Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Didelė tiesa –

slypi žodžiuose, kad iš visų žmogaus darbų išlieka kelios frazės, strofos, nuotrupos…
Betgi tam – gyvas žmogus turi labai daug parašyti. Tai kas, kad rūmas subyrės, o liks tik kelios plytos!

Iš nesusipratimų

Mūsiškiai literatūros tyrinėtojai, konkrečiau poezijos – Goethės, Baudelaire’o, Šekspyro, O. V. Milašiaus ir t. t. – daro apmaudžią paslaugą sau ir kitiems tada, kai pradeda skelbti savo vertimus…
Kažkas jiems atsitinka, ypač į senatvę. Gal iš mirties baimės, gal iš puikybės… Kritikuodamas jų vertimus, įsigijau daug „neprietelių“, bet nėr kur dėtis!
Šįsyk apstulbino gerbiamo šekspyrologo A. T. Geniušo publikacija („Metai“, 2008, Nr. 1). Ir pikta, ir skaudu.
Jie niekaip neįsisąmonina, kad tyrinėti yra viena, o versti – absoliučiai kita…
Apsaugok, Viešpatie! Dar blogiau nei A. Ch. ar A. Š.-T.
O siūlymų pasiūlymų pertekę!
Gražaus būta to obuolio, kurį, Adomo nelaimei, nuskynė Ieva…

Bjaurasties injekcijos

Arba tai, ką mes tik vadiname bjaurastimi… Viskas buvo privaloma, kad kūryboje būtų sugriauti sovietiniai mitai. Nuglaistytas grožis, sterili kalba, neva „kultūringas“ elgesys. Netgi šūkiai mitinguose: „Šikam ant jūsų tankų!“ (Vėliau pavirto grafičiais.)
Netgi „ekshibicionizmas“ vėlesnėse dainose:

Tu man parodyk, ką turi,
Aš tau parodysiu, ką moku.
Tu šiandien velniškai graži,
O aš elgiuosi kaip pirmokas.

Įžūlu, bet ką daryt?
Tokios injekcijos leido žmonėms kūryboje atpažinti pačius save.

Ligonis

Girdėjau, kad vienas Santariškėse labai jau sirgdamas mėgo dainuoti:

Aš namie! Juokis, širdie…

Apie žodžius

Kino filme „Hana ir jos seserys“ išgirdau taip sakant:
– Mes su Hana labai artimi, bet mes kažkur pakeliui išsimylim…
Prasme: mūsų meilė dingo…
Vaikystėje įprasta buvo išgirsti:
– Smagiai išsigėriau…
Prasme: įgėriau, pasivaišinau.
Išeitų, kad čia būta tarmybės?

Sausio 18, penktadienis

Sukaktys

Radijas pranešė, kad sausio 25-ąją (jei būtų gyvas!) sueitų 70 metų Vladimirui Vysockiui… Keista, o kiek metų, kai miręs?
Prisimenu, ėjau Karoliniškėse nusidriekusia Žaibo gatve, paralelinė buvo – Šermukšnių… Irgi žinia – mirė! Buvo peržengęs 40… Pats save laikė „didžiausiu rusų poetu“. Man regis, čia perdėjo – jo tekstai geri tik jo paties lūpose, gerklėj – balse.
Negana to, viena moteriškė (be jokio talento) „išguldė“ jį lietuviškai. Viskas blogai, gerai, kad bent prisipažįsta… Kvailiausia, kai ima skaityti – lyg Salomėją Nėrį! Lieka – kas? Jo gerklinis balsas, lagerinis žodynas ir – mitas.

Vertimai

Koranas leidykloje pragulėjo ketverius metus. Kairė nežino, ką daro dešinė… Velniai žino, kodėl žmonės taip elgiasi. Jau ir pinigų leidybai skirta. Nė krust! Kaip mūsų žmonės nebus įtarūs.
Ir šįryt paskambino leidinio dailininkė Kristina, kad galop atneš į leidyklą rankraštį, girdi, tegul pirma redaktorė pasižiūri… Kiek melo! Tiesa, kitur jo mažiau. Per tą laiką išverstas Dante („Pragaras“) jau išėjo.
Kitados „Skrynelė dvasioms pagauti“ buvo valkiojama po leidyklas 8 metus. Ką ten kalbėti apie kitas, – rašau tik todėl, kad žmonės visos tos virtuvės nežino ir žinot nenori.

