Visi laiškai – žirafos

Šv. Tomai Akvilieti,

mano pirštai virpčioja ir kreta, iš tiesų cirpčioja ir Creta.
Svieski man tą išjungtą muziką, užgesintas lempas, nurinktus stalus, vis tiek aš kamuojuos, iš tiesų camuojuos (Camus širdis camuojasi) ir aš nusižudysiu, krisiu po Camus kanopomis, ir man šaus mintis, nes nušauti rašo geriausiai.

Tikrovė pranoko visus lūkesčius ir dabar reikia iš naujo įvardinti visus reiškinius ir išsaugoti tikrąjį jų skambesį – jie gieda mano širdy, iš tiesų hhhieda. „Gieda“ iš tiesų panašu į žodį, į veiksmažodį, bet kai pagalvoju iš visos širdies, krentu kniūpsčia, žlūbauju ir hhhiedu, nes priklausau rasei, kuri kankindamasi hhieda.

Atrodau įsivažiavus, bet iš tiesų po kiekvieno sakinio sugendu – paskui vargais negalais susiremontuoju, užvedu, kiek įsivažiuoju ir jei ne po kiekvieno sakinio, tai po penkto septinto tikrai vėl sugendu. Atrodo, skaitydama literatūrą pradėjau jausti – autorius rašydamas sugesdavo ar ne, ir, rodos, man labiausiai patikdavo sugedę autoriai – įsivažiuoja, sugenda, stabdo, vėl iš naujo. Ar gali nuolat įsivažiavęs autorius negendančias sakiniais patirti seisminį šoką? Greičiausiai ne, nes tik sugedę sakiniai taip geba stipriai sviesti žemėn, palmėn.

Susidvejinęs glamūrinis Davidas Bowie

Šiandien skaitydama ypač jaučiu ribas, kada sugesdavo, kada susitaisydavo, pieštuku net žymiuosi šias ribas, galbūt kas nors iš to dar išeis (galvoju, jog galima braižyti tekstų kardiogramas, skaitant žymėtis, koks autoriaus pulsas rašant vieną ar kitą sakinį, greičiausiai tai bus ilgiausia pasaulyje kardiograma). Taip galima demaskuoti autorių, kurio viso teksto sakinių pulsas vienodas, aišku, jų negalima dėti į vieną lentyną, nes skiriasi jų pradinis pulsas – pavyzdžiui, vienas autorius pradėjo rašyti su 60 dūžių per minutę, kitas – su 150.

Sugesti, mano nuomone, būtų pravartu ir tiems, ir tiems. Varčiau romanus, apsakymus, žymėjau ribas, atsiverčiau pasakų knygą, ten nėra ką braukyti. Pasakos toks dalykas, kuris negenda. Joms negenda nei sankaba, nei pavarų dėžė, atrodo, kad joms nesugestų nė benzinas. Manau, pasakos nemiršta todėl, kad negenda, bijau, kad negenda, nes neturi nei sankabos, nei pavarų dėžės, pasakos nemirštantis dalykas kaip benzinas, nafta, jei jau jos nafta, turbūt pasakos tikrai svarbus energijos šaltinis.

Išvada gali būti dar tokia – jei autoriaus sakiniai negenda, jis rašo pasakas.

Kai kurie čia svajoja gyventi pasaką, nori, kad niekas negestų, matyt, nori būti nemirštantys. Sugedus užlieja šalčiai ir nuplauna net pačius vandens bokštus, žmones su balionais, žolės kilimėlius iš po kojų su visais kavos staliukais.

Atsistoju, nueinu pažiūrėti, ar tu vis dar įkritęs į Villa Clementine kaminą, grįžtu, pasilenkiu ties sakiniais, pasiklystu ir visiškai su jais susipykstu, dabar dvidešimt keturias valandas būsiu ištikta šoko ir toliau sėdėsiu ratu su savo kūnu ir suprasiu, kad esu netikra negrė.

Ir aš nusižudysiu, krisiu po Camus kanopomis ir man šaus mintis, nes nušauti rašo geriausiai. Ak. Le. Ir pasaulis pripras prie nesąmonių, ir tai bus Ispanijos žemė, mano šventasis Tomai Akvilieti, mano šventoji Terese Akviliete. Jei pasaulis kartais nepriprastų prie nesąmonių ir prie rašytojų, kurie neturi gebėjimo pasakoti, tektų jį irgi nušauti ir tai būtų geriausias pasaulis, greičiausiai tai būtų ispaniškas gyvenimas, ir jame gyventų rašytojai, kurie nemoka pasakoti, ir tai būtų patys geriausi rašytojai.

Reikėtų paieškoti senoviškų puotų, kur srūva visokie vynai, tai būtų vėl prancūziškas gyvenimas, fėja sako, tai būtų gyvenimas ne pagal būvį, o pagal Bowie, ir tai nebūtų angliškas gyvenimas.