Menas automobiliuose

VIDAS POŠKUS

Po to, kai Le Corbusier pasakė, kad namas yra automobilis gyventi, niekas negali nerimtai vertinti šių susisiekimo priemonių. Automobilis iš tikrųjų yra ta vieta, kurioje ne vienas šių dienų pilietis praleidžia didelę dalį gyvenimo. Čia neturiu omenyje krovininių automobilių vairuotojų, kurie ir dirba, ir valgo, ir miega, ir net televizorius žiūri erdviose užuolaidėlėmis, lempelėmis bei gražių jaunų moterų nuotraukomis nukabinėtose savųjų „fūrų“ kabinose, ar visuomeninio transporto – maršrutinių autobusų, troleibusų – vairuotojų darbo vietų. Kalbu apie standartinius mūsų visuomenės sraigtelius, „pilkuosius buržua“, „filisterius“ (kaip pasakytų koks devyniolikto arba dvidešimto amžiaus romantikas maištininkas). Kad ir apie save. Arba Jus. Taip taip, apie save arba Jus – visus tuos, kurie kiekvieną darbo dienos rytą juda link darboviečių savo vieninteliu arba antruoju (viskas priklauso nuo asmeninių ar šeiminių pajamų ir sutuoktinio / sutuoktinės sugedimo bei emancipacijos laipsnio). Tuos pačius, kurie vakarais, keikdami spūstyje įstrigusius likimo brolius, sraigės greičiu slenka link išsvajotojo poilsio oazės. Tuos pačius, kurie kiekvienos valstybinės šventės ar atmintinos dienos pradžią pasitinka dardėdami vieškeliais ir autostradomis į tėviškes, pas tėvelius, senelius arba kitus artimuosius, o pasibaigus trumpiesiems ar ilgiesiems savaitgaliams urmu juda link antrųjų namų. Žodžiu, kalbu apie visus tuos, kurių pagrindinis užsiėmimas galbūt nėra susijęs su profesionaliuoju automobilizmu, tačiau „baranką“ (kaip tartų dar sovietiniais metais susiformavusį leksikoną menamai sklaidantis profesionalus vairuotojas) sukioja ne taip jau ir retai. Bent vieną, kelis kartus per dieną.

Tad štai, kažkada pėsčiomis eidamas siauromis, bet labai judriomis didžiausiojo ir garbingiausiojo mūsų miesto gatvėmis mąsčiau, kad automobiliuose laiką praleidžiantys žmonės yra priversti atsisakyti daugelio gyvenimo malonumų. Ne tik legalaus kalbėjimo telefonu ar valgymo, bet ir meno vartojimo. Automobilio salone juk nepasistatysi fikuso, neužsikursi židinio (nebent pasuksi šildytuvo rankenėlę) ir, kas blogiausia, nepasikabinsi paveikslo, nepasistatysi trapios porcelianinės vazos ar net neįrioglinsi kur kas tvirtesnio marmurinio, bronzinio kokio nors kultūros, politikos klasiko biusto. Tam tiesiog nėra nei laiko, nei vietos, nei (kad ir nedidelės) išnašos Kelių eismo taisyklėse. O paskui (eidamas tomis pačiomis gatvėmis) pamąsčiau, kad mūsų tautiečiai yra išradingiausi pasaulyje ir jie kažkokiu būdu turi būti išsprendę šią problemą. Ilgai nelaužydamas galvos įbedžiau akis į važiuojančius pro mane, šalimais tankiai sustatytus automobilius ir pradėjau gilintis – ar juose gyvuoja (bent jau egzistuoja) tai, ką būtų galima pavadinti menu… Čia turiu pasakyti kelias pastabas: 1) nelaikykite (kaip darė tūlas praeivis ar vairuotojas) manęs salonų vagimi – manęs visai nedomino materialinės vertybės, net nelabai rūpėjo finansinė artefaktų išraiška; 2) nesigilinau į tai, ką būtų galima pavadinti saviveikla ar automobiline tautodaile (plg. minėtus „fūrų“ interjerus), tiriamąjį žvilgsnį sukoncentravau į aukštojo meno bei kultūros apraiškas – tai, kas galėtų pelnyti Nacionalinę premiją. Paskutinė pastaba: tyrimą atlikau 2010 metų gruodžio mėnesį – tad tai yra žiemos sezono menotyrinis pjūvis. Puikiai suprantu, kad pavasariais ar vasaromis meno kūriniai gali būti kitokie – aptariamojo laikotarpio specifiką gali lemti kad ir tokios smulkmenos kaip apledėję, užpustyti keliai, žema temperatūra ir t. t. Tiesiog nepalankiomis sąlygomis neretai daugiau dėmesio skiriama tokiems buitiniams dalykams kaip neužšąlantis automobilių stiklų valymo skystis, „krokodilai“ (akumuliatoriaus gnybtai) arba elementarus sniego kastuvas.

