Reportažas iš įvykio vietos,
kurioje dėl pateisinamų priežasčių nedalyvavo fotografas Vytautas V. Stanionis ir dailininkė Loreta Skruibienė
RIČARDAS ŠILEIKA
Imbierininkai iš Kauno, Klaipėdos, Utenos ir Vilniaus labinosi ir pažindinosi Alytuje. Net ir seniai pažįstami buvo perpažindinti. Iš permainų ir pažinčių kibiraičio Giedrė traukė pavardžių fantus, kurių savininkus kiekvienas ir turėjo pristatyti auditorijai. Labiausiai sekėsi Mariui Jonučiui, kuriam teko charakterizuoti patį save.
Žinoma, niekas galbūt nebūtų prasidėję ir vykę, jeigu „Imbiero vakarų“ komandos vadovė Giedrė Bulgakovienė ir šio literatūros dvidienio globėjas Antanas A. Jonynas nebūtų išskleidę salono „Balta varna“ vėliavos. Tačiau viskas ėjo kaip nežinau iš kieno pypkės. Duobių pakišti nepajėgė ir Alytaus kaste perkastos gatvės su šaligatviais.
Alytaus trumposios prozos žanro rungtyje savo tekstus per porą dienų sklandžiai perskaitė vienuolika rašytojų. Nuo Stepo Eitminavičiaus iki Liutauro Degėsio, nuo Ievos Gudmonaitės iki Juozo Šikšnelio. Seirijų, Linkuvos, Darbėnų ir Pagirių literatūros vartotojai galėjo autorių prozą skaityti ir už ją balsuoti internete. Kaip festivalio organizatorių liepta, kūriniai privalėjo būti dar niekur nepublikuoti.
Per paveikslų parodos atidarymą pats autorius Marius Jonutis perskaitė savo teisių sąrašą. Kažkas man pašnibždėjo mintį, kad dailininkas šiuos kūrinius nupiešė ir išpjaustė perskaitęs Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Todėl tyliai sau mintijau, kad kita Mariaus ekspozicija turėtų vadintis „Aš turiu pareigą“. Kaip ten bebūtų, realūs ir virtualūs skaitytojai ir klausytojai savuoju laureatu vienbalsiai išrinko būtent Marių Jonutį. Nes jo pasaka „Slibinas Jurgis“ iš tiesų fantastiška. Kairė ausis nugirdo, kad Marius savo premiją perleido bibliotekai – kaip padėką už šį festivalį.
"Imbiero vakarų" dalyvių šešėliai ant pylimo lapkričio rytą. Užkadrio dešinėje stovi Vlado Kančiausko skulptūra "Lelijos žiedas"
Šeštadienio rytą Antanas A. Jonynas išvedė savanorius žygeivius Jurgio Kunčino takais. O takai per pušyną Kurorto link tądien buvo pašalę. Ir Jurgio gyvento namo, kuriame prieš porą metų dar veikė maisto krautuvė, durys rakinte užrakintos. Todėl visiems teko pravėdinti plaučius ir užkopti ant pylimo, kuriuo ne tokiais jau senais laikais (iki Pirmojo pasaulinio) dundėdavo traukinukas. Batiuškos caro statytą tiltą per Nemuną liudija tik likusios tvirtaplytės atramos. Turėdama likutį ekskursijos laiko rašytojų kuopelė suktelėjo ir poeto Antano Jonyno kieman, sugužėjo namo (memorialinio muziejaus) vidun.
Kultūrininkų rankose čeženo specialus trumpųjų prozos skaitymų „Imbiero vakarai“ laikraštis „Imbiero tiesa“. Pavadinimas rašomosios mašinėlės šriftu, žinoma, perkeltas iš Jurgio Kunčino rankraščio. Laikraštyje beveik visą tiesą iškloja Saulės Pinkevičienės kvočiama Giedrė Bulgakovienė. Savo simpatijas ir kitarūšes mintis skelbia Valentinas Sventickas, Jūratė Sprindytė, Herkus Kunčius, Giedrė Kazlauskaitė, Violeta Šoblinskaitė. O vienas puslapis garbingai skirtas pirmojo Jurgio Kunčino premijos laureato Juozo Apučio novelės „Kojaitės, porykit!“ ištraukai.
Tą patį novelės fragmentą – į kitus pasaulius išsikrausčiusiam rašytojui nepamiršti – perskaitė miesto teatro aktorė Onutė Gudaitytė. Lituanistės Irenos Leščinskienės vadovaujamo Šv. Benedikto gimnazijos sambūrio „Spindulys“ literatūrinis veiksmas maloniai nustebino ir sujaudino visas iki vienos širdis. Taip paminėtos ir Antano Škėmos šimtosios gimimo metinės. 2008 metų Jurgio Kunčino premijos laureatas Jaroslavas Melnikas pareigingai atidirbo jam skirtą valandą: skaitė naujausius savo rašinius. Apie Jurgio Kunčino knygų vertimus kalbėjo bibliografė Ilona Krupavičienė. Direktorės ir baltavarninkės Giedrės Bulgakovienės žodžius veiksmais kaipmat verčiančios bibliotekos pajėgos: Lina, Jūratė, Leokadija, Nijolė, Virginija, Daiva, Ilona, Dalius – be menkiausių kliuvinių sutartinai verpė, mezgė ir ataudė.
