Grafomanija ir liepsnų liežuviai

JURGA TUMASONYTĖ

Sandra Bernotaitė. Gaisras. Novelės.V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 120 p.

Naujiena

Štai ir atėjo žiema: ponios įlindo į kailinius, laiptai – į ledo luitus, tikintieji – į adventą, švaistūnai – į kalėdinių prekių puotą. Rytas maišosi su vidurnakčiu, šąšta lūpos, inkščia gatvėmis cimpinėjantys šunys, o publika įsitaiso ant šiltų minkštasuolių, kramsnoja naminius pyragus ir graibo nagais nuotolinio valdymo pultelio mygtukus, elektroninius skaitytuvus arba popierines knygas. Žiemą tiesiog būtina užsiimti veikla, padedančia pramušti kasdienybės ledą ir atrasti simuliakrinio pasaulio sidabrą. Žinoma, auksas atsiranda vėliau (jei to pasaulio kūrėjas talentingas). Vakarui rekomenduočiau naujas lietuviškas noveles.

Kiekvienais metais pasirodo dvi knygelės gerai pažįstamu apipavidalinimu – tai vis tie pirmieji, pastebėti Rašytojų sąjungos ir dar kvepiantys kaip ką tik iš jūros ištrauktos stintos. Juos galima drąsiai kritikuoti, nė trupučio nesistengiant išsivaduoti iš praeityje sukrauto literatūrinio kapitalo įtakos. Kartu tai labai subtilus momentas: esi atsakingas už naujo autoriaus palaikymą arba sutrypimą. Šį kartą kalbėsiu apie Sandros Bernotaitės novelių rinkinį „Gaisras“.

Mokomės rašyti

Taigi galime griūti minkštasuolin ir griebti į nagus lieknąją knygelę. Viršelyje – susiglamžiusi kuprinės / kelnių kišenė (tikriausiai aliuzija į patogų daiktą, tinkantį kelionėms ar kur nors arčiau kūno). „Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialistė, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomanė“, – rašo S. Bernotaitė. Paskutinį šio nihilistiško ir šmaikštaus viršelio prisistatymo žodį „grafomanė“ galėtume laikyti kodu, apibūdinančiu debiutuojančios prozininkės poziciją: S. Bernotaitė jau keletą metų rašo populiarų tinklaraštį, kuriame aptaria savo skaitomas knygas, pasakoja apie literatūrinius ir ne tik nuotykius emigracijoje (Amerikoje ir Australijoje) bei nuosekliai šviečia pradedančiuosius rašytojus, skelbdama įvairius rašymo technikos lavinimo pratimus. Taip pat demaskuoja kūrybos paslaptingumą, rašymą vadindama tokiu pačiu amatu kaip ir visi kiti. Save apibūdina kaip grafomanę: „Taip išdidžiai vadinuosi todėl, kad kažkada apsilankiusi puslapyje www.rasytojai.lt radau nemažai silpnų kūrėjų, tačiau apie save jie rašo: mes nepriimame į savo gretas grafomanų. Juokinga išvis tos (ir vėl mistinės) grafomanijos baimė. Juk tikroji to žodžio reikšmė yra psichinė liga. Tarp rašytojų taip vadinami atseit netalentingi kūrėjai. O kas tas talentas? Kaip jį matuoja? Kitaip būtų, jei kalbėtų apie meistrystę (ar amatą). Tuomet būtų aiškesni kriterijai. Bet ar kas dalinasi tais kriterijais? Literatūros kritikai dažniausia aptaria ne formą, o turinį. Betgi turinys tai taip subjektyvu… Gal todėl sunkiai iškyla tik vienas kitas įdomesnis lietuvių rašytojas.“ Ar galima išmokti kūrybos? „Rašyti gali kiekvienas“, – sako rašytoja Laima Vincė ir išleidžia praktinių patarimų knygą būsimiems menininkams. Sutinku su vertėja Gabriele Gailiūte, jog „Lietuvoje vyrauja tokia (galbūt ne visada tiesiai išsakoma) nuostata, kad Menui reikalingas talentas, įkvėpimas ir kitokie sunkiai nusakomi dalykai, o štai rašytojo meistriškumas, darbas ir tiesiog amatas arba pamirštami, arba net menkinami. Tai didelė klaida, daranti žalą visai lietuvių literatūrai“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2010, Nr. 1–2). Kai pramokstama rašyti, vis tiek lieka pavojus pateikti tik formą – kad ir tobulą.