Begaliniam gerbiamų skaitytojų ir savo liūdesiui, turiu pranešti, kad pirmas bandymas baigėsi be rezultatų. Arba, tiksliau, rezultatai buvo tokie, kokių nesitikėjau. Na, bet, žinoma, nedėjau ir didelių pastangų žengdamas žingsnį. Tiesiog per pietų pertrauką iššokau kaip kulka iš savosios darbovietės ir pradėjau apžiūrinėti sostinės centre sustatytus automobilius. Kadangi pats dirbu kultūros įstaigoje, tikėjausi, kad esu supamas kultūringos, meniškos aplinkos. Deja, deja. Pirmojo – „Škoda“ – automobilio interjere nebuvo nieko, ką būtų galima vadinti menu. Ne tik profesionaliuoju. Nebuvo ten nieko iš liaudies ar autsaiderių meno repertuaro. Strategiškai patogioje vietoje – prie pavarų svirties – tesipuikavo praplėštas moliūgų sėklų maišelis. Antrajame automobilyje (tai buvo „Lexus“) dėl tamsintų stiklų neįžiūrėjau nieko. Kitame – BMW – tas pats. Tik iškreiptas stebėtojo fizionomijos atspindys juodame stikle. Iš gretimos „Hondos Civic“ išlipo du niūrūs jaunuoliai. Optimizmo įkvėpė tai, kad jie išsitraukė nemažą juodą sportinį krepšį. Galvojau: „O gal ten viduje Gauguinas, van Goghas, Cézanne’as arba Derainas?“ Ketinau juos sustabdyti ir paprašyti parodyti, kas krepšyje, tačiau minėti laaabai rimti veidai ir jų kelionės tikslas – šalia mano darbovietės esantis pramogų klubas – entuziazmą nuslopino. Kita vertus, tai paaiškino ir tyrimo bergždumą. Nyki realybė tokia, kad mūsiškiame pasaulyje pramogos ir sportas nukonkuruoja kultūrą ir meną. Apie tai byloja šalia to pramogų industrijos sraigto sustatyti automobiliai. Kad įsitikinčiau šios išvados teisingumu, paėjau dar kelis žingsnius. Iš tiesų – pasitaikiusiame BMW (pusė stiklų tamsinti, pusė – normalūs) ant sėdynės mėtėsi dvi skirtingos vaikiškos pirštinės. Viena kumštinė, kita pirštuota. Bet abi – pirktinės. Žodžiu, nepadvelkė nei laisvalaikio saviraiška, nei rankdarbiais…

