Aukštosios technologijos – vienintelė universali žmonijos kalba
Į Maskvą spręsti organizacinių klausimų atvyko būsimosios Maskvos bienalės kuratorius PETERIS WEIBELIS. Vienos akcionistų grupės menininkas, naujųjų medijų ir kompiuterinio meno teoretikas, ZKM (Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centro) vadovas paaiškino Anai Tolstovai, kodėl modernizmas liko praėjusiame amžiuje.
– Kam bus skirta kita Maskvos šiuolaikinio meno bienalė?
– Pirmiausia noriu išaiškinti, ką reiškia žodis contemporary („šiuolaikinis“, „aktualus“). Dabar tiesiog kas mėnesį atsidaro koks nors naujas muziejus Kinijoje ar dar kur nors, ir visi šitie muziejai vadinasi Museum of Contemporary Art, o ne Museum of Modern Art, kaip anksčiau. Regis, žodis contemporary galutinai išstūmė žodį modern („šiuolaikinis“, „modernus“). Ir tai reiškia, kad mes esame modern art – moderniojo meno – epochos pabaigos liudininkai. Kokia modernizmo pabaigos priežastis? Manau, globalizacija. Modernizmas – tai Vakarų civilizacijos pagimdyta kultūros koncepcija. Jis gimė Rusijoje ir Vakarų Europoje, o paskui buvo eksportuotas į Šiaurės Ameriką. Ir liko XX a. Šiuolaikiniame daugiapoliame pasaulyje atsirado kitų kultūros koncepcijų. Jeigu jau visi kalbame apie XXI a., pažiūrėkime, kokius iššūkius mums meta XXI a. kultūra. Norėčiau parodyti Maskvai, kurioje, tiesą sakant, ir prasidėjo modernizmo menas, kas yra šiuolaikinis menas.
– Kokius gi iššūkius mums meta XXI a. kultūra?
– Dauguma žmonių dabar jaučiasi bejėgiai visų šitų krizių – finansinių, politinių, klimato, energetikos, švietimo, sveikatos apsaugos – akivaizdoje. Žmogui atrodo, kad nuo jo niekas nepriklauso: jis balsuoja – niekas nesikeičia. Štai, pavyzdžiui, liftas: mes spaudžiame mygtuką, jis atvažiuoja arba neatvažiuoja, durys atsidaro arba neatsidaro – liftas elgiasi taip, kaip užsimano, ir mes negalime jo paveikti. Senovės graikų kalba „bejėgiškumas“ – amechania. Šios sąvokos antonimas – mechania: mašinos, mechanika, technologija, kurią žmogus išranda, kad nebūtų bejėgis. Taigi vienas iš būdų atsakyti į nūdienos iššūkius – tai technologija ir technologinis menas.
– Tai reiškia, kad tapybos ir skulptūros darbų jūsų projekte nepamatysime?
– Kodėl gi ne. Tapyba – irgi technologija. Bet koks menas technologiškas, net jeigu jo instrumentai – teptukas ir dažai. Ir mane domina visas technologijų spektras. Mano koncepcija remiasi socialinės teorijos sąvoka „agentūra“: kitaip negu struktūra, griežtai apribojanti individo pasirinkimą ir funkcijas, agentūra numato pasirinkimo laisvę ir dalyvavimą. Manau, kad šiuolaikinis menas turi funkcionuoti kaip tokia agentūra, parodyti žmogui visą galimybių įvairovę ir siūlyti rinktis iš jų, kad galėtų dalyvauti transformuodamas pasaulį. Tai reiškia, kad menininkas jau nekuria meno vienas – jis tai daro kartu su žiūrovais. Jis jau ne aktorius scenoje – šou dalyvaujame mes visi. Menas kaip agentūra neįmanomas nedalyvaujant publikai, lygiai taip pat kaip ir jokia technologija negali būti orientuota pati į save. Žinote, aš už „medijų teisingumą“. Neatmetu tapybos ir skulptūros. Tačiau meno istorijoje ir muziejuose tiek daug tapybos ir skulptūros kūrinių, kad lygaus atstovavimo požiūriu bus neblogai, jeigu šiek tiek daugiau vietos suteiksiu naujosioms medijoms. Aukštosios technologijos – štai vienintelė universali žmonijos kalba. Religijos, žmonių kalbos – neuniversalios, jos atskiria ir skatina karus. Technologijos kalba viena vyrams ir moterims, musulmonams ir krikščionims, rusams ir kinams.