Alytaus viešbučio "Dzūkija" kambaryje Nr. 34 nebuvo surūkyta nė viena cigaretė
Literatūrinių naktipiečių užeigoje „Užėjau pas draugą“ visapusiškai dūzgė rytvakarių (tiksliau, vakarryčių) fabrikėlio „Коньfarmistai“ darbininkai. Tai Leonas Žukauskas (būgneliai ir tarka), Deividas Pinkevičius (lūpinė armonikėlė), Eugenijus Guntulionis (nesėdėjęs, bet įstojęs į komjaunimą iš naujo), vietos klasikas Raimundas Šimkevičius ir vyriausiasis krosnininkas Arūnas Vaitkus. Jie knygų šventovėje įsirengė virtuvę ir griebėsi kepti blynų. Auditorijai laisvamaniškai skleidžiamus kvapus maišė su netradiciniais garsais ir įvairiamintiškais kalbos inkliuzais. Bulvių apdorojimo procesas tęsėsi ištisas keturias valandas. Buvo sunaudota: pora kilogramų ekologiškų bulvių (nemačiusių net mėšlo) iš Rusakiškių (Trakų rajonas) ir pora kilogramų bulvių iš Aleksandravo (Plungės rajonas), taip pat 3 svogūnai ir 4 morkos. Kaliaropė, petražolės, salierai ir krapai išrauti iš privataus Arūno Vaitkaus daržo (3 × 4 metrų).
Antano A. Jonyno gimtadienis, nemanykit, pamirštas nebuvo. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos „Baltos varnos“ salonas įteikė jam jo paties, anot Giedrės, „dievišką atvaizdą“. Tai yra fotomenininko Zenono Bulgakovo labai fotogeniškai nufotografuotą poetą, prieš tai, žinia, viešai eksponuotą parodoje „30 iš trijų milijonų“. Tiesa, apsižiūrėjus pastebėta, kad neautografuotą. Tad Antanui teko pačiam medžioti nuotraukos autorių.
Be to, Antanas gavo saldžiąją gėlelę, kurią perdien „užaugino“ vyr. metodininkė Jūratė Čėsnaitė. Tiesa, Antanas, tuoj ją (ne metodininkę) apraškė ir saldžialapiais apdalijo ištikimiausius gerbėjus, ištikimiausias gerbėjas. O viena jauniausių mylėtojų čia buvo Ieva Gudmonaitė, adoruojanti Antano parašytą (ji taip ir sakė) „Faustą“. „Šiaurės Atėnų“ skyriaus atstovai Kęstutis Navakas su Akvile Žilionyte įteikė žirafų klubo atributika žymėtas gal paties didžiausio dydžio vaikiškas kojines, kainavusias aštuonis litus ir devyniolika centų. O Ričardui Šileikai nieko kito neliko, tik gimtadieninko kišenę praturtinti naujausiais pasaulio smėliais.
Atsakingai tariu, kad 2010-ųjų „Imbiero vakarai“ nebūtų buvę tokie smagūs be Jurgio Gimberio humoro plauko. Todėl kuo teisėčiausiai Jurgis Gimberis tituluotas pačiu rimčiausiu iš naktinių nerimtųjų tekstų autorių. Aš irgi negrįžau be nieko. Prašom atsisukti: ok veria akį Rasos Aškinytės-Degėsienės rankdarbė broškė, meiliai įsegta mano velvetinio švarko kairin atvartan.
Kolei Édith Piaf dainas plėšė Evelina Sašenko, IV respublikinių trumposios prozos skaitymų Jurgiui Kunčinui atminti vertinimo komisija lenkė stuburus ir be atvangos prakaitavo. Čia pat jau sukinėjosi ir Lietuvos televizija. Jai ir atiteko šiedu šviežutėliai „iškepti“ kąsneliai – „Imbiero vakarų“ pagrindinis laureatas Danielius Mušinskas ir salono „Balta varna“ premijininkė Ieva Toleikytė. O jeigu kas nors stengiasi abejoti vertintojų išrinktų kūrinių verte, teatsiverčia http://www.baltavarna.lt/imbieras_2010/index.htm puslapius ir juose teperskaito Danieliaus novelę „Svetimšalis“ ir Ievos apsakymaitį „Apie karstymąsi po medžius“.
Tamsėjantį vakarą kavinėje „3.5“ dailininkė Ingrida Vaitkienė podraug su Ričardu Šileika įkūrė brendžio taurių instrumentinį akustinį duetą. Ir surengė nenutrūkstamą viso vakaro treniruotę, skirtą Giedrės įvykdytiems „Imbiero vakarams 2010“. O pačiai pagerbtajai nieko kito neliko, tik išsyk pasirašyti bekompromisį kontraktą su jais.
Sekmadienio rytas išaušo nekonkretus ir belaikis. Televizorius buvo toks pat tuščias kaip ir prieš vidurnaktį. Mieste kavos gauti nebuvo jokių šansų. Todėl puodelaitį man geranoriškai užplikė žilas viešbutininkas. Turėdamas riebią valandą iki autobuso, nusprendžiau iki stoties pėstinti. Viduryje Naujosios gatvės mane sustabdė juodapaltė moteraitė. Tiesė ranką siūlydama leidinėlį „Ar išliks šis pasaulis?“ Širdingai dėkojau, širdingai atsisakiau. „Gal sutiksite žmogų, kuriam kur kad labiau bus reikalinga, ką siūlote.“ Ir pridūriau, kad šis pasaulis neabejotinai išliks. Nes be šio pasaulio neteks prasmės ir kitas pasaulis.