Pasirodžius novelių rinkiniui „Gaisras“ jau spėjau susiginčyti su keliais išsilavinusiais skaitytojais – jie žaibavo akimis ir teigė, kad, be techninių triukų, šioje knygoje daugiau nieko nėra: praskeli įmantrų ledą ir veidan tvoksteli nebūtis. Tad šios recenzijos tikslas ir būtų atsakyti į sau užduotą klausimą: kuo ypatingos S. Bernotaitės novelės ir ar po ledu dar esama sidabro bei aukso?

Džiugesys

Iš viso rinkinio labiausiai įtikino novelė „Žuvis“, kurios raiška nepaklūsta įprastai sakinių skyrybai: pradedama ir pabaigiama be taškų ir didžiųjų raidžių – it vienu kvėptelėjimu. Detalės tikslios, lakoniškos, sukuriančios stiprų emocinį krūvį: „žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; [...] žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau“ (p. 77). Pagrindinė veikėja – aštuoniolikmetė mergina – baigusi vidurinę dirba žuvies fabrike ir svajoja būti aktorė. O tos svajonės vis atsimuša į rūsčią realybę: „mano vieta prie konvejerio galo, aš svarstau žuvį; tėvai man davė – ką tu mokysies, vaike, geriau eik dirbti – aš nežinau, ko noriu, bet žinau, kas nesu, ir kad ne iš šio fabriko, ir ne iš šio miesto; niekas manęs neklausinėja, kodėl kalbu vis tyliau, žiopčioju; mano skara iki pat blakstienų, už ausų žiaunos; [...] ir visi sužiūra į mane su gailesčiu / mailius / kai tyliai sakau – aš būsiu aktorė, teatro aktorė, kino aktorė – kada nors, kitame gyvenime, šypsosi jie“ (p. 78–79). Blokada – novelių leitmotyvas. Laimei, meilei ir pilnatvei trukdo ekonomikos, lyties arba lemties veiksniai. Jaunoji žuvies svėrėja dar nėra susitapatinusi su fasuojama žuvies filė, kaip jos bendradarbės: be galvos, vidaus organų, žvynų, įšalusios ledo luituose ir sustingusios savo inertiškuose gyvenimuose. Dievas šiame hermetiškame, lediniame pasaulyje nebylus, sugebantis tik dalinti ir dauginti žuvis, nepaaiškinantis viso to prasmės. Tačiau ši veikėja, kaip ir novelės „Gaisras“ moteris, dar turi išsigelbėti: mergina klausosi pankroko, nutarusi, kad pavasarį tėvų valia nebegalios ir ji iškeliaus studijuoti aktorystės.

Kitoje stiprioje novelėje „Gaisras“ Berta padega savo turtingo ir nemylimo vyro namus. Vyras naratyve nepasirodo, bet visą laiką yra kažkur netoliese: lyg sunkus brangakmenis po kaklu. Degančiuose namuose lieka kilminga kalė Bona – moters alter ego, ją sudeginusi ji galbūt apsivalys ir sutiks Meilę (visuotine prasme) – išnyrančią bet kokiu pavidalu. Teksto pabaigoje paaiškėja, kad tas pavidalas bus gaisrininko. Labai vykęs fonetinis atskambis, atsiradęs įterpiant muzikinius kūrinius: „Ugnis yra šiluma. Ugnis yra meilė. Girdžiu, kaip traška liepsnų laižomas stogo šiferis. Trata-ta. Trata-tata-TA. Bolero“ (p. 58). Apsivalymas, jausmų sterilizacija ir nauja pradžia yra vienintelis išsigelbėjimas nuo pražūties ir nuodėmių, kurias Berta tvarkingai surašė sąsiuvinyje, naudodama skirtingus tušinukus nuotaikai pabrėžti: liūdesys – raudonas, geismas – mėlynas. Kūrinio pabaigoje, kai sušmėžuoja gaisrininko gelbėtojo figūra, staiga pasikeičia prieš tai skambėjusi muzika, orkestras užgroja Requiem, solistė spiegia: Pie Jesu. Pie Jesu. Berta nutaria sekti paskui į liepsnas įžengusį Lauktąjį, o choras gieda: Agnus Dei, Agnus Dei. Šiuolaikinis, ironiškas, vertybių gradaciją praradęs žmogus ima šauktis Dievo, trokšta būti nekaltas, globojamas avinėlis. Išnykusios ribos prašyte prašosi rankos, nubrėšiančios naujas ribas. Tad viltis lyg ir pasirodo.

