Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Man visuomet atrodė, kad jie yra ir labai kartu, ir – visiškai atskirai. Skirtingos, net priešingos prigimties, to priešingumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę. Jam reikėjo aukos, o ji gyveno aukojimosi svaiguliu. Išoriškai Vytautas traukė akį savo kitokumu, netgi arogancija (tyčia ar netyčia kokia nors keista detale – kaklaskare, plaukų raiščiu ar vatinuką susiverždamas diržu – pabrėždavo savo drabužį), o Nijolė – vienuoliška ramybe, įvilkta į kuklų pastelinių spalvų, dažniausiai megztą ar pasiuvinėtą elegantišką rūbą. Įdomu, kad nė vienas iš jų nemėgo sakyti „aš“, dažniausiai, ypač Vytauto lūpose, skambėjo „mes“: „Mes su Nijole skaitėm, mes žiūrėjom, mes klausėmės, mes galvojam…“ Atrodė, kad net galvoja jie tą patį, taip pat. Nors taip atrodė tik todėl, kad Nijolė be išlygų priimdavo, įsileisdavo Vytauto mintis, o jeigu būtų buvusi viena – tos mintys gal jai būtų buvusios svetimos. Kad ir kaip keista, jie atrodė darni pora. Jų gyvenimas, sakyčiau, buvo aistringai atsiskyrėliškas; naktį jie maišė su diena, idėjas, lūkesčius ir keisčiausius įsitikinimus – su neviltim ir netikėjimu. Įžadus – su išsižadėjimais.

Nijolė ir Vytautas Baisogaloje. 1987. Romualdo Rakausko nuotrauka

Artimiau susipažinom tada, kai juodu išvyko gyventi į Druskininkus, o aš ten važiuodavau kasmet, dažniausiai žiemą, per studentų atostogas. Mūsų žieminis ryšys buvo pastovus, bet pasimatydavom retai, kartą per metus. Tarpas, per kurį nebendrauta, visiškai netrukdė čia pat tęsti lyg vakar pradėtą pokalbį. Pirmieji Vytauto ir Nijolės gyvenimo metai Druskininkuose nebuvo lengvi. Vytauto svajonės gyventi gryname ore, miškų apsuptame krašte, keliauti pėsčiomis mašinų neišvažinėtais takais, o svarbiausia – dirbti, rašyti tyloje ir ramybėje pildėsi, bet buities nepatogumai, būsto laikinumas ir būtinybė dažnai jį keisti slėgė. Neturėdami savo buto, jie nuomodavosi kuklius butelius pensionuose, t. y. tokiose vietose, kurios žiemą stovi tuščios, o vasarą yra paklausios. Mokėti daug nereikėjo, bet ir uždarbiai nebuvo reguliarūs. Nijolė su Vytauto įgaliojimais važinėjo į Vilnių ir tvarkė jo reikalus. Jis tuo metu vertė, redagavo savo senus eilėraščius, rengė naujus rinkinius.

Mūsų bendravimas buvo tarsi koks ritualas. Pirmas susitikimas dažniausiai įvykdavo mano sanatorijoje (kartais pasimatyti ateidavo tik Nijolė), kitas pasimatymas – jau jų namuose su Nijolės paruošta vakariene, ilgais pokalbiais. O kartais pasimatymus pasiskirdavom ten, iš kur patogiau leistis į ilgesnę kelionę – arba palei Nemuną rytų link, arba mišku į vakarus. Niekuomet nepamiršiu Vytauto sumanymo pėsčiomis keliauti į Švendubrę. Priekyje Vytautas, paskui jį Nijolė, įkandin aš ir mano paauglys sūnus ėjom gilia traktoriaus provėža ir dėkojom Dievui, kad jo čia važiuota, antraip nebūtume pasiekę tikslo. Kai priėjom kaimą ir atsidūrėm ant raisto ar slėnio krašto, man pasirodė, kad stoviu ant užšalusios, apsnigtos jūros kranto. Besileidžiančios saulės spinduliai rausvu spindesiu apgaubė sniegą, balto rūko pridengtoje tolumoje dūlavo miškas, o ant kranto bolavo pliki beržai; tas vaizdas sustingo, lyg būtų pozavęs fotografui, ir priminė praėjusio šimtmečio pradžios paspalvintą atviruką ar kokį dagerotipą; atrodė, kad į veidą alsuoja amžinybė; ir tik atsigręžęs į kaimą galėjai pamatyti gyvybę – dūmais alsuojančius kaminus, saulę atspindinčius blyksinčius langus ir marga dzūkiška skara apsigobusią, šuniuko lydimą moteriškę su kibiru, einančią apsnigto šulinio link. Tas vaizdas priminė Ivano Kustodijevo ar Adomo Galdiko žiemos paveikslą…

