Paskutinė vakarienė
PETER ROLLINS
Vakaras. Kartu su kitais mokiniais Velykoms esate susirinkę mažame kambarėlyje. Tu visą laiką stebi Jėzų, tyliai sėdintį šešėliuose ir besiklausantį neskubraus šnekėjimo, stebintį sėdinčius aplinkui ir kartkartėmis papasakojantį apie Dievo karalystę.
Prislinkus nakčiai, į kambarį patiekiama maisto – duonos ir vyno. Tik tada Jėzus sėdomis atsitiesia tiek, kad šešėliai nebedengia Jo veido. Jis ramiai nutraukia šnekas, kiekvieną nužvelgdamas įdėmiu žvilgsniu. Tada prabyla:
– Mano draugai, imkite šią duoną: tai yra mano kūnas, laužomas už jus.
Visų žvilgsniai prikaustyti prie padėtos ant stalo duonos. Nors tie žodžiai atrodo migloti ir nesuprantami, visiems aiški jų svarba.
Tada Jėzus taip sklidinai pripildo visų mokinių taures, kad vyno išsilieja ir ant stalo.
– Imkite šį vyną ir gerkite: tai mano kraujas, išliejamas už jus.
Nuskambėjus šiems žodžiams, pasirodo, tarsi kambarį būtų užklojęs grėsmingas šešėlis – šalta tamsa, priverčianti kiekvieną neramiai krūptelėti. Jėzus kalba toliau:
– Tai darydami, prisiminkite mane.
Dauguma surinktųjų mokinių iš lėto pradeda valgyti duoną ir gerti vyną, nugrimzdę mintyse. Tačiau tu nepajėgi prisiversti nė rankos kilstelėti, nes Jo žodžiai smigo tavo sielon tarsi peilis.
Tavasis sumišimas neprasprūsta Jėzaus nepastebėtas, Jis prisiartina ir pakelia tavo galvą savo ranka, kad tavo ir Jo akys atsidurtų viename lygmeny. Judviejų akys susitinka tik akimirką, tačiau kol pajėgi nugręžti žvilgsnį, tave pagauna baisingas apreiškimas. Tą akimirksnį patiri vienišumą, skausmą ir sielvartą, kuriuos neša Jėzus. Regi, kaip pro odą ir kaulą sminga vinys; girdi minios patyčias ir skausmo riksmus, geležiai skrodžiant kūną. Tą akimirką išvysti prakaitą, kuris srūva iš Jėzaus tarsi kraujas, patiri dusimą, beprotybę ir skausmą, netrukus užplūsiančius Jį. Tačiau dar smarkiau jauti atskyrimo šešėlį, kurį Jis greitai pajus savo paties esybe.
Tame kambarėlyje, visatoje teužimančiame visai menką vietą, žvilgtelėjai į dieviškojo regėjimo dalelę, kuri neturėjo būti atskleista. Tačiau ji neišdildomai įamžinta Kristaus akyse, kad ją išvystų kiekvienas, nepabijojęs į jas pažvelgti.
Pasisuki išeiti – kuo greičiau iš šios vietos. Trokšti, kad tave apgaubtų mirtis. Tačiau Jėzus sulaiko tave savo žvilgsniu ir užjaučiamai nusišypso. Tada Jis tave apkabina taip tvirtai, kaip dar niekas nebuvo apkabinęs. Jis supranta, jog dabar tavo našta yra tokia sunki, kad geriau būtum visai negimęs. Po kelių akimirkų Jis atlaisvina savo glėbį, pakelia priešais tave stovinčią taurę ir sušnabžda:
– Imk šį vyną, mano brangus drauge, ir gerk: tai mano kraujas, ir jis išliejamas už tave.
Visa tai tave verčia pasijusti iki skausmo nepatogiai, tu pasimuistai kėdėje ir pagrabinėji kišenę, be perstojo trikdomas sunkiu svoriu ją tempiančio sidabro.
Iš: Peter Rollins. The Orthodox Heretic. London: Canterbury Press, 2009
Vertė Kęstutis Pulokas
Komentarai / 13
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Daug įdomių originalių minčių. Ačiū.
O, ežerėlis:). Negaliu savom akim patikėti, kad tu čia radai „daug įdomių originalių minčių“.
Redakcijai: gaila, kad manęs neregistravo su ė. Noe negražu.
T.y. norėjau pasakyti, kad minčių – ne tik originalių ir įdomių, bet ir nuostabių – čia tikrai yra, bet kad TU taip parašytum… Didžiojo penktadienio NUOSTABA. Ramybės ir meilės visiems. Ir džiugių šv. Velykų.
Noė – padebesiuose ant šluotos skraidančiai laumei raganai.
Aš TIKRAI ten neįeinu. Pabandžiau vienąkart, nepavyko, ir gana. Kai vakar pamačiau tuos, atsiprašant, padebesius, verkiau. Nes toji įėjimo procedūra yra labiau žeminanti už visokius prisiregistravimus naujuosiuose šatėnuose ir bet kur. Ką totas sau mano?? organizaciją su visokiais plebiscitais sukurti?? Ar jis bent kiek proto turi? Man visokie bendrijų, bendruomenių beigi susirinkimų plebiscitai paralyžių sukelia. Nejau nebegalima ten ramiai įeiti ir pasikalbėti? Ir nesityčiok iš manęs, kad aš virkauju. Aš verkiu.
Pritariu e, labai daug įdomių originalių minčių. Taip pat labai ačiū.
Noė laumei. Galėtum bent jau šiandien be pagiežos. Ko tokia pikta? Velykos artėja, laume. Nepyk.
Totai, aš labai gerbiu tavo gebėjimą atidžiai žvelgti į žmogų. Be to, suprantu, kad tu norėjai padaryti viską kuo geriau ir labai stengeisi, dėkui tau. Bet kas iš to, kad aš tau parašysiu, vis vien tie visi klausimų-atsakymų fejerverkai ir visokie balsavimai bei plebiscitai, lakstymas per puslapius nepasikeis. Aš nesispyrioju, daryk, kaip tau patinka, bet aš ten neberandu vietos.
Noe, tu juk žinai, kaip aš tave myliu, jau seniai norėjau pasakyti, bet tik čia galiu tai padaryti. Myliu tave, Noe! O tu mane?
Nugalėk save, coliuke, ir parašyk. Laukiu.
P.s. laume ragana vardu pasirašinėja ligonis.
laume, aš tave irgi myliu. Net labai labai. Kada galėtume pasimatyti? Dėl tavęs net pakeičiau vardą iš Noe į Noją, kad tik tau gražiau skambėtų.
Nesuprantu, kaip tai vyksta, kaip gali kas nors tavo vardu pasirašinėti, čia gi yra registracija? O kad pasirašinėja kitų vardais, tai faktas
xXai, pasibjaurėtini tavo žaidimai ir visokios manipuliacijos. Ko tu sieki? Žinok, iš anksto sakau tau, kad pralaimėsi, nes blogis visada pralaimi. Ten, kur esi tu, manęs niekada nebus. Totas, palyginti su tavimi, yra nekaltas kūdikis.
Fantastiškas tekstas – daugiau tokių.