Tos ponios…

GILBONĖ

Man vis neduoda ramybės ponios. Na, ne tos, apie kurias jūs nuolat šnekate, nes pažįstate iš įvairių žmonių,  stilių žurnalų ir televizijos laidų. Aš vis galvoju apie tas ponias, apie kurias kaip apie ponias niekas oficialiai nerašė ir nekalbėjo, o jeigu ir paminėjo kada nors, tai vadino draugėmis. Tų ponių vyrai, nors iš tiesų buvo ponai, dėl suprantamų politinių priežasčių irgi buvo vadinami draugais. Tie draugai labai mėgdavo medžiokles. Paprastai į kovą iš pasalų su žvėrimis noriau veždavosi daug daug degtinės, o ne savo drauges, bet kartais padarydavo išimtį, užsakydavo priėmimą pas kokį nors kolūkio pirmininką, kad šios, kol jie tykos žvėrių arba leis taurelę per rankas, pakvėpuotų tyru kaimo oru, pasigrožėtų Tarybų Lietuvos gamta, paskanautų iš natūralių produktų paruoštų troškinių, kepsnių, pyragų, parodytų savo kailinius, kepures, krimplino kostiumėlius, aukštas šukuosenas, auksines grandinėles ir žiedus. Kaimo masteliu irgi ponia, nors oficialiai vadinama drauge, pirmininkienė prieš tokį priėmimą tapdavo verge Izaura, nors apie tokią dar nebuvo girdėjusi, nes tokio pobūdžio serialai atsirado vėliau, tuo metu visi žiūrėdavo „Petraičių šeimą“, sprendusią socialistinio gyvenimo problemas. Ne juokai suruošti priėmimą tokiam būriui ponių. Ir aplinka turi blizgėti, ir kepsniai gardžiai kvepėti, ir pyragai pakankamai išsipūsti. Bet ko dėl ponų, tų, kurie aukštai, nepadarys. Savaitę, o gal net dvi, plušėdavo nuo ryto iki vakaro, bet priėmimą surengdavo. Prie stalo visi kerta išsijuosę ir vis giria: oi, kaip skanu, oi, kaip gardu, oi, koks sveikas maistas, oi, kokie pyragai, tiesiog tirpte tirpsta burnoje… Po natūralių pietų ponai miškan, o ponios kieman. Oi, kaip čia gražu, oi, koks grynas oras, oi, kaip čia gera, aikčioja.

– O aš, – kalba man šiandien pirmininkienė, tapusi ūkininke, – vos ant kojų bepastoviu, rankos tirpsta, galva ūžia. Kad juos kur galas tuos ponus. Bet kito kelio nebuvo. Reikėjo tepti, jei norėjai važiuoti, ir važiuoti ne mėšlinais ratais, o blizgančia  brikele…

– Kur jau su brikele, su naujausia volga važinėjote, – pataisau besikuklinančią buvusią ponią, oficialiai vadintą drauge.

– Taigi, su volga, o dabar su džipu.

– Kaimo mašina, nesidžiauk. Anksčiau tokias nivom vadindavo, tik kokie elektrikai ar veterinarai su tokiom važinėdavo. Na, gal šiek tiek daugiau blizgučių, bet vis tiek skirta per purvynus važiuoti.

Nepatinka ūkininkei tokia mano šneka, bet nutyli – ką tokiai atsilikėlei kaip aš išaiškinsi… Tokius dalykus tik tie, kurie su ponais ir poniom ranka rankon, supranta.

Aš šiandien irgi ponia, surengusi priėmimą. Atvežiau į savo girią dar dvi ponias. Jos išėjo grybauti. Koks ten grybavimas – pavaikščios samanom nuklotais takeliais, susirinks didžiuosius stebuklus baravykus, anot A. Šliogerio, ir pareis linksmos. O aš plušu: reikia darželį nuravėti, žolę nupjauti, stalą paruošti. Vis tekina. Štai ir ponios pareina. Lyg ir viską suspėjau. Oi, kaip čia gražu, oi, koks grynas oras, oi, kaip čia gera, oi, koks darželis, oi, kaip golfo laukas, oi, kaip skanu… O aš vos velkuosi su arbatinuku į pašalę, kur ant trinkų įsitaisiusios ponios aikčioja. Ką padarysi – ponios.

