainius. Man tai buvo didelė dovana, nes saldainius mes, vaikai, retai matydavom.

Tėvas kunigui kalėdojant jau iš anksto būdavo paruošęs pusmaišį rugių ar avižų, o mama sūrį, dešrų, kelias linų saujas, kartais ir baltos drobės gabalą. Viską sukraudavo į kunigo roges. Atvykęs į mūsų kaimą kalėdoti, kunigas su vežėju ir vargonininku būdavo pavaišinamas pas Nikodemą Barysą.

Tėvai pasakojo, kad jų laikais vestuvės su visomis apeigomis trukdavo savaitę. Išliko atmintyje toks pasakojimas. Jau keletą dienų trunka vestuvės. Karvės tvartuose baubia nemelžtos, kaip reikiant nepašertos. Karvės bliaudamos klausia: „Kada baigsis veseilia?“ Ožys, kieme ėsdamas šieną iš vestuvininkų vežimo, atsako: „Nuo sekmadienio iki sekmadienio.“ Kiek aš atsimenu, vestuvės trukdavo dvi dienas. Pirmąją dieną jos vykdavo pas jaunosios tėvus, o antrąją – pas jaunojo. Pasoga jau nebuvo labai svarbi, kiek duodavo, tiek užtekdavo. Tik tėvai būdavo nepatenkinti, jei turtingų tėvų dukra išteka už neturtingo, dar didesnis nepasitenkinimas – jei už samdinio ar kitataučio.

Jaunikis pirmiausia turėdavo susirasti gerą, iškalbų ir apsukrų piršlį. Nuo jo daug kas priklausydavo. Anksčiau labai svarbu buvo gauti turtingą žmoną su geru kraičiu, meilė buvo ne pati svarbiausia. Jaunikis su piršliu apvažiuodavo daug nuotakų, kol susirasdavo tinkamą.

Mano tėvas, jo tėvams mirus, turėjo 18 metų, ir jam labai skubiai reikėjo šeimininkės. Susirado gerą svotą, pasikinkė važelį, ir prieš išvažiuojant iš kiemo svotas paklausė: „Tai kur važiuosime pirmiausia, o kur paskiausia?“ Tėvas jam aiškino, kad pirmiausia reiktų važiuoti pas Karoliną į Navasodų kaimą. Paskui pas Anastaziją Veismūnų kaime. Jei ten neišeis, tai tada pas Agniešką Kampų kaime. Jeigu ir ten nesusitarsią, tai tada pas Valeriją Barysaitę Davainiškių kaime. Svotas nutarė – važiuojam pas tą paskutinę ir garantuoju, kad susitarsime. Nuvažiavo į Davainiškių kaimą. Barysų namai buvo pastatyti beveik ant didelio Ilgų ežero kranto – labai gražioje ir jaukioje vietoje. Mano mamai tada buvo 18 metų. Vėliau jos tėvai atvyko į Raitininkų kaimą, apžiūrėjo tėvo trobesius ir ūkį. Viskas buvo sutarta. Vestuvės buvo kuklios, dalyvavo tik broliai ir seserys. Taip Valerija Barysaitė tapo Lapinskiene. Mano mama susilaukė 7 dukrų ir 7 sūnų. Užaugo 5 dukterys ir 4 sūnūs. Mano sesučių vestuvės irgi buvo labai kuklios, tetrukdavo vieną dieną.

Kartą Merkinėje mano mama susitiko Raitininkų kaimo gyventoją Kukauskienę, ši ėmė priekaištauti mamai, kad savo dukrom nekelia tikrų didelių vestuvių: „Jau kaip aš ženysiu savo dukterį, tai iškelsiu tokias vestuves, kad visa apylinkė skambės.“ „Tu turi tik vieną dukterį, tai ir tokias vestuves gali iškelti, o aš turiu jų penkias, todėl ir mūsų vestuvės tokios kuklios“, – atsakė jai mama.

Kukauskienė tikrai iškėlė dideles triukšmingas vestuves: sukvietė visą savo ir vyro giminę, daug pažįstamų. Susirinko į vestuves ne tik Raitininkų, bet ir gretimų Ilgininkų ir Navasodų kaimų jaunimas. Taip įsilinksmino, kad Ilgininkų kaimo jaunimas nutarė suvesti sąskaitas su Raitininkų kaimo jaunimu. Ilgininkiečiai apsupo namą su vestuvininkais, Raitininkų kaimo jaunimas sulindo į trobą ir prasidėjo mūšis. Iš lauko pro langus lėkė akmenys, pagaliai, tvorų štakietai, o iš vidaus jaunuoliai ardė krosnį ir pro langus svaidė plytas į kiemą. Sudaužė žibalinę lempą, tapo tamsu. Dalis vestuvininkų, atsidarę rūsio angą (jis buvo troboje), sulindo vidun, tačiau užmiršo uždaryti angą. Tamsoje bėgdami nuo svaidomų akmenų kai kurie nėrė kas galva, kas kojomis tiesiai į rūsį. Neliko ne tik langų stiklų, bet ir langų rėmų, durų, tvorų. Vėliau du mėnesius policija tardė kaltininkus. Daug kas ir iš vienos, ir iš kitos pusės gavo po 10–15 parų daboklės. Sunkiai sužeistų nebuvo, bet netrūko žmonių su sulaužytais šonkauliais, rankomis, kojomis. Po kurio laiko mano mama, susitikusi tą pačią Kukauskienę, pasakė: „Tikrai tu iškėlei tokias vestuves, kurios nuskambėjo ne tik Raitininkų kaime, apylinkėje, bet ir visoje Alytaus apskrityje.“