– Bet juk publika paprastai yra konservatyvi ir mieliau norėtų matyti senąjį, tradicinį meną, o ne naująsias technologijas.
– Didysis sociologas Maxas Weberis sakė, kad dėl dabartinio mokslo išsivystymo lygio mes atsidūrėme atkerėtame pasaulyje. Iš to visi tie fenomenologai ir egzistencialistai daro išvadą, esą turime atsisakyti mokslo ir grįžti prie religijos, šamanizmo ir panašių niekų, kad vėl užkerėtume pasaulį. Mano manymu, tokia išvada klaidinga. Mes ir dabar gyvename magiškame, užkerėtame pasaulyje – ir už tai turime būti dėkingi naujosioms technologijoms ir naujosioms medijoms. Paimkite mobilųjį telefoną: girdite balsą žmogaus, esančio už šimtų kilometrų nuo jūsų, tarytum jo dvasia būtų persikėlusi į telefoną, bet vargu ar sugebėsite dabar man paaiškinti, kaip veikia mobilusis telefonas. Manau, reikia suvokti, kad mūsų virtualus pasaulis vėl tapo užkerėtas.
– Jums puikiai pavyksta surengti mokslines, akademines parodas, tokias kaip nuostabus projektas „Notacija“ Berlyno menų akademijoje, kur buvo pristatytos skirtingos meninių tekstų įrašymo sistemos – nuo XVIII a. baletmeisterių šokių įrašų iki performansų vaizdo dokumentacijų. Ankstesnės bienalės kuratoriui Jeanui-Hubert’ui Martinui buvo priekaištaujama, kad jo projektas buvęs pernelyg orientuotas į reginius. Iš jūsų jokių šou tikėtis neverta?
– Taip, „Notacija“ buvo labai moksliška paroda: milžiniškas tiriamasis darbas, unikali medžiaga, didelis edukacinis potencialas, aukštas kritikos įvertinimas. Tik štai publika jos nelankė ir televizija į atidarymą neatvažiavo. Žiniasklaida nemėgsta rimto meno – reikia žymių vardų, kad patrauktum masinės žiniasklaidos dėmesį, nes ji susikūrė savą įžymybių kultūrą. Bet aš tikiuosi patraukti žiniasklaidą rimtuoju menu nepasitelkdamas jokių šou ir žvaigždžių. Kai kalbame apie spektaklio kultūrą, vis dar įsivaizduojame viešąją erdvę kaip didelę katedrą pačiame miesto centre. Tačiau šiandien viešoji erdvė ne vientisa, o daugialypė – vietoj didelės katedros turime šimtus bažnytėlių. Aš nesikreipsiu į katedros publiką – savo būsimąją parodą matau kaip mažų koplytėlių sistemą. Ir ji neturės vienos parodų aikštelės – ji bus išsklaidyta po visą Maskvą: parodos bus surengtos „Garaže“, centrinėje universalinėje parduotuvėje, dar kur nors.
– Jau turite pradinį menininkų sąrašą? Kiek bus dalyvių iš Rusijos? Medijų meno atstovų turime ne tiek ir daug.