Kelias atgal buvo sunkus, man spaudė širdį, kartais stabtelėdavom, bet Vytautas nė kiek neatrodė pavargęs. Buvo treniruotas ir užsigrūdinęs. Grįžę į jų namus, gėrėm Nijolės rinktų žolelių arbatą su medum, užkandžiavom ir džiaugėmės patyrę tokių neapsakomų įspūdžių.

Kasmet atvykusi Vytauto ir Nijolės gyvenime rasdavau vis kitokią tvarką, inspiruotą naujų „tikėjimų“. Tie „tikėjimai“ dažnai būdavo susiję su dzenbudistinėm tiesom ir rekomendacijom, nuvesdavo mano pasakojimo herojus keista kryptim (esu tikra, kad europietis negali perimti visos sistemos, jis tik nusigriebia kokią nors jam patrauklią tiesą ir ją išpažįsta, o tai reiškia, kad tik slysta paviršiumi, imituoja): antai nusprendžia valgyti tik tokius ar anokius produktus (o jų mūsų krašte nelengva ir įsigyti), tik taip ar anaip pagamintus, arba, pavyzdžiui, kuo paviršutiniškiau kvėpuoti, nes deguonis kenkia, o labiausiai žmogaus organizmui reikia anglies dvideginio. Ir Vytautas, pakėlęs marškinius, rodo, kaip stipriai krūtinę susiveržęs plačiu odiniu diržu, ir pasakoja, kad taip susiveržęs bėgioja, o naktį spjaudo krauju ir „tas kraujas, tas blogasis kraujas rodo, kad organizmas valosi!“ Pamatau ir dubenėlį po lovą, į kurį Vytautas tą „blogąjį“ kraują spjaudo. Klausiu: „O kaipgi Nijolė?“ Sako, bando ir ji. Bet nė nemėgink perkalbėti, nes jų įsitikinimai „teoriškai pagrįsti“, tik matau, kad abu jau visiškai suvargę… Ir kiek laiko galima taip ištverti? Bet atvažiuoju po metų ir matau, kad abu atsigavę, veiklūs, nuotaika neprasta ir abiejų darbai juda. Nijolė padovanoja savo knygą, o štai Vytauto rinkinys ar vertimas – leidykloje. Jau nebeatgaminsiu tų knygų pasirodymo datų – daug jų būta. Kai Vytautas įsikarščiavęs kalbėdavo apie ką nors, kuo tuo metu būdavo labiausiai įtikėjęs ar nusivylęs – apie pasirodžiusią kieno nors knygą, kolegos poeziją, savo redaguojamus senus, cenzūros sugadintus eilėraščius ar, pavyzdžiui, minėtąjį dzenbudizmą, – visas butas skambėdavo nuo jo balso.

Vieną nuostabų Kalėdų vakarą Vytauto ir Nijolės nuomojamame butelyje pensione radau Vytautą prie popieriais nukloto rašomojo stalo. Virė darbas. Ant spintelės moliniame ąsotyje buvo pamerkta kupli pušies šaka su kankorėžiais, papuošta vienu balto popieriaus karpiniu. Tykioji Nijolė mus pavaišino kukliais Kūčių valgiais, o Vytautas, persirišęs galvą juodu raiščiu, nemėgęs laiko tuščiai leisti, – poezija. Įkaitęs nuo jaudulio, jis garsiai ir temperamentingai skaitė, o gal net šaukte šaukė tuo metu verčiamo Cezaro Vallejo poezijos ištraukas, artimas Picasso „Gernikos“ nuotaikoms, tą patį eilėraštį skaitė ispaniškai, rusiškai, lietuviškai, aiškindamas, kaip sunku pagauti Vallejo ritmą, suvokti jo parinktus simbolius, tautosakinius – indėniškus (poetas buvo Peru indėnas) ir ispaniškus – elementus bei jų keliamas asociacijas, karštai kritikavo rusų vertėjus. Tai iš tiesų buvo nepamirštamas vakaras! Degė žvakės, ir atrodė, kad aistringa ir liūdna poezija tirpdo sniegą už lango…