Antrąjį meno paieškų automobiliuose bandymą atlikau darbo pabaigoje, vakarėjant, kai nuvažiavau paimti savo vaikų iš darželio. Šioje instancijoje ypatingas dėmesys skiriamas nepilnamečių meniniam ugdymui. Tikėjausi, kad automobiliai, kuriais atžalų pasiimti atvyksta tėveliai, pasižymės analogišku susikoncentravimu į meninę kūrybą. Deja, ištiko beveik toks pats nusivylimas kaip ir pirmojo eksperimento metu. Tiesa, „Alfa Romeo“ limuzine išvydau ant galinės sėdynės numestą interpretaciją kelio ženklų tema – raudona juosta apvestame baltame trikampyje puikavosi juoda keturkojė žirafa trumpoku (šios rūšies atrajotojams) kaklu. Tai buvo vaiko kūrinys (spėju, besiugdančio minėtoje įstaigoje), tačiau iš suaugusiųjų kažko panašaus net nesitikėjau. Neklydau – štai „Audi“ bagažinėje išvydau pintą kilimėlį (Made in Vietnam?), juodą šiukšlių maišą ir du butelius (vienas plastikinis mineralinio vandens, kito tapatybės nenustačiau – arba aušinimo skysčio, arba pigaus vyno). Šiuo atveju nemažas viltis dėjau į storą sąsiuvinį salono priekyje. Svarsčiau, kad tai galbūt tas daiktas, kurį šio automobilio vairuotojas naudoja įstrigęs spūstyje – apėmus poetiniam įkvėpimui galvoje subrendusiai idėjai užrašyti. O gal esė rankraštis, filosofinio traktato apmatai. Bet tai tik prielaidos ir hipotezės – norinčio daugiau, nei yra, svajotojo nežabotos ir liguistos vaizduotės padarinys. Tamsus vakaras ir tamsinti langai temdė naivias viltis išvysti meną. Moralas toks, kad leisdami savo vaikučius mokytis menų tėveliai (automobilininkai mėgėjai) patys estetinei savivokai neskiria deramo dėmesio ar bent laiko. Galop turėjau sprukti iš tamsios aikštelės, nes automobilines rokiruotes atliekantys jauni tėvai pradėjo neramiai muistytis ir žvilgčioti į mane. Pagalvojo, kad esu potencialus, gal net aktualus vagis. Deja, neradau jų susisiekimo priemonių salonuose nieko, kas mane būtų traukę.

Autoriaus nuotrauka

Ryte, išsimiegojęs ir sustiprinęs savo viltis, nusprendžiau trečią kartą ieškoti meno automobiliuose. Išanalizavęs visus faktus ir argumentus pagalvojau, kad negalima meno ieškoti šiaip sau, bet kur – aukštoji kultūra ir menas nesivalkioja patvoriais ir užkaboriais. Susiradau strategiškai patogią vietą – ten, kur kultūros ir meno koncentracija bent jau teoriškai yra didesnė nei kitur. Mano gyvenamojo Vilniaus, jo senamiesčio atveju tai yra Rotušės aikštės pietvakarinis kampas, ten, kur dislokuojasi tokios rimtos kultūros ir meno institucijos kaip „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ redakcijos, Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centras, „Lietuvos aido“ galerija. Be to, visai šalia Dailės muziejaus restauracinės dirbtuvės. Nemenkas kultūrinis konglomeratas! Deja, deja – ištiko vėl toks pats liūdnas likimas. Be išplėšto lapelio iš vadovo darbo kalendoriaus (prie redakcijų), sulankstomų kopėtėlių (prie restauratorių) ir rausvo balionėlio (ties ŠMC), daugiau nieko neaptikau. Automobilių salonai buvo tvarkingutėliai – lyg iššluoti. Tiesa, prie nekilnojamojo turto agentūros šalia „Lietuvos aido“ galerijos stovėjo masyvus visureigis.

Solidus skrybėlėtas ponas iš jo bagažinės ištraukė didelį gauruotą šunį (iš tų, kurie šiek tiek panašūs į liūtus). Supratau, kad turintys pajamų daugiau dėmesio skiria mieliesiems savo augintiniams, o ne dailei. Liūdnai nuteikė ir sutikta menininkė Eglė Ridikaitė. Ji kaip tik vairavo tradicinį dailininkų automobilį – folksvageną pasatą. „Dar nesu apsipratus, – prisipažino vairuotoja, – nes tik nuo vasaros važinėju.“ O aš apsidžiaugęs įkišau galvą vidun. „Menai?“ – paklausiau, rodydamas į didelį plastikinį nepermatomą maišą (regėjosi, kad ten prigrūsta nedidelių paveikslėlių – nebūdingų E. Ridikaitei). „Ne, vaiko drabužiai“, – atsakė ji. Veliūrinis automobilio vidus buvo švarus ir nepridulkėjęs. Svarbiausia – tuščias, be jokių menų. Beviltišką liūdesį išblaškė nedidelis vilties žiburėlis – jis degė dar neveikiančioje „Lietuvos aido“ galerijoje (buvo maždaug dešimta valanda ryto). Pažvelgęs pro jos vitrininius langus pamačiau, kad keičiama paroda. Tą pačią dieną atidaromos naujausių Klaudijaus Petrulio darbų ekspozicijos kontūrus piešė ant grindų sukrauta pakavimo medžiaga, ant sienų pakabinta viena kita drobė. Tačiau kabinimo darbai nevyko (nors vakare laukė atsakingasis atidarymo momentas), nes niekas dar nebuvo pasirodęs darbe. „Eureka!“ – pagalvojau. Juk menininkai ir jiems prijaučiantys iš pat ankstyvo ryto neskuba darbuotis. Jie sulaukia geros popietės, kad galėtų su visa energija įveikti kūrybinius dirvonus. Tai, ką apžiūrėjau iš ryto, nebuvo menininkų ar kultūrtrėgerių transporto priemonės – o, kaip neseniai sužinojau, mūsiškiai piniguočiai nesidomi menu.