Novelėje „Nieko nebus“ pasakojama apie homoseksualų septyniolikmetį, kuris nuo vaikystės kenčia nuo despoto tėvo ir žaidžia su lėlėmis. Mane pakerėjo S. Bernotaitės pavaizduotas berniuko prisiminimas apie motiną ir jos plaukus, toks tinkamas queer analizei ir primenantis Diane Arbus fotografijas: „Mano gražuolė motina sėdi priešais trijų dalių veidrodį, apkaišytą plastmasinėmis rožėmis. Ant stalelio stovi „Dzintars“ buteliukas, kremas rankoms ir dėžutė su pigiais papuošalais. Likęs vienas namuose, juos kartais čiupinėju ir matuojuosi. Motina sėdi priešais veidrodį ir verkia. Rankose – sauja segtukų. Jos juodi ilgi plaukai banguoja ant nugaros. Tanki žvilganti upė“ (p. 25). Vėliau jis įsimyli vyresnį draugą Vainių, su juo vaikšto kapinaitėse, rūko ir cituoja V. Mačernį. Lemtingąjį vakarą jis neištveria: pamėgina pabučiuoti draugą, šis juo pasišlykšti, vaikinai susimuša: „[...] vos tik atsitiesiau, šiurpuliai dingo. Supratau, kad niekas neateis. Nieko nėra. nieko nebus – nei šiapus, nei anapus, nieko.“ Pagrindiniam veikėjui atitaria V. Mačernio „Vizijos“: „[...] ir kasdienybės šaltas spindulys vėl atitolino legendų ir svajų šalis“ (p. 30). Autorė nepaaiškina, kodėl vaikinui ir jo draugui patinka poetas, kurio tekstai vis įterpiami kaip jausmų ar nuostatų iliustracijos. V. Mačernis – miręs poetas, tad galbūt gražiai dera su visa kita miruolių kompanija; eilėraščius jie deklamuodavo kapinaitėse – jautriems jaunuoliams būdingas pseudointelektualumas ir mirties romantizavimas.

Novelėje „Lietaus“ gatvėje sėdintis valkata svajoja apie moterišką rūpestį ir kūnišką artumą. Vyras vis prisimena savo motiną, laikiusią jį už pažastų ir mokiusią žengti pirmuosius žingsnius. Lyg nekaltas gatvėn išmestas šuva jis trokšta motiniškos globos, peraugančios ir į erotiką. Lietus lyja jam į burną, o žmonės praeina neatsigręždami. Valkatai niekada nepasiseks, jis dėvėtas. Vėliau visi šie „mažieji žmonės“ bus išvežti į daiktų sąvartyną ir sustumti į didžiulį Niekį („Artimieji iškeliauja“). Tai tipiškas vartotojų visuomenės modelis, kai panaudoti daiktai turi būti kuo skubiai išmesti ir įgyta naujų. Sociologas Zygmuntas Baumanas knygoje „Likvidi meilė“ rašo: „Kai nepasiekiama kokybės, ieškoma išsigelbėjimo kiekybėje. Kai nėra trukmės, išganyti gali kaitos sparta.“ Kitas asmuo – kaip ir daiktai, kartais rūbai gali gyventi ilgiau ir būti svarbesni už žmogų: „Pačių formų neliko. Liko tik tai, kas kadaise pabrėžė, slėpė, pildė tas formas. Liko ilgaamžiai laikino kūno apdangalai“ („Daiktai linkę gyventi“, p. 75). Veikėjai sklidini sarkazmo ir ironijos, kūniškumo, hedonizmo. Kas laukia toliau?

Kiti personažai taip ir nesupranta savo tragizmo: novelėje „Siūlės“ auksaplaukei siuvėjai, paskendusiai savo skurdžioje buityje, apie tiesą prasitaria empatiškas benamis, atsitiktinai priėjęs prie alų gurkšnojančių siuvėjų (auksaplaukės ir jos kolegės Alinos): „man jos gaila [...] gaila manęs? [...] Visi laukė, kol Artistas paaiškins, kodėl jam manęs gaila? Valkatai? Manęs?“ (p. 13) Erdvė, kurioje gyvena novelių  personažai, dažnai yra Vilnius, „Siūlėse“ miesto centras skirtas tik „išeigai“, o nuolatinė siuvėjų kelionė – važiavimas dvokiančiais autobusais iš vieno mikrorajono į kitą panašų mikrorajoną. Ir monotoniškas dygsniavimas (įsiterpiantis ir kaip grafinė teksto raiška).