– Dalyvaus apie aštuoniasdešimt menininkų, apie 20–25 proc. bus iš Rusijos. Rusija daug padarė plėtodama naująsias technologijas, ypač programavimą. Mano tikslas suburti medijų menininkus ir suteikti jiems erdvę tolesniam darbui. Apytikriai įsivaizduoju, kurie žmonės man reikalingi, bet visos figūros šiame sąraše iš esmės pakeičiamos, kaip žaidėjai futbole. Štai kai dalyvių sąrašas bus patvirtintas, tada bus galima kalbėti ir apie konkrečius vardus.
– Kaip formuojate šį sąrašą? Savarankiškai ar padedamas konsultantų?
– Tik pats. Žiūriu katalogus, parodas; daugelis menininkų, sužinoję, kad aš paskirtas kitos bienalės kuratoriumi, siunčia man savo kūrinių rinkinius. Bet reikės dar daug padirbėti, kol išsirinksiu tinkamiausius.
– Galima paklausti apie jūsų paties kūrybą? Kaip perėjote nuo performanso prie elektroninių medijų ir kompiuterinio meno?
– Kai rengiau performansus septintajame dešimtmetyje, pasitelkdavau kūną, bet truputį kitaip negu kiti performansų rengėjai. Visi norėjo išlaisvinti kūną, o aš norėjau išlaisvinti patį save iš kūno. Visi tada laikė kūną malonumų šaltiniu, o aš mačiau, kad kūnas – tai kalėjimas, jis supančioja: serga, nori valgyti. Ir vienintelis būdas pabėgti iš šio kalėjimo – technologija. Marshallas McLuhanas sakė, kad kompiuteris – tai smegenų praplėtimas. Telefonas, televizorius, kompiuteris – visa tai išoriniai organai, leidžiantys išeiti už kūno ribų. Iš pat pradžių technologija buvo mano darbo su kūnu dalis. „Tapp- und Tastkino“ (performansas „Kinas: liesk ir čiupinėk“, kuriame visiems norintiems buvo siūloma čiupinėti apnuogintą VALIE EXPORT krūtinę, paslėptą po uždėta ant menininkės dėže, vaizduojančia televizorių) buvo kūniškas performansas, nors juo buvo kalbama apie kiną.
– Tai tas performansas, kurį rengėte kartu su VALIE EXPORT?
– Taip, tai buvo mūsų bendras sumanymas, bet kai prasidėjo feministinė revoliucija, mano indėlis buvo pamirštas. Vienoje knygoje apie VALIE EXPORT užsimenama, kad mes darėme performansą kartu, o kitose apie tai nerašoma, nors net nuotraukose matyti, kad mes buvome greta vienas kito. Feministinė kritika ignoruoja menininkus vyrus, taip ji atkuria teisingumą moterų atžvilgiu.
– Viename iš jūsų bendrų performansų atlikote žmogaus-šuns vaidmenį: VALIE EXPORT vedžiojo jus po gatves su pavadėliu. Ką manote apie Olego Kuliko, mūsų žmogaus-šuns, kūrybą?
– Mačiau Olego Kuliko performansus, netgi buvau toje bienalėje, kur jis pasirodė. Renata Salecl, žymi filosofė ir kultūrologė iš Slovėnijos, ten skaitė paskaitą apie „šuniškus performansus“. Ir ji kalbėjo tik apie Kuliką, nors aš buvau pirmasis. Šito iš jos nesitikėjau: mes su ja seni draugai, ir ji puikiai žino apie mudviejų su VALIE EXPORT performansus. Bet ji irgi iš feministinės interesų grupės ir nutarė nepastebėti mano dalyvavimo. Meno kritikai ir meno istorikai, žinote, visada atstovauja kokiai nors interesų grupei.
– Imdamasis technologinio meno atsirevanšuojate? Juk moterims su technika visada sekasi prasčiau negu vyrams.
– Taip, deja.
– Dabar kalbama apie performansų atgimimą. Kodėl, jūsų manymu, jie atgimsta?