Nusprendžiau laukti pietų ir tada pratęsti lauko tyrimus. Per pietus mano dėmesį patraukė ledinę skulptūrą šalia aranžuoti vis dar nebaigtos Kalėdų eglės drožiantis menininkas. Čia pat stovėjo jo nemažas automobilis atvertomis durelėmis. Prilėkiau arčiau, norėdamas pamatyti, ką šis autorius kuria ne tik išorėje, bet ir viduje. Tačiau ten buvo tik gulsčiukas, benzininis pjūklas ir kitokie į maišelius, kartonines dėželes sukrauti darbo įrankiai. Logišką argumentavimą galop vainikavo sėkmė. Įlindęs į Šiuolaikinio meno centro kiemelį, pamačiau šios įstaigos autobusiuką su skiriamaisiais ženklais (lietuvių ir anglų kalbomis). Priglaudžiau kaktą prie šalto stiklo – gal ten aptiksiu meno? Kadangi kaip tik vyko baltarusių šiuolaikinio meno paroda, tikėjausi išvysti kokį su „batiuška“ susijusį konceptą. Šis (t. y. konceptas) turbūt buvo labai mažas, miniatiūrinis – nes automobilio salonas rodėsi steriliai tuščias (tokios kartais būna ir ekspozicijos). Tačiau jau paties užrašo ŠMC / CAC ant transporto priemonės faktas buvo labai svarbus. Pagalvojau, kad tai juk taip pat yra bent jau vienos meno infrastruktūros grandinės propagavimas. Ir tai labai daug – paties ŠMC automobilio (tegul ir tuščio) faktas mūsų visuomenėje dar labiau įtvirtina teiginį, kad „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Mano nuomone, toks užrašas galėtų būti mobilus ir važinėti mūsų miestų gatvėmis.

Apimtas tokių minčių ir begalinio entuziazmo (o kaipgi – menas automobiliuose jau pradėjo kūnytis!), įsukau į Lietuvos dailininkų sąjungos kiemą (užkaborį Mėsinių gatvėje, kur už užtvaro statomi LDS funkcionierių automobiliai). Deja, didžiąją jo dalį buvo okupavęs įvairių maitinimo įstaigų transportas, o jame, be pašvinkusių salotų, picų pusgaminių ir maišeliokų su bulvėmis, nieko daugiau nebuvo galima ir tikėtis. Suglumau ir tauriai pasipiktinau vienoje prancūziškoje mašinytėje, vairuotojui pasiekiamoje vietoje, išvydęs paliktą nugertą šampano (gal šampanizuoto gėrimo?) butelį. Pagalvojau, kad jeigu tai padarė koks LDS narys, tai jis sau labai daug leidžia. Net būdamas kuo tikriausias bohemos atstovas. Bet šiaip tušti, lyg iššluoti salonai patvirtino tai, ką seniai gromuliavau savo smegeninėje – kūrėjai nemėgsta kurti nekūrybiniu metu. Netrukus, kai, „prisiklijavęs“ prie vieno automobilio (mano dėmesį patraukė vaikiškas piešinys, fiksuojantis animacinius personažus – robotus transformerius), bandžiau įžvelgti, kas jo viduje, mane įtariai nužvelgė gretimos mašinos savininkas. „Nevagiu, nevagiu“, – pasakiau. Bet jis nepatikėjo.