Numirsiu aš Paryžiuj, lyjant lietui,
jau aš gerai atsimenu tą dieną.
Paryžiuj lis lietus kaip šiandien,
kaip šiandien bus tikriausiai ketvirtadienis.

Regis, tų pačių 1980 metų vasarą Vytautas padovanojo man tomelį „Atitolink nuo manęs šią taurę“ su užrašu ir palinkėjimu: „…kad visi mes būtume kažkuo panašūs į Valjechą…“

Neatsimenu, kurį dar žiemos vakarą aplankiau Bložes su savo miela drauge, lėlių teatro režisiere Laima Lankauskaite. Jaudinomės, nes iš Ratnyčios turėjo atvykti ir skaityti savo eiles dar nežinomas poetas Kornelijus Platelis. Jaudinosi skaitydamas „publikai“ ir Kornelijus – buvo įraudęs ir jo balsas tarpais tarsi trūkinėjo. Vytautas kinkavo galva į ritmą, jis jau buvo skaitęs tuos eilėraščius, žiūrėjo į mus – kaip patiko? Išėjom su Laima persmelktos poezijos, laimingos. Vaikščiojom apsnigtu parku prie bažnyčios, kalbėjomės apie tai, kaip svarbu dalintis – viskuo dalintis su kitais. Bet po poros dienų Laima atėjo pas mane baisiausiai susijaudinusi ir pasakė gavusi keistą ją kaltinantį Vytauto laišką, kuriame jis rašė, kad ji niekuomet daugiau nedrįstų peržengti jo namų slenksčio, kad jis iš karto supratęs, jog ji yra kažkokių siaubingų žvalgybų atsiųsta šnipė… Visaip ją raminau, sakiau, kad Vytautas iš tikrųjų kartais išgyvena keistas būsenas, sakosi girdįs balsus ar dar ką, kad jo vaizduotė beribė…

Kitais atvejais, kai Vytautas smarkiai įsikarščiuodavo, Nijolė tarsi pasitraukdavo į šalį, netrikdydama to Bložės teatro, eidavo ruošti vakarienės, ramiai dengdavo stalą, kartais supratingai ar net kaip sąmokslininkė man šypteldama. Vieną iš paskutinių kartų man lankantis jų namuose Nijolė paprašė mūsų trumpam susėsti ant Vytauto sofos – norinti mūsų susitikimą „įamžinti“… Mus „įamžino“, o pati tyliai išėjo visiems laikams, palikusi mums skaityti savo poeziją.

Kai susipažinom, Nijolė buvo itin kukli, tyli, uždara. Ji tarnavo Vytautui, gyveno jo rūpesčiais, gamino maistą, tvarkė buitį, ir toks būvis šalia vyro ir sykiu globėjo jai, našlaitei vienišuolei, matyt, buvo labai reikalingas. Persikėlus jiems gyventi į Druskininkus, Nijolei kažkaip savaime atsivėrė nauja perspektyva: sąlytis su gamta, tolygus gyvenimo ritmas, tyla praskleidė jos turtingą sielą išpažinčiai – ji vėl pradėjo rašyti ir po kelerių metų išaugo į didelę, savitą poetę. Pamenu, tą dieną, kai liūdna ir sužvarbusi ėjau iš Nijolės laidotuvių, L. Sapiegos gatvėj sutikau Vytautą Kubilių. Lygindamas Vytautą ir Nijolę kaip poetus, jis taip paprastai pasakė: „Dar nežinia, katras iš jų didesnis… Neverkit.“ Labai panašiai, išmintingai ir jautriai apie Nijolės palikimą prie kapo kalbėjo ir Kornelijus Platelis.