Ženklai

(…) susapnavo mane… šilkinėmis kojinėmis ir paklausė, ką tai galėtų reikšti.
– Nieko gera! – leptelėjau.
Šiandien po pietų priguliau atsivertęs R. T. „Vitaminų pardavėją“ ir, skaitydamas jo parabolę apie Mirusios Karvės kultą, prisiminiau paryčiu susapnavęs savo… šunį, tik dabar jau l. išdidėjusį, juodą, panašų į tą, kuris valkatauja, iš kaži kur atsibastęs.
Svarbiausia, kad prieina prie manęs, aš jį glostau, kaklą, pakaklę… Ūmai suurzgia ir parodo dantis. Aišku, kad suleis…
– Mikai, – imu šaukti, – Mikulia…
Aišku, kad labai persigandęs.
Priešpiečiu ir pratrūko visos pūliuojančios votys.
Tik kojinės tai – šilkinės! Vieni rūpestėliai, rytietiškos apgavystės.
P. S. Prieš metus tokią pat dieną sūnus parvežė mane iš Justiniškių ligoninės, o šuo, ramiausiai miegojęs fotelyje, pakėlė savo snūduriuojančią galvą.
– Grįžai? Kur buvai visą naktį ir pusdienį? Aš juk vienas, – kas pamaitins?
Parišau pasaitą ir išėjom prie upės. Per sniegus, dviese…

Senieji vertimai

Šekspyro sonetai – šįsyk 95-as. Tikrai gražiai skamba lietuviškai! Bet kaip toli nuo detalaus piešinio! Kaip žmogus leidžia sau šalia originalo rašyti kitą eilėraštį – prisiskaitęs ir nesiskaitydamas su originalu. Taip, regisi, nusižiūrėjus į meistro nušlifuotą kalaviją, galima drožti kardą iš medžio!

Žodžių lizdai

Šėmas – tamsus, tokia yra dugne gyvenanti žuvis, kurios vardo ilgai nesupratau… Šamas. Tamsi, bet nešvytinti, esama juodos spalvos, kuri švyti kaip antracitas, žiba kaip beržinės anglys…
Žemė – tamsa, anglų shame – gėda, nuodėmė, lietuvių – šamšė… (Geriau nesakyti!) Žemė kaip nuopuolio ir nuodėmės vieta.
Dumblas, pelėsiai, pjuvenos, visoks pūvantis šlamštas.
Dugnas ir dugno gyviai.

Šiaurinėje Kanadoje

2004-ųjų pavasaris. Pasivažinėjimai po apylinkes. Ežerai atsikrato ledų, parskrenda antys, šiugžda geltonos nendrės. Tarsi mano vaikystėje… Ūmai mus vežiojantis žmogus sako:
– Aš jus nuvesiu pas raganą. Neišsigąskit, ji sėdėjo kalėjime…
Sustojam prie erdvios sodybos. Raganos nėr namie, bet jos „bažnyčia“ neužrakinta. Įeiname į jaują, ten visur prikabinėta krišnaistų relikvijų, paveikslėlių, stabukų…
Didesnio kičo nesu matęs. Kas tinka pietuose, tas nesiderina su šiauriniais kraštovaizdžiais. Krišna? Prie poliarinio rato?..

Kerštas –

pagrindinis naujųjų laikų išugdytas prispaudėjų ginklas. Smulkūs kerštautojai valdys mus kasdienybėje. Pirmasis tą diagnozę įvardijo dar „Oliverio Tvisto“ – mano vaikystės knygos – autorius Charlesas Dickensas (1812–1870). Jaunystės skurdas ir žurnalistinė patirtis buvo jo mokytojai, čia sėmėsi užuojautos ir supratingumo.

Tai, ko verta pasimokyti

Lietuvių (ne visų!) raštai l. pakylėti. Ilgus amžius pas mus nemokėta į piešinį prikaišioti smulkių detaliukių, kad istorijos taptų psichologiškai įtikinamos.
Kokia nors detalė nepakenkia ir poetiniam piešiniui.
Kaip pakylėtumas kenkia lyrikai – geriausia matyti sugretinus Salomėją Nėrį ir Aną Achmatovą (Nėris nuolat ją skaitydavusi). Tiesa, kartais ji laimi, bet ne prieš Achmatovą, o prieš tokius „buitininkus“ kaip K. Simonovas, karo metais parašęs „Ždi menia“ („Lauk manęs – „Grįšiu“).

