GINTARAS BLEIZGYS. eilėraščiai iš jonos dienoraščio

filologiją universitete baigiau maždaug prieš penkiolika metų

orūs penkiolika metų su rinktiniais
lietuvos poetais, buvo labai
gera skaityti išeiti iš savo gyvenimo

kur jis yra kuris yra mano kurišeinu kuriam gyvenime jie rašo
plauko poezija kuriam mano gyvenime

gyvenimas darbe gyvenimas namuose
gyvenimas poezijoje gyvenimas su
poetais gyvenimas anapus – katė

negalėtų su manimi varžytis žmogus
gyvenimų turi daugiau negu devynios katės
penkiolika šunų tūkstantis rupūžių

esu daugybė knygų kurių net nespėjau
perskaityti kaip ir metų kurių negyvenau
kaip genų kurie atėjo į mane iš tūkstantmečio

kaip anapus esu kuris atėjo į mane daugybė
žolių, vanduo visokie kableliai iš nesuprantamos
sintaksės, orūs penkiolika metų be jokios

poezijos, nardymas, dusulys
žodžių nereikėjo rinkti, dusdamas
žmogus rėkia, nutyla, paskui vėl visaip kriokia

2010.III.8

*
jiems nepatiks mano eilėraščiai pra
šau neskaityti kuriems nerašau gal
man pačiam jų reikia gal tokios
kopėčios iš duobės į gyvenimą

sako gal aš lipau į gyvenimą kam
gi reikėtų to gyvenimo tokio svetimo
iš eilinių žodžių eilinės rikiuotės
prie apkaso kur nors su iššaudomais

žydais arba lietuvos partizanais kokie
skambūs žodžiai kokios kaukės koks
paprastas eilinis koks pilkas kuris
numirs niekuo neišsiskirdamas nes

jokio nebuvo išskirtinumo nė vienas
iš milijardų neišsiskyrė jie mirė visi
vienodai – pažiūrėk kokios kvailos
visos šio eilėraščio eilučių pabaigos

kuris netiki kuriam nepatiks kuriam
tikrai neturėtų būti svarbu mylimiausiasis
atsigręžk už tavęs stovi tavo pabaiga
t. y. nieko visiškai nieko išskirtino

2010.III.9

*

bet vis tiek suteik kokią nors formą
savo eilėraščiams kokį nors ryšį juk
negalima rašyti be jokio ryšio be
aiškiai apčiuopiamo be poezijos ne

jaugi vienintelis tavo eilėraščio ryšys
yra paties savęs kalbinimas – su kuo
tu čia kalbiesi šį vakarą kokį balsą
nori ištraukti kiek turi balsų lie

žuviai manyje ugnies ir laiko choras
nesustojantis be jokios užuojautos
jie mane drasko be jokios formos
monologai nepaliaujantys, polilogai

2010.III.9

*

paskui aš eisiu paskui troleibusą
tai bus maždaug prieš penkiolika metų
artės pavasaris bus beveik vidurnaktis
beveik visiška tuštuma paskui

penkiolika metų kaip viena diena kaip
vienas maršrutas paskutinė stotelė ir
viskas kartojasi viskas ratu penkiolika
metų belaukiant pavasario vėluojant

senstant paskui aš eisiu paskui trolei
busą jau nieko nebegalėdamas pakeisti
ir visi važiuos savo keliais tupės
savo gyvenimuose – nejaugi man

ko nors trūksta nejaugi šitaip
viskas nuėjo –

2010.III.9

*

raudona gėlė, saulė susmigo ten
taip toli kad nepasiekiu ir gatvėj
daugybė nuvažiuojančių automobilių
su raudonais žibintais gale – vien

raudonos gėlės, per visą mano gyvenimą
raudonis čia ne pakalnučių čia kažkokių
raudonučių metai akys nuo raidžių yra
raudonos – labai ilgos akys jos

vaikšto per visus eilėraščius per visas
gatves per visą naktį labai ilgą sapną
sapnuoju aklybėj gyvenimo labai ilgomis
raudonomis gėlėtomis bet aklomis akimis