Per mano sesutės Valės vestuves Merkinės bažnyčioje užgeso jos žvakė. Visi tai laikė blogu ženklu. Ir tikrai – per pirmą gimdymą ji mirė. Liko gyvas jos sūnelis Rimutis. Tada antroji sesuo ištekėjo už likusio su vaiku našlio ir kaip savo augino sesers sūnelį.

Tėvų rengtos krikštynos būdavo kuklios, jie turėjo 14 vaikų. Tada ir nėščios moterys iki pat gimdymo dirbdavo visus ūkio ir namų darbus, nes nebuvo kas jas pavaduoja. Būdavo atvejų, kad pagimdydavo lauke, darbo metu. Raitininkų kaime buvo kelios „akušerės“, kurias prieš gimdymą kviesdavosi moterys. Tai buvo Lekavičienė, Zeziulevičienė, Videikienė. Dažnai kūdikį priimdavo pats moters vyras. Jeigu naujagimis gimdavo labai silpnas, tai priėmėja ar priėmėjas vaikutį pakrikštydavo. Mano mama po paskutinio gimdymo su nepašalinta placenta (buvo priaugusi prie gimdos dugno – placenta acreta) namie prabuvo dvi paras. Nuvežus į Alytaus ligoninę tik per stebuklą liko gyva, bet po sėdynės raumenimis susidarė didžiulis abscesas. Teko perpjauti visus tris sėdynės raumenis. Du mėnesius ta žaizda namie gijo.

Raitininkų kaime nėščioms moterims daug kas buvo draudžiama. Negalėjo nieko svetimo paimti, nes gimęs vaikas bus vagis. Turėjo saugotis stresinių situacijų, nemalonių reginių, kruvinų muštynių, kankinimų, nežiūrėti į apsigimėlius, invalidus, girtuoklius, saugotis didelio išgąsčio. Pamačiusi gaisrą negalėdavo paliesti veido – gims vaikas su raudona dėme ant veido, negalėdavo čiupinėti pilvo. Mama laukdama manęs gaisro metu dviem pirštais prisilietė prie pilvo, ir aš gimiau su dviem nedideliais juodais apgamėliais kairėje pilvo pusėje. Tėvas, laukdamas manęs gimstant, mamą vedžiojo po įvairias dirbtuves, fabrikus, per tiltus. Norėjo, kad ji tuo domėtųsi ir kad tai persiduotų laukiamam vaikui. Taip ir įvyko. Turėjau gabumų mokslui, baigiau Alytaus gimnaziją, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, apsigyniau daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas.

Kaimo „akušerės“ pasakydavo, kas gims – mergaitė ar berniukas, mokėdavo po gimdymo atstatyti deformuotą naujagimio galvutę. Jeigu kuri moteris gimdydavo, tai raitininkiškiai sakydavo – tos moters „pečius sugriuvo“. Į tokias sodybas vengdavo eiti vyrai, moterys, jaunimas ir net vaikai. Priėmėja atėjusiam tuoj nuimdavo kepurę ar skarelę, o paskui jie turi tuos daiktus išsipirkti. Tai galiojo tol, kol vaiką pakrikštydavo.

Krikštynos Raitininkų kaime būdavo labai paprastos, kuklios. Daug gimusių vaikų krikštydavo be jokių vaišių – būdavo tik kūmai, kartais dar ir priėmėja. Buvo atvejų, kai gerokai prisivaišinę kūmai, atvykę į bažnyčią, pamiršdavo naujagimio vardą. Tada pakrikštydavo tokiu vardu, kokį jie pasakydavo.

Gimiau 1920 m. balandžio 1 d., tada Merkinė laikinai buvo užimta lenkų kariuomenės, ir aš vienintelis iš mūsų gausios šeimos buvau pakrikštytas Nemunaičio bažnyčioje. Daug senovės papročių užsimiršo. Mūsų kaimo seneliai ir proseneliai jau Anapilyje – viską nusinešė su savimi.