Prasmė ir beprasmybė

Jeigu gyvenimas yra be prasmės, tai galgi šiokia tokia prasmė yra susigrąžinti tai, ką nuolat prarandame?
Išplėsdami susigrąžinimą (kūdikystės, vaikystės, jaunystės) pereiname į laiko susigrąžinimą – savotišką amžinybės matmenį.
Tiesa, Levas Tolstojus kažkur yra prasitaręs, kad vienintelis žmogui prieinamas žinojimas yra suvokimas, kad jis neturi prasmės. Ar įmanomos paieškos nuo šito taško? Kodėl gi ne? Kas draustų?

Visi esam riboti

Šiandien rimtame savaitrašty perskaičiau, kad Henrikas Radauskas, žiūrinėdamas vieną tapybos parodą Paryžiuje, pasakęs: „Prancūzijos meno prakeikimas!“ (Paroda buvo naujausių darbų, nei kelintais metais, nei kokie paveikslai eksponuoti – neaišku…) Manau, kad galėjo taip sušukti. Buvo „auklėtas“ daugelio laikotarpių, natūralu, kad naujoves atmetė, kaip ir daugelis mūsų atmeta… Stačiai tai jau už horizonto – kitas horizontas.
Man irgi beveik užtenka savojo, bet prakeiksmais nesisvaidau.
Tai, kas dabar juokinga, kada nors gali atrodyti rimta.

Sausio 19, šeštadienis

Mano paukšteliai

Pingvinai. Prieš 5 milijonus (?) metų jie yra skraidę. Paskui ką? Degradavo! Veisiasi Naujojoje Zelandijoje. Pingvinė padeda vieną didesnį, kitą mažesnį kiaušinius. Laukia, kol išsiperės. Didesnį – maitina, tai yra tą, kuris išrieda iš didesnio, mažesnis – nunyksta. Taip saugo savo giminę.
Beje, pingvinė poruojasi kasmet tik su tuo pačiu partneriu. Dideliam būry savo palikuonį atpažįsta iš balso.
Vaikšteliojantys žmogėnai, juodbalčiai, nukarusiais sparnais.
Kas lieka iš galingų albatrosų!

Meno žmonės

Dažnai jie kalba tokiais paradoksais, kad žmogus gali sutrikti. Pavyzdžiui (…):
– Man nepatinka tokie poetai kaip „Anykščių šilelio“ autorius. Ten viskas labai gražu, bet aš noriu pradėti nuo to, kas negražu. Šūdas irgi žiūri į saulę… Grožį reikia sukurti.
Jeigu išversi tą kalbą į tradicinę, tai, tiesą sakant, formulė: „Be šūdo nebus grūdo.“
Man labiau patinka, kai jis kalba apie interneto komentarus:
– Anksčiau skaitydavau ir labai nervindavausi. Dabar lioviausi skaitęs ir gerai jaučiuosi. Svarbiausia, kad jie visi slepiasi – anonimai. Anonimas stengiasi iškrauti savo vidinį mėšlą, pavardė įpareigoja viešam pokalbiui, dialogui. Su anonimais nesiginčiju. Kuo jie skiriasi nuo andainykščių skundikų?..
Indai skiria septynis žmogaus sąmoningumo laipsnius. Jie yra pirmojo laipsnio – žemųjų instinktų.
Apie literatūrą:
– Didžiųjų pasakojimų laikai praėjo. Literatūra negali būti tokia kaip Dostojevskio ar Tolstojaus laikais. Kinas čia turi didžiausias galimybes. Prozai lieka fragmentai, užkulisiai, akimirkos, kurių neįmanoma nufilmuoti. Tarkovskis prašydavo įrašyti jam žiogo (?) sparnų spragsėjimą…
(Jei aš teisingai atsimenu.)

Bent kraštas!

– Pats sau kurio nors pragaro rato prisiskirti negali, – ta frazė tapo savaitės sentencija.
O buvau klausiamas („Liet. ryto“) apie Dantės „Pragarą“. Kartoja, kartoja… Pamaniau, kad ši tiesa šokiravo žmones, kurie netiki nei Dievo, nei velnio. Patys skirstosi žemę, dangų, o į pragarą ir kalėjimus siunčia kitus. Jie jau seniai „nemirtingi“!
Lietus, lietus – pačiam viduržiemy…