Todėl buvau priverstas nešti kudašių. Nulėkiau kuo toliau. Pasiekiau net Krašto apsaugos ministeriją. O ten, priešais ją, šalia partizanų vado Vytauto paminklo, buvo sustatyta tiek keturračių važiavimo priemonių, kad pagalvojau, jog būtinai pamatysiu ką nors meniško. Ir neapsirikau. Viename „kibire“ (neaiškinsiu, ką tai reiškia, nes kiekvienas, aktyviai gyvenantis kelyje, žino, ką turiu omenyje), ant galinės sėdynės, buvo numestas popieriaus lapas. Jis naudotas kaip paletė – tai liudijo keliais pastoziškais apskritimais išdžiūvusios įvairiaspalvių dažų kombinacijos. Įsivaizdavau tokį vaizdą: važiuodamas iš darbo (arba į jį), automobilių spūstyje įstrigęs vairuotojas (arba keleivis) kūrybiškai sprogsta ir savo nežabotas emocijas (o kokios jos – žino kiekvienas, beprasmiškai laiką leidęs sankryžoje ar gatvės tiesiojoje) išlieja akvarele, guašu, tempera, akrilu. Gražu ir etiška. Bent jau kur kas moraliau nei išplūsti artimą savo… Galbūt netikėta, kad tai pamačiau prie KAM, o ne ŠMC, LDS ar NDG, kita vertus, pagalvojau, kad kareivius visada traukia malonūs dalykai, o menininkus – kas juoda ir brutalu (visi mes mėgstame priešingybes). Tai patvirtino ir minėtas butelis salone bei kitas atradimas aikštelėje prie Gynybos štabo. Beveik visuose kariškių automobiliuose (jų priklausomybę liudijo prie stiklų priklijuoti tarnybiniai pažymėjimai), strategiškai ir taktiškai patogiausiose vietose (ant priekinės palangės, prie vairo, prie pavarų svirties), sudėlioti įvairiausi pacifistiniai daiktai – žaislai ir suvenyrai (nuo pliušinių meškiukų iki pagal visus kompozicijos reikalavimus išdėliotų plastikinių ar medinių septyntaškių boružėlių).

Iš asmeninės dailės kritiko patirties (kadaise recenzavau tarptautinės misijos kario – peizažisto mėgėjo – parodą) žinojau, kad dalis KAM sistemos darbuotojų domisi menine fotografija (o kas ja nesidomi? – didelis čia daiktas paspausti aparato mygtuką!). Tad per daug ir nenustebau ant vieno automobilio palangės išvydęs Arvydo ir Zitos Šliogerių parodą anonsuojantį lankstinuką (šalia gulėjo miela pliušinė beždžionėlė). „Galbūt šis automobilis priklauso kokiam aukštam štabo karininkui – tokiam, kuris ne tik lavina vaizdinę fantaziją, bet ir puoselėja išmintingo mąstymo principus“, – pagalvojau. Žvelgdamas į labai neaiškią nuotrauką to lankstinuko viršelyje galvojau, kad nieko čia nesuprantu. Tai taip pat be galo sudėtinga kaip ir Arvydo Šliogerio sugalvota fotosofijos sąvoka. Pretenzinga ir nenatūrali. (Bet logiškai prie fotosofijos pridurčiau dar ir strategiją – ir visą šį kentaurinį hibridą pavadinčiau fotosofistrategija.) Pamąstęs, kad tokia triada – Menas, Filosofija, Karyba – yra stipriausias mūsų valstybės apsaugos garantas, spūdinau toliau. Ieškoti meno. Ir ne tik prie Krašto apsaugos ministerijos bei Gynybos štabo.

