Elenai, kaip nesuplanuotai akimirkai

„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Ne kiekvienas rašytojas, gaunantis premiją, gali pasidžiaugti, kad buvo pažįstamas su tuo, kurio vardu ta premija pavadinta. Šiuo požiūriu gauti Elenos Mezginaitės premiją yra daug maloniau nei gauti Nobelį. O ką jau kalbėti apie Jotvingius…

Savo santykį su Elena galėčiau apibrėžti vienu sakiniu – ji buvo žmogus, kuris negalėjo tapti mano drauge, bet aš negalėjau nustoti ja domėjusis. Mieste įdomių žmonių nebuvo daug; jaunystėje atmintinai kartodavau jos eilėraščius; ji buvo tikra, natūrali (atsimenu, kaip keista būdavo matyti kartais sugarbanotus šiaip jau tiesius kaip viksvos jos plaukus); nebijanti pasirodyti bloga, negraužiama kaltės jausmo ir nesugipsuota griežtų elgesio normų. Kaltės jausmą joje, reikia manyti, užmušdavo gyvenimo geismas. Mačiau kartą prieš gresiančią operaciją ją išsigandusią mirties, tiksliau – išsigandusią nebepatirti gyvenimo geismo. Gajumu, akylumu, sprogdinančiu poetiniu vidaus užtaisu, kuris veikė ir nepalankiausiomis aplinkybėmis, ji man ilgainiui taps panaši į M. Cvetajevą.

Be to, Elena buvo pirmoji mano sutikta poetė, kurią galėjau paliesti. O. Baliukonytę, J. Degutytę buvau mačiusi tik per televizorių, M. Cvetajevą, A. Achmatovą – fotografijose. Palyginti neseniai „atradau atradimą“, kad moderniosios technologijos saugo ne tik vėliausių laikų atmintį. Atsidariusi „YouTube“ įrašiau – Ana Achmatova. Ir pamačiau sidabro amžių „gyvą“ – anapilin atvirame karste keliavo aštrus jo profilis – Ana Achmatova, mirusi savo mirtimi, nors dar prieš revoliuciją O. Mandelštamas sakė, kad ilgas jos kaklas sukurtas giljotinai. Pati Ana savo jaunystės liesumą apibūdindavo taip: „Mano raktikaulio duobutėje tilpdavo pilna taurė šampano.“ A. Achmatova yra parašiusi eilėraštį „Poslednij tost“, Elena – eilėraštį „Tostas“, aš taip pavadinau vieną savo esė. Tokie kartais būna banalių, o gal neišvengiamų pavadinimų sutapimai. Ne tik pavadinimų. Visi tie trys kūriniai yra ne apie linksmybę, o apie neprijaukinamą laisvę, vienatvę, „ob odinočestve vdvojom“. Ir dar apie vieną dalyką – žodžio sutapimą su gyvenimo būdu (tekstams tai kartais suteikia tikrumo).

Elena priminė neveikiantį ugnikalnį. Pirmąkart susitikom mano giminaičių namuose. Atsimenu, kaip tąsyk buvo apsirengusi ir ką darė – seginti ilgu, beveik iki pat žemės ryškiu margaspalviu sijonu stovi tarpduryje ir elektriniu malūnėliu mala kavą. Nuo tada į balintą kavą man tapo panaši jos oda – aksominė, nesenstanti. Nors ji buvo kompanijų žmogus, mėgo bohemą, kaip ir daugelis kompanijų žmonių, visą gyvenimą buvo daiktas savyje, empatiją, simpatiją jautė labiausiai menininkams ir medžiams. Jos poezijos knygose nemažai eilėraščių, skirtų Panevėžio teatrui. Į kasdienybę ji žiūrėjo kaip į foną rastis daug ryškesnei tikrovei. Atsimenu ją, parsivežusią iš gimdymo namų antrąją dukterį, Mildai tebuvo kelios dienos. Elena atsiklaupė prie jos, paguldytos ant sofos, ir tyrinėjo nuogai išvystytą vaiką suinteresuotai, labiau ne kaip mama, o kaip filosofė. Įsidėmėjau jos vieną frazę, pasakytą apie Mildą jau paaugusią: „Vaikai yra stebuklas, pribėga ir sako – duok vandens. Girdi? Duok vandens… Čiagi klasika.“ Galbūt tai, kad buitinius dalykus ji sugebėdavo anuliuoti iš savo gyvenimo, o manajame jie egzistuoja lygiomis arba lygesnėmis teisėmis su kūrybiniais, ir buvo vienas esminių mūsų skirtumų. Nesutapom prioritetais. Ištroškęs vaikas man tėra ištroškęs vaikas, kurį reikia pagirdyti.