Trūkumai

Paskutinė knygos novelė „Pavasario Goda“ pasirodė tipiška žurnalistinio romano ištraukėlė: daug veiksmo, graži aplinka, žvilgsnis pro rakto skylutę į turtuolių gyvenimą, slinkimas paviršiumi, greitai besikeičiantys vaizdai…

Novelėje „Mano motinos akys“ vyrauja košmaro logika: į paveikslus įsibrovusios dailininkės artimųjų sielos, paslaptinga moteris, lendanti į veikėjos sapnus, ir apsėdusi paniška baimė dėl motinos mirties. Pasakojimas nutrūksta pasiekęs kulminaciją, kai veikėja pamato danguje oro balionu skrendantį sūnų ir buvusį vyrą (šmaikščiai sužaista sūnaus mestelėjimu telefonu: „Mes su tėčiu esam dangui“), žiūrint į danguje sklendžiančius artimuosius, suskamba mobilusis: veikėja pagalvoja, kad jei numeris nežinomas – skambutis iš ligoninės. Skambina bevardis – taip užbaigiamas tekstas. Ir skaitytojas lieka it musę kandęs: sodri, neviltin variusi emocija lieka neišsipildžiusi, iki galo neišrutuliota.

Novelė „Bailys“ įrėminama intriguojančia pradžia, kai nepasakoma, ką žudo vyras, tik sužinome, kad tai ne pirma auka, jam iš įtampos trūkčioja akis, o miruolės visada sustingsta gulėdamos ant nugaros. Toliau – gana prėskas pasakojimas apie veikėjo gyvenimo būdą, mylėtą moterį ir kitą –  įsimylėjusią, bet jo įskaudintą. Teksto pabaiga netikėta – pasirodo, vyras žudė muses: „Ant palangės išguldyta kuopa musių. Suskaičiuoju. Trisdešimt keturios. Kiekvieniems mano metams po musę“ (p. 24). Ar tikrai musės – vykęs bandymas? Mano nuomone, kiek nevykusi simbolika. Tekstas tik kaip kūrybinis pratimas.

Kitose novelėse radau šiaip neįtikimų vietų, tarkime, dviejų buvusių sutuoktinių dailininkų dialogas: „Apie dešimtą nusprendžiau paskambinti Pauliui, kad pasiimtų vaiką. Aišku, pažadinau, atsiliepė užkimęs ir piktas. „Pornūchą žiūrėjau iki pat ryto“, – suniurzgėjo. „Aš ligoninėje. Motina vakar nukrito savo kambaryje. Neaišku, kas. Neprabunda“ (p. 47). Nuolat pabrėžiamas vyro manieringumas kiek dirbtinis. Kurti moterų personažus autorei sekasi kur kas geriau. Mažas neatitikimas: „vos sulaukusi dešimtos ryto, spausdama delne nusikaltimo įrankį, troleibusu išvažiavau į galeriją“ (p. 54) – „pasileidau link savo automobilio nemokamoje Užupio aikštelėje” (p. 56). Novelėje „Nieko nebus“ norėjosi juodu flomasteriu užtušuoti patetišką vietą, kurioje paauglys kalba apie prasiveržusius jausmus bučiuojant draugą: „Neliko laiko, mirties, nemirtingumo, praeities ir ateities, žinojimo ir nežinojimo, kaltės ir nekaltybės, tylos ir žodžių, tavęs, manęs, jūsų“ (p. 29).

Verdiktas

Manau, knyga pavykusi, lietuvių novelistikoje atsiranda įdomių formos ieškojimų, keliamos šiuolaikinio individo problemos, kuriami sodrūs vaizdai ir nuotaikos. Debiutuojanti autorė kremta daug užsienio literatūros, mato kitonišką kultūrinį gyvenimą ir dar nepamiršo Lietuvos: nė vienoje novelėje nėra kengūrų ar dangoraižių. Skaitydama knygą tiesiog jaučiau, kad prozininkė valdo žodį ir tai nėra vien tik koliažinės papliūpos ar ekshibicionistiški marazmai. Taip, Sandra, rašymas yra darbas. Dėl to dabar galime ir pasidžiaugti (nesidžiaugiantys gali gurkštelti kavos ir imtis opozicinio teksto), o pabaigoje labai tiks dar vieno poeto citata:

jei tu įsilipai

į medį ankstyvą pavasarį

ir iš nuostabos išsižiojęs

grožiesi apylinkėmis tai dar

nereiškia kad paukštis

įskris tau į burną

palaikęs tave inkilėliu

(Aidas Marčėnas, „Įkvėpimas“)