Šeštadienio – pirmosios savaitgalio dienos – ryte nusprendžiau patyrinėti paprastų piliečių (tokių, kurie iš esmės neturi nieko bendro nei su profesionalia menine kūryba, nei su karyba) automobilių salonus ir bagažines. Patraukiau ten, kur tautiečių tokiomis dienomis tradiciškai susirenka daugiausia – prie prekybos centro. Šio automobilių aikštelė net plyšo. Beveik nebuvo vietos, ir tai savaime suprantama, nes buvo pats kalėdinio pirkimo įkarštis (kita vertus, pirkimo įkarštis, nebūtinai kalėdinis, mūsų platumoje egzistuoja ištisus metus). Perėjau beribę aikštę skersai išilgai ir išilgai skersai. Konstatavau kelis dalykus: tam tikras nuošimtis (didžiausias) vairuotojų-vartotojų yra asketai (jų automobilių salonai tuštut tuštutėliai, nebent koks aušinimo skysčio butelis ar valytuvas mėtosi…), kita dalis (trečdalis) – sentimentalistai (jų filisteriškas nuostatas liudija minkštos pagalvėlės, užtiesalai, minkšti pakabučiai, karoliukai, kryželiai – šie kabo ant vidinių veidrodėlių). Ir tik pati mažiausia grupė savo ratuose laiko tai, ką galime pavadinti menu. (Visus siejo tik vienas dalykas – nusipirktų arba potencialiai pirktinų prekių pojūtis.) Pavyzdžiui, vieno žmogaus mašinoje šalia įvairiausių prekių dėžių taip pat į kartotinę dėžę buvo kompaktiškai įspraustas ir kažkoks paveikslas. Jį išdavė kyšantis auksuoto prabangaus rėmo kampas. Nežinau, koks tai buvo kūrinys, kokio autoriaus sukurtas, tačiau pats faktas, kad vairuotojas laiko jį automobilyje, galbūt svajoja juo papuošti ne tik mobilią, bet ir stabilią savo gyvenamąją aplinką, buvo gana reikšmingas (na tai kas, kad paveikslo, o ir viso meno, nenaudai bylojo tai, jog visa tai buvo supakuota į elementarią parduotuvinę dėžę…). Nušvitęs iš laimės bėgau į prekybos centrą – taip pat kažko pirkti ir tokiu būdu dvasiškai užpildyti savo nykią egzistenciją.

Grįžus po gerų poros valandų, mano akis patraukė visuomeninio transporto atributas – dvi stovėjimo vietas užimantis skersai pastatytas mikroautobusas. Kad neperšaltų jo mechaninis organizmas, priekis buvo uždengtas užtiesalu (raštai ir stilistika artimi minėtos E. Ridikaitės tapybai). Pamąsčiau, kad viešajame transporte menas (tegul ir masiškai vartojamas) yra keliamas „į mases“ („Menas priklauso liaudžiai“, – sakė viena tautos lakštingalų), o privačiame sektoriuje viskas dedama vidun. Tiesiog šiais laikais siautėja smulkiaburžuazinis vartotojiškumas ir egoizmas. Ir ribotos meno pozicijos automobiliuose tai tik dar kartą įrodo. Ir ne tik prie mūsų epochos simbolių – prekybos centrų.

„Vartotojai yra vartotojai ir menas jiems tikrai nėra pirmoje vietoje – tegul ir gražiai įrėmintas“, – galvojau šventą sekmadienio rytą, sumanęs apsilankyti tose vietose, kuriose renkasi ir grupuojasi dvasiniais, o ne pilvo dalykais labiau susidomėję individai. Tad praėjau pro Operos ir baleto teatrą ir Vilniaus katedrą. Pirmosios įstaigos aikštelėje mašinos net netilpo – ten kaip tik turėjo prasidėti Martyno Staškaus diriguojamas „Spragtukas“. Įvertinau, kad didžioji dalis melomanų yra tie patys prekybos centrų klientai, nes jų automobilių salonai buvo analogiški tiems, kuriuos mačiau prieš tai: pagalvės, pagalvėlės, pakabučiai…