2010.III.9

*

mindaugas sakė negalėjęs liūdėti per
j. apučio laidotuves nes j. a. buvo linksmas
žmogus ir aš, šio eilėraščio autorius, atėjau
į j. a. šermenis su jona ir jonu
krikštytoju ir galvojau ar viską padariau dėl
šio žmogaus ar dabar nevėluoju norėjau
riktelt giliai iš miško iš jordano ar ūlos
susimaišė man visos upės šiandien esu
labai skolingas pasauliui savo gyvenimui
j. a. buvo labai draugiškas žmogus prieš
dvylika metų kai neturėjau pinigų taisyti
automobilio j. a. atvažiavo į bendrabučio kiemą
apsivilko tokį mėlyną chalatą ir viską
sutaisė o aš nesutaisiau aš atsinešiau
tris jonos pinigus tris jordanus ar ūlas ir
vieną amarilį kurį j. apučiui nupirko
ramunė aš atsinešiau ir stovėjau jonų
bažnyčioj niekur daugiau niekur nebe
norėdamas eit

2010.III.9

*

anksčiau gėdydavausi rašyti tiek daug
eilėraščių per vieną vakarą bet žiūriu
kiek laiko kiek daug žetonų jau išnaudo
jau iš savo gyvenimo supyliau į

istorijos gerklę, perniek, šūdinai
net istorijos čia nėra ilgainiui nustojau
suprast kad rašau išnyko riba tarp
rašymo ir nerašymo valgymo ir

nevalgymo kliedesių ir gyvenimo anks
čiau galvojau kad gyvenu tiksliau kad
gyvensiu kad kažkada užeis apims tas
gyvenimas paskui nebeliko laiko pas

kui nustojau gėdytis kad gyvenu kad
nieko čia ypatinga kad jokios poezijos
kad savaime ji eina kad priešintis žmogus
šiam pasaulyje nedaug turi šansų

tikrai nedaug

2010.III.9

chirurgas ieško varžtelio

atsidaro poezijos kaušas
kažkur giliai galvoj skleisis
ant šakų kačiukai bet ne galvoj

erdvė už erdvės noriu pačiupinėti
kur vis dėlto gyvenu, kažkur juk
ne kūne su a. nykos-niliūno marčėno
su j. a. a. apučio s. a. a. gedos su
a. a. bet dar gyvo jonyno v. p.
bložės a. a. a. mickevičiaus raidėmis

kažkur lentynose, dievo lentynoj
tobulinimo programoj su r. stankevičium
varžtelių fabrike, gal jums kuriam
trūksta varžtelio gal kokio kačiuko
ant šakos gal žvirbliai ir zylės
išlesė jūsų pusryčius

atsidarau kaušą nes man tai juk
kažkaip negerai kažkaip skersai
pradėjau gyvent sakau reikia
pasižiūrėti, tirpsta įšalas šitą kovą
bėga visokie upeliai sakau kodėl
šitiek pridrėbė košės, košės gyvybės
mielės knygose, sutino visos
knygos lentynose

dabar septyniolika trisdešimt septynios
viskas rimuojasi saulė eina vakarop iš
kišenės išsitraukiu keletą pastarųjų
gyvenimo metų, gyvenimas iš kišenės
varžteliai drožlės visokie gerybiniai
ir piktybiniai mirtini, gyvenimas
į kurį žiūriu, atsidarau

chirurgas ieško varžtelio, ėjo mokslus
nežinau tiksliai bet gal kokie penkiolika
metų lavinosi, nes nepratę alpsta nuo kraujo
ir smegenų kiaušinienės ir visokių sapnų
gąsdina vaidenasi, poezija ateina po to

kai atveri kaušą tai jau nebeužversi
nebesutaisysi, vebleni lyg koks
kūdikis – a. a. ir kitas a. a. ir aš po tavęs
būsiu lygiai kaip tu

2010.III.12

nebaigtas sonetas

kodėl sniegas o juoda per grindinį
kodėl lapė sulojo per sapną
kai taip tyliai sakau – ar Jis girdi
užrašau – ir su šypsena perbraukiu

vienas kirtis – ir jau esu gimęs
antras kirtis – ir eina gyvenimas
aš kertu ir nugriūnu ir kirmėlės
ir vėl kaunuosi – ieškau – ir kaunuosi

o rašyti nė vienas nemokam
ir visai nesam likimo kalviai
mane kalė per visą gyvenimą

pjaustė lupo skaptavo dorojo
ir laiko nebuvo – nespėjau
soneto išdailinti

2010.III.5