– Mes išgyvenome virtinę revoliucijų. XX a. viduryje įvyko „lingvistinis perversmas“ – Richardas Rorty jį aprašė tokio pat pavadinimo knygoje, paskui atėjo vizualinio perversmo, kaip jį pavadino W. J. T. Mitchellas, eilė. Prasidėjo vizualinių tyrinėjimų epocha: anksčiau menininko kuriami vizualiniai įvaizdžiai neperžengdavo meno istorijos ribų, o dabar menininkas atsidūrė platesniame vizualinės kultūros lauke – žiniasklaidos, medicinos, tiksliųjų mokslų kuriamų vizualinių įvaizdžių sraute. Mūsų akyse vyksta performatyvus perversmas. Iki XX a. performansas – atlikėjų menas – buvo muzikanto ir aktoriaus lemtis, XX a. performanso ėmėsi menininkai, o XXI a. performansas tapo darbu publikai. Maskvos bienalėje pasistengsiu parodyti, ką reiškia publika, atliekanti aktyvaus dalyvio, performansininko vaidmenį.
– Jūs įsitikinęs, kad mūsų publika dalyvaus tame performanse?
– Man regis, šiuolaikiniame daugiapoliame pasaulyje Maskva – ideali vieta eksperimentams. Audringai besivystančiose BRIC šalyse – Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje – gyvuoja neįtikėtinos intelektualinės laisvės dvasia. Paryžiuje, Londone ar Niujorke paroda apie šiuolaikiškumą neįmanoma: ten meno aplinka labai konservatyvi, supančiota įsipareigojimų rinkai ir kolekcininkams. Jie iš anksto žino, koks turi būti šiuolaikinis dailininkas. Kai žiūriu į François Pinault kolekciją, nematau ten nė vieno šiuolaikiško kūrinio.
– O taip. Maskva – puiki vieta eksperimentams, mes čia tiesiog springstame intelektualine laisve. Tikriausia girdėjote apie kaltinamąjį nuosprendį parodos „Uždraustasis menas“ kuratoriams.
– Bet juk tai kaip tik patvirtina mano mintį. Menininkas nekuria meno pačiam sau. Menas, kaip žinoma, yra komunikacijos būdas, jis įgyvendinamas viešojoje erdvėje, vadinasi, publika turi teisę jį aptarti – tai žaidimo taisyklės. Kas padarė Eifelio bokštą Paryžiaus simboliu? Visuomeninė diskusija. Tai, kad kiekvienas paryžietis – nuo akademiko iki gatvės prekeivio – nekentė šio „bjauraus geležinio monstro“. Leisiu sau pajuokauti. Septintajame dešimtmetyje Vienoje turėjau viso labo šešis žiūrovus: Vienos akcionistus iš mūsų kompanijos ir tuos du policininkus, kurie atėjo mūsų areštuoti. Kvietėme į savo akcijas draugus, bet, nepatikėsite, niekas neateidavo. Jums galima pavydėti: pas jus dar galima tokia aštri visuomeninė diskusija apie meną. Londone ar Paryžiuje žmonėms pasakoma, girdi, čiagi menas, ir jie nurimsta. Menas neturi turėti diskusijos monopolijos, tai nedemokratiška. Ir galų gale tiems jūsų kuratoriams buvo paskirta tik bauda. O štai mes, Vienos akcionistai, visi pasėdėjome kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse – ir tai vadinamieji laisvi Vakarai. Nesakau, kad reikia provokuoti skandalą. Bet jeigu jau kyla tokia polemika – tai didelė sėkmė. Rimtas menininkas, kuris kuria ne dėl šlovės ar pinigų, o norėdamas perteikti savo idėjas žiūrovui ir jį paveikti, turi džiaugtis, kad jo kūriniai sutinkami taip rimtai. Kaip tik tai numato agentūros koncepcija.
– Aš irgi leisiu sau pajuokauti. Norite visuomeninės diskusijos – pakartokite bienalėje parodą „Uždraustasis menas“.
– Taip ir padarysime! [...]
„Kommersant-Vlast’“, 2010.VIII.9 Vertė Vitalijus Šarkovas