Nijolė niekuomet neatrodė pavargusi nuo buities; tikriausiai todėl, kad viską darė ramiai, nuosekliai ir su meile. Naujajame jų bute pro praviras Nijolės kambario duris mačiau ant grindų plačiai išskleistą patalą. Paklodės buvo švarutėlės, išsiuvinėtos baltu ant balto. Ar visuomet miegojo ant grindų? Prieš akis iškyla senas prisiminimas. Tai buvo Vilniuje, kai Vytautas su Nijole porą naktų nakvojo mūsų bute J. Tumo-Vaižganto gatvėje. Kai rytą Vytautas išėjo į miestą, mudvi su Nijole, pasilikusios namie, vartėm visokius žurnalus, kalbėjomės. Aš jai parodžiau lenkišką „Przekrój“, kuriame moterims buvo siūloma pasisiūti ir karoliukais išsiuvinėti dailų kelioninį delno didumo maišelį „brangenybėms“, buvo ten ir piešinys. Nijolė pasakė galinti man tokį pasiūti, tik reikėtų medžiagos. Tuoj pat atradau seną aksominį vyšninės spalvos sijoną (anuomet neskubėdavom net sudėvėtų daiktų mesti lauk), iškirpau nenudilusias skiautes, išgraibiau iš dėžučių visokius pabirus karoliukus, ir Nijolė visą tą „turtą“ išsivežė, o po kelių savaičių padovanojo man elegantišką maišiuką, jį ir šiandien tebeturiu.

Nors bendravom su Nijole kokį ketvirtį amžiaus ir net dažniau nei su Vytautu, niekuomet nesam šiaip sau atviravusios ar kalbėjusios apie kokius nors intymesnius dalykus. Visa, kas buvo jos ir Vytauto, priklausė jai arba jiems abiem. O aš su Nijole galėjau būti atvira. Kartą, kai man buvo nežmoniškai sunku, ji mane aplankė sanatorijoje, ir aš jai atsivėriau. Ji buvo toks žmogus, kuriam galėjai netgi išpažinti savo kaltes. Stovėdama nugara į langą, senų maumedžių fone, ji tylėjo sudėjusi delnus. Kai nusiraminau, Nijolė priėjo, apkabino ir padėkojo man. Apsivilko ir išeidama dar kartą padėkojo už atvirumą ir pasitikėjimą. Mane labai sujaudino jos elgesys. Tas tikrumas.

Kitas prisiminimas kur kas liūdnesnis. Susitikom Vilniuje, 26-ajame autobuse, kelyje į Santariškes. Nijolė, jau labai serganti, važiavo į eilinį švitinimo seansą, aš – pas širdies gydytojus. Paklausiau, ar labai sunku po procedūros, ar liekanti ligoninėje pailsėti. „Oi, ne! Turiu važiuot namo.“ Klausiu: gal pas mane norėtų pernakvot? Išgertume arbatos, išsimiegotų… O ji vėl: „Oi, ką jūs! Turiu kuo greičiau parvykt namo, pagaminti pietus dviem dienom ir nuvežti juos į Švendubrę Vytautui.“ Pasipiktinau: „Kaipgi taip? Tai Vytautas dabar turėtų pietus gaminti!“ O Nijolė, kiek patylėjusi, taip taikiai, ramiai man sako: „Matot, Vytautas nemėgsta manęs sergančios…“

Susitikom ir dar kartą, gal paskutinį. Žiūriu, Tilto gatvėje man priešpriešiais skubotu žingsniu žengia Nijolė su Gražina Gediene. Klausiu: kur čia, kaip čia? Nijolė, graudžiai šyptelėjusi, sako: „Va einam į grožio saloną, nes reikia premiją atsiimti, dėkoti, žmoniškiau atrodyti…“ Neįstengiau nė pasveikinti. Tie žodžiai „grožio salonas“ Nijolės lūpose skambėjo ne tik ironiškai, bet ir absurdiškai.