Labai didelės ponios būdavo prekybininkės, tarp jų ir bufetininkės, su šiom tai ir man pasitaikydavo reikalų turėti. Būdavo, nueini į kokį bufetėlį, nusiperki karštų dešrelių su garstyčiom ir nedrąsiai, nuleidusi blakstienas paklausi, ar negalėtų kokio kilogramo suvynioti. Retai negalėdavo. Pabandžiau kartą bufetėlyje Estijoje paprašyti, kad suvyniotų. Ir ką jūs manot? Nesuvyniojo. O ką mes valgysim, jei jūs viską išsivešit, paklausė. Visada jie, tie estai, tokie nacionalistai egoistai buvo. Tos kitos prekybininkės, ne bufetininkės, man nebuvo pasiekiamos, užtat buvo pasiekiamos vienam mano draugui, todėl jis viską pirkdavo ne taip kaip aš, parduotuvėje, o bazėje. Tas draugas labai pyko, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Kodėl, paklausit? Ogi niekaip negalėjo susitaikyti su faktu, kad į bazę galės važiuoti ne tik jis, bet ir aš. Nevažiuoju aš į tą bazę ir dabar, nes pašonėje yra mano draugė „Maxima“, bet jis vis tiek siunta, nes žino, kad galiu panorėjusi nuvažiuoti ir net nusipirkti.

Labai didelės ponios buvo tos, kurios visuomeniniam maitinimui vadovavo. Didelius raktus turėjo nuo didelių sandėlių, lūžtančių visokiomis eiliniam tarybiniam piliečiui neprieinamomis gėrybėmis. Mūsų mieste tokios buvo dvi: viena vadovavo miesto maitinimui, kita rajono. Matyt, ne tik kai ką, bet ir save labai gerai maitino, nes abi buvo laaabai storos. Vienai iš jų (o gal abiem vieną?) net skulptūrą miesto parke pastatė – šlaunis ir biustą įamžino.

Su viena iš jų, Irusyte, susipažinau sanatorijoje. Na, ne aš susipažinau, kita panaši į mane susipažino, būčiau gal ir aš susipažinusi, bet neteko nė karto sanatorijoje pabūti. Taigi atvežė ją į sanatoriją vairuotojas, atvedė į kambarį už parankės, o paskui pusę dienos nešiojo iš volgos konjakus, dešras, kumpius, visokiausių rūšių saldumynus, kitokius skanumynus. Prikrovė spintelę, spintą, visą palangę nukrovė. Paskui pats įsikūrė gretimame kambaryje, kad visada Irusytei po ranka būtų. Atsisėdo Irusytė prie stalo, biustą į lėkštę pasidėjo ir čiauška. Kaip jai sunku gyventi, kaip jai sunku tokius didelius raktus (ir biustą?) nešioti ir nuo visų saugoti, tai atvažiavusi dabar čia pailsėti, sveikatos pasisemti, bet raktų nepalikusi, nes negalinti tokio turto iš rankų paleisti.

– Tai kodėl, Irusyte, nepalikai, kam vargini save? – klausia ta, kuri panaši į mane, skiriasi tik tuo, kad į sanatoriją nuvažiavo.

– Negaliu tokio daikto niekam patikėti. Be to, ir raktai turi pailsėti. Va, padėsiu į lentyną. Nė nebandykit paimti – nepakelsit, – kvatoja.

Ne tik Irusytė pagyveno sanatorijoje, visi pagyveno, ir ta kita panaši į mane pagyveno, ir daktarai, ir seselės, ir kavalieriai, kurių netrūko. O paskui tą panašią į mane su volga į namus parvežė.

– Tai kodėl ją taip keistai Irusyte vadini? – klausiu tos panašios į mane.

– Tai kad ji save taip vadino. Pradės, būdavo, ką nors pasakoti ir vis apie tai, kaip jos, Irusytės, visi ko nors prašo ir prašo.

– Tai ar paprašei ko nors? – klausiu.

– Baik, – juokiasi. – Argi tokios kaip mes galime ko nors tokių kaip Irusytė prašyti?

Mano ponios ne prekybininkės. Ir jų ponai nemedžioja. Jos neleistų, nes labai myli gamtą ir viską, kas gamtoje auga, juda, kruta, jos net mėsos nevalgo, o stiprybės semiasi iš ąžuolo. Nevalgau mėsos ir aš nuo to laiko, kai pamačiau prieš egzekuciją iš baimės drebantį veršelį. Ir mano vyras nemedžioja, sako: šauti į žvėrį? Bet juk tai tas pats kaip į žmogų. O gal tik taip sako? Gal tiesiog tingėtų anksti keltis ir važiuoti kažkur į miškus? O gal saugo savo antrąją širdį – prostatą (ne paslaptis, kad visi medžiotojai, nors ir pasišildo iš vidaus, šąla betykodami žvėrių ir gamtos reikalus vėjų pagairėj atlikdami)? Ką aš žinau.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.