Rašytoja mezgėja
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“
JŪRATĖ BARANOVA
Kai Panevėžyje paslaptingoji komisija nusprendžia, kam kuriais metais skirti kokią nors premiją, „Literatūrinės žiemos“ pirmoji, kaip pasakytų Aristotelis, judinamoji priežastis mieloji Elvyra kartais paskambina ir pasiteirauja, kaip ši idėja atrodytų iš toliau – iš sostinės perspektyvos. „Nusprendėme šiais metais Elenos Mezginaitės premiją skirti Giedrai Radvilavičiūtei, – išgirstu ragelyje gerokai iš anksto pasiruoštą sprendimą. – Bet ta premija skiriama poetams, o Radvilavičiūtė tarsi prozininkė. Kaip čia dabar daryti?“ – formuluoja iškilusią dilemą, kad suteikčiau jai išlyginamąjį žodinį pavidalą. „Labai gerai, – visai nuoširdžiai sakau Elvyrai. – Juk eseistika tai ir yra poezija, parašyta proza.“ Radvilavičiūtė tiesiog girdi ir aprašo paties gyvenimo kuriamą poeziją. Rupią ir nesumeluotą. Tiksliau, ne rašo, o mezga. Visai kaip megztinį. Taip sako jos sukurta naratorė. O pati Radvilavičiūtė, 2008-aisiais prisistatydama Jurbarko forumui, pamini, kad jai neliūdna girdėti, jog „iš esė Lietuvoje liko tik skivytai“. „Esu eseistė“, – prisistato ji trumpai, nukirsdama visas diskusijas, koks gi yra jos tekstų žanras. Žanrų ji neskirstanti į gerus ir blogus, nors daug ką skirstanti – rašytojus, prisiminimus, kačių veisles, aliejų, orus. O į skivytus, tiksliau, skiautinius, eseistika jai iš tiesų esanti panaši: „Visada einu į skiautinių parodas. Skiautinių paveikslus apžiūrinėju kartais net prikišusi nosį, nagrinėju, kaip vienoje vietoje dera skirtingų faktūrų, spalvų, modernumo ir formų medžiagų gabaliukai, iš anksto guldomi į racionaliai geometriškai suplanuotą, dygsniais užminuotą siužetą. Rašau taip, kaip, įsivaizduoju, moterys kuria tuos paveikslus. Karpau margą gatvės kalbos medvilnę, pertraukiu ją iškiliu citatų velvetu, įsileidžiu vieną kitą savo lininį herojų, pagąsdinu save ir skaitytoją vilnonėmis, o kartais – pramanytomis poliesterinėmis tiesomis, atmiešdama baimes poetizmų aksomu. Vėliau viską, jei pavyksta, užkalu ant šiurkščios, neapdirbtos apibendrinimų drobės.“
Peršasi blogas įprotis patogumo sumetimais moteris vėl skirstyti į dvi grupes. Šį sykį – į rankdarbius (mezgimą, siuvimą) mėgstančias ar bent jau mintyse tam pritariančias ir tas, kurios mano, jog šis užsiėmimas iš esmės kažkaip politiškai žemina moters garbę ir orumą, ir todėl, jei koks garbus gyvenimo matęs profesorius tiesiog pajuokauja siūlydamas mergaitėms prisiminti mezgimo vadovėlį, jis pradedamas planingai viešai barti ir kalti prie etiškai neteisingai pasisakiusių vyrų gėdos kryžiaus. Mes su Radvilavičiūte priklausome pirmajam moterų tipui. Esame iš tos kartos, kai mokėti megzti buvo moteriškos vertės rodiklis. Mezgėme išsijuosusios. Apmegzdavome visus: vaikus, motinas, namus. „Ji yra visa nusimezgusi“, – taip apie vieno poeto žmoną yra pasakęs šiais metais miręs filosofas Audronis Raguotis. Nežinau, ar mezgė Giedra Radvilavičiūtė. Faktai nėra svarbūs. Svarbu, kad jos sukurtos naratorės mintyse archetipiškai su tuo tapatinasi. „Mano rašymas nemodernus, – sako ji savo draugėms „Suplanuotose akimirkose“, – ažūrinis, neapčiuopiamas. Ir visai moteriškas.“ Be to, visi tie rankdarbiai buvo svarbūs aname, tarsi kitame gyvenime – niūriame sovietmetyje, kai buvome jaunos ir beveik gražios, o kažkodėl įsikniaubusios į virbalus. O dabar, kai šiek tiek pasenėjome, jie visai pamiršti, senais virbalais paremi nebent kokį augalą ar pakrapštai plyšin įstrigusį daiktą. Viskas keičiasi. „Pagaliau, po daugelio metų, – sako esė „Būna dienų“ naratorė, – ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ Atsivėrusi laisvė – ne tik politinė, bet ir post-lytinė – apsuko galvas: mezgame tekstus, knygas ir kitus dalykus… Giedrai Radvilavičiūtei tai ypač sekasi. 2006-ųjų prisistatyme Jurbarko seminarui rašytoja cituoja Mallarmé, sakiusį, jog pasaulis egzistuoja tam, kad patektų į knygą. „Man pasaulis labiau egzistuoja tam, kad patektų į atmintį. Ji atsirenka vaizdus kartais prieš žmogaus valią.“ Atmintis tampa tuo didžiuoju instrumentu – vąšeliu, siuvamąja mašina, virbalu, audimo staklėmis, kurie meistrės rankose pasaulį suguldo į įdomiai parašytą tekstą. Ir tam nebereikia jokių vadovėlių, nes pagrindiniai dygsniai ir raštai seniai išmokti. Išmokta iš knygų, pasaulio, Nabokovo, kurio nors poeto eilėraščio, iš provincijos ore tvyrančių kažkokių ypatingų dulkių kaip gyvenimo atmosferos, atveriančių, ko gero, nesutaikomus prieštaravimus tarp miesto ir kaimo būtent antrojo naudai. Esė „Nepakeliama viešumo lengvybė“ naratorė sako: „Aš atidirbau kaime trejus metus, kaip priklausė. Be viešumos, be balso, bet su principais, kaip kalėjime. Praradau pasitikėjimą savimi ir kvalifikaciją. Jei ne tie treji metai, šiandien gal būčiau kaire ranka rašiusi recenzijas pirmosioms knygoms. O dabar kaip tame situaciniame A. Marčėno eilėraštyje – „man taip pagailo vienu dideliu sentimentu / tapusio viso pasaulio staiga / taip pagailo / kad nesu įžymi ir kvaila“.“ Šalia atminties prabyla temperamentas. Panašus kaip Šliogerio – panevėžietiškas. Esė „Dienoraštis“ naratorė eina Panevėžio gatve ir mąsto, kad Šliogeris miesto bibliotekoje pristatinėja naują knygą: „Kai kažkas paklausia, kas jį palaiko šitame visuotiniame chaose, jis nusijuokia ir sako – niekas neatsakys geriau nei Soutine’as – temperamentas.“ Manau, tai tinka ir Radvilavičiūtės rašymui. Šią poetinę premiją būtų galima formuluoti ir taip: „Už temperamentingai subtilų poezijos įpynimą į siuvamą, klijuojamą, mezgamą, tačiau dešine ranka rašomą, nors ir gyvenimo pasufleruotą, išskirtinai autorinį prozos audinį.“
Lietuvos radijo „Kultūros savaitės“ komentaras (XII.4)