Konkuruojančioje kaimynystėje – Kongresų rūmuose – vyko kitas metakultūrinį pobūdį įgijęs renginys – eilinis (rodos, devintasis) partijos „Tvarka ir teisingumas“ kongresas. Politikai konkuravo su muzikos gerbėjais (bent jau tuo, kad užėmė stovėjimo vietas aikštelėse bei gatvėse) ir šį varžymąsi simbolizavo tie patys automobilių salonai. Štai prie Operos ir baleto teatro vieno automobilio salone puikavosi universalūs nykštukų (gal iš „Snieguolės“) galvų apdangalai – jais buvo uždengtos visos keturios sėdynės, o prie Kongresų rūmų stovinčios mašinos priekyje geltona ir mėlyna spalvomis ir ornitologiniais įvaizdžiais švietė partijos „Tvarka ir teisingumas“ atributika. Kepurės – jos gal ir nėra meno kūriniai (bent šios konkrečios) – įkūnija tai, ką teikia ne tik kultūra, bet ir politika – sąlyginį stogą, menamą ramybę mūsų gyvenimuose.

Lygiai tokiu pačiu – tam tikro sąlygiškumo – vaizdiniu laikyčiau gretimame automobilyje (irgi prie Kongresų), ant galinės sėdynės, padėtus tris sąsiuvinius. Geltoną, raudoną ir mėlyną (kodėl ne žalią?). Visi jie buvo išmarginti optiniais raštais – kažkas tarp Victoro Vasarely ir Kazimiero Žoromskio. Pagalvojau, kad politika yra lygiai tokia pati optinė apgaulė, iliuzija, maja. Patraukia ir įtraukia.

Koks antiklerikalas tą patį pasakytų apie bent jau institucinį religingumą. O aš, artėdamas link Vilniaus arkikatedros ir nužiūrinėdamas automobilių salonus, įžvelgiau vieną dėsningumą: kuo arčiau maldos namų, tuo mašinose mažiau religingumo įvaizdžių (tokių, kokių mačiau ir prie LDS, ir prie KAM, ir prie „Akropolio“) – šventų paveikslėlių, rožinių, kitokių devocionalijų. Galbūt tie, kurie tiki, ne taip jau tai ir demonstruoja? Šią mintį pakoregavo baltas automobilis, ant kurio variklio dangčio puikavosi puikus juodas trafaretinis Jėzaus Kristaus atvaizdas (šiek tiek panašus į mano paauglystės dievuką – Jimą Morrisoną). Pagalvojau, kad štai kai kurie praktikuojantieji tokiu meniniu būdu demonstruoja savo asmenines vertybines sistemas, tačiau ant šoninio stiklo pamatęs plakatėlį, kviečiantį apsilankyti kažkokiame dvasiniame ramybės kampelyje viename iš prekybos centrų, supratau du dalykus. Pirma: automobilis priklauso ne katalikui, o kitos krikščioniškos pakraipos atstovui. Antra: tai ne asmeninio santykio su Jėzumi išraiška, o būdas pritraukti naujų apologetų. Žodžiu, labiau ne meno, o propagandos ir politikos sfera. (Rolando Pakso erelis taip pat, atrodydamas labai veržlus ir puikiai stilizuotas, neprilygsta Johno Jameso Audubono pieštiems sparnuočiams.) Galų gale automobilių „tiuningavimas“ taip pat nėra tai, ko ieškojau šio savo menotyrinio eksperimento metu…

Tad po kelių ekspertizės dienų padariau keletą esminių išvadų. Taip, meno mūsų vairuotojų automobiliuose (omenyje turėjau privatų, o ne viešąjį transportą) yra. Tačiau paprastai jis sudaro nedidelį mašinų salonų turinio nuošimtį. Natūralu, nes menas niekada nebuvo mūsų visuomenės prioritetas. Kitas dalykas, kad net ir tie, kurie tuo užsiiminėja (nebūtinai kūrimu, bet ir kaupimu), to per daug neafišuoja, o slepia akims nepasiekiamuose užkaboriuose. Šį aspektą taip pat reikėtų laikyti tam tikra mūsų sociumo mentaline savybe (bet tai jau meno sociologijos klausimas). Neatsitiktinai gana sunku pasakyti, koks menas slypi automobiliuose. Iš to, ką teko išvysti savo akimis, galima teigti, kad visoks. Panašiai kaip ir kitose erdvėse. Nuo tradicinio (prisiminkime rėmus prie prekybos centro) iki šiuolaikinio (kaip tas nematomas konceptas ŠMC autobusiuke).