Kai išsikrausčiau iš Panevėžio, susitikdavom retai, atsitiktinai. Bet ir dabar užsimerkusi galiu iš karto atgaminti jos balsą, kalbėjimo ritmiką su užsikirtimais, ypatingu mikčiojimu ir mirkčiojimu, beveik tiku, kai žvilgsnį ji nukreipdavo nuo pašnekovo žemyn, truputį į šoną. Ypatingi buvo jos judesiai – minkštai kampuoti. Elenos mintys buvo tikslios, sakiniai – be banalybės, teiginiai – logiški, baigtiniai, bet ji buvo atvira diskusijoms. Visiškai vienodai ji kalbėdavo blaiva ir išgėrusi. Girtos aš jos niekada nemačiau. Praėjus daugeliui metų tegaliu spėti, kad mes tokios būdavom, kai, pavyzdžiui, vieno vakarėlio vidury išlipom pro antro aukšto langą, dainavom ir mušėm skardinę nuo silkių vaikščiodamos ant stogelio virš maisto prekių parduotuvės. Parduotuvė vadinosi „Jūratė“. Vėliau joje ėmė pardavinėti dėvėtus drabužius, o dabar ten yra „Norfa“. Toje parduotuvėje vaikystėje pirmąkart pamačiau jūrų žvaigždę, prilipusią ant didelės menkės šono žuvų skyriuje. Man taip reikėjo tos žvaigždės, kad ėmiau verkti. Mama paprašė pardavėjos ją nuimti. Žvaigždė skleidė tolimų kraštų, jūrų, burių, akmeninių namukų kalnų šlaituose, vijoklinių gėlių, geidulingų ir šiurpių nuotykių kvapą, kol padviso ir galiausiai sudžiūvo į lengvą akmenį.

Tame pačiame penkiaaukščiame name atsimenu vestuvių puotą. Vidury vaišių Elena, susikabinusi rankom su vienu svečiu, kuris kalbėjo ispaniškai, nors jo gimtoji kalba buvo rusų, nuėjo ir atsigulė kieme ant sniego po alyvom. Tiesiog pailsėti. Pro šalį ėjo žmonės. Tos puotos jaunoji dabar gyvena prie Bostono. Jaunasis – Maskvoje (kartais jie susitinka). Svečias, kalbėjęs ispaniškai, nežinau kur. O Elena gyvena ketureilyje: „O kitą šaką kirto kruvinai / ties pamatais tankėjančios alyvos, / Po tuo dangum, ant žemės tos, tenai / kažkas lig šiol alsuoja, žiūri gyvas.“

2004 m., kai išėjo knyga „Suplanuotos akimirkos“, netikėtai gavau iš Elenos ilgą laišką. Neišsaugojau jo, rašyto ranka ant rusvo minkšto greit besiglamžančio popieriaus, greičiausiai po pirmo perskaitymo impulso. Buvo keista, ilgėliau nebendravom daugiau kaip 20 metų. Elenai tada turėjau būti vienkartinio skardinio būgnelio koncerto partnerė. Atsimenu iš laiško sakinį: „Perskaičiau knygą, esi nebobiška ir intelektuali.“ Ko gero, jos santykis su manimi irgi buvo panašus – negalėjau tapti jos drauge, bet ji nepaliovė manimi domėtis. Sakinį iš laiško pacitavau tiktai tam, kad būtų aišku, jog Elena turbūt nebūtų pykusi, kad jos vardu pavadintą premiją gauna knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, daug kuo panaši į aną, jai patikusią.

Kaip poetė Elena ilgai nemąstant man šliejasi prie J. Strielkūno. Neįsivaizduoju tokio tipo poetų patikinčių savo fantaziją rinkai, besistengiančių keistis iš esmės, laiku pabaigiančių knygą mugei. Taip pat neįsivaizduoju jų užsienyje. Etatiniai vakarietiškų meninių projektų donorai, kartu (nelogiškai) vis besiskundžiantys „atsilikusios“ Lietuvos neįvertinimu, šitą jų bruožą pavadintų provincialumu, tarsi provincialumas vienodėjančiame pasaulyje teturėtų neigiamą konotaciją. Bet iš tiesų tai yra visų asmenybių, patiriančių beveik fizinį diskomfortą neadekvačiai jų kūrybą suvokiančių žmonių draugijoje, jausena. Stebėtojų jausena, kai ne vien amato, bet ir įvairių unikalumų, įskaitant „kontroliuojamas“ perversijas, padiktuota poezija tampa laisvalaikio praleidimo pretekstu, kai iš tavęs laukiama palinksminimo, o tu žvelgi į auditoriją „kaip lygumų galvijas į pravažiuojančius traukinius“ ir užsinori paskaityti eilėraštį geriau medžiui. Tokie žmonės įsimylėję kramto seną kaliošą, o ne kramtomąją gumą.

Sinchronizuotis su pasauliu meno, lygiai kaip ir kulinarijos, srityje sėkmingiausiai galima „bigmakais“ – t. y. knyga, kurioje yra pakankamai klišių, suvokiamų greitojo maisto vartotojui, kurią būtų skanu (dėl vieno kito įterpto egzotinių salotų lapelio) skaityti ir kurią, kaip vienkartinio indo pakuotę, patogu palikti konteineryje. Elenai, kaip postūmis kurti, būtų visai nesuprantamas daugeliui rašytojų dabar kylantis klausimas – kokia knyga galėčiau sudominti pasaulį? Į tą klausimą galima atsakyti labai paprastai – nevarginančia. Atostogų sonetais (apie cholesterolį). Klajonių romanu (medžiojant jautienos kepsnį ES šalių sostinėse). Mistiniu trileriu „Anapus psichologijos vampyrų ūksmėje“. Brošiūra turintiems kojas ir pažįstantiems raides, pirmas pavyzdys, ateinantis į galvą – H. Murakami „What I talk about when I talk about running“. Į kokį nors paskatinimą rašyti moderniau, „neprovincialiems“ pasaulio poreikiams ar greičiau Elena šiame – vadybos virtuozų ir produktyvių menininkų be sugestijos – amžiuje būtų atsakiusi irgi paskatinimu: „O jūs galite priversti greičiau užvirti vandenį?“ Ir šį palyginimą su vandeniu aš iš tiesų pavadinčiau klasika.