Ei varnalėša!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Apie kančią
Krikščionybės akcentuojama kančia, visi kentėjimai (dabar taip manau) turi prasmę tik tuo atveju, jei žmogus pasako tiesą – prieš užsivoždamas karsto dangčiu!
Kalbos apie kančią (ypač su epitetu „saldi“, „saldžioji“…) niekam nereikalingos, tai autosadizmo apraiška, bjaurus pomėgis.
O čia – kentei, apmąstei, pasakei ir – taukšt! Papūskite dabar man uodegon. Manęs jau nėr. Išgaravau.
Iš keistųjų dalykų
Būdamas gimnazistėlis, skaičiau viską iš eilės. Knygų ir laikraščių stirtas. Bene nuo penktos klasės. Jeigu ne nuo trečios.
Mokėjau daug naivių eilėraščių. Vienas tebestovi galvoje. Broniaus Mackevičiaus – niekas tokio neatsimena, o jis dar gyvas…
Įsikūrė sodžiuje, netoli Širvintų, o kilęs – iš Varėnos r. Pažinojau jį šiek tiek, nelabai sugyvenom, o kad atsimenu jo eiles – pats nežino. Beje, ir ritmika, ir eiliavimu artimas 82-am Šekspyro sonetui. (Gal autorius jį žinojo, o gal ir ne… Būna.)
Tai šit:
Žinau, dažnai meni tu mėlynakį,
Alyvų skruostais, garbanom kviečių.
Jam kažkada pirmam praeiti teko
Tavų svajų ir meilės takučiu.
O mano akys liūdinčios ir ramios,
Pilki plaukai ir žvilgsnis nešviesus,
Bet jei vieni dainų bijūnais gema,
Tai aš gimiau į žemę panašus.
Tik kai nuvys bijūnai rudenėjant
Ir nieks jau rūtai meilės nesakys,
Šaltoji žemė audroje ir vėjuj
Jos šakneles krūtinėje laikys.
Ko nėra? Nėra sonetą gaubiančių dviejų paskutinių eilučių. O šiaip yra ta paprasta mylinčio draugo širdis, kuri kalba „be gražmenų“. Šekspyras tuo laimėdavo prieš bet kokį įmantrumą, „naujovių“ paieškas.
Kas pasakys – P. Širvio, jauno E. Mieželaičio, Salomėjos poetika. Jie bus teisūs. „Širdingoji“ lietuvių lyrika išsisėmė. Rusijoje jos laikai buvo – A. Blokas, S. Jeseninas (ir visa minia, sekanti iš paskos).
Čia kažkas l. gerai, o kažkas l. gimnazistiška. Jausmingumas, iš kurio tenka bėgti. Atsimenu, išėjau jo deklamuoti miestelio parko pakyloje, buvau pertekęs to „pakylėtumo“ (nelyginant a. a. Laimonas N.) ir – kas? Nieko.
Pompastikos, naivumo triumfas. Visų mūsų jaunystės fiasko.
Pirmųjų meilių ašakos burnoj.
Šekspyro sonetai
Kuo jie laikosi, kas juos laiko, kodėl nepabyra kaip vėrinys, nutraukus siūlą?
Kad kiekvienas yra (ir) atskiras vėrinio karolis – aišku.
Iš pradžių vienas plaukia iš kito, kažkur stabčioja, vėliau įsibėgėja, prasideda tikras, įžūlus žaidimas. Regis, dviejų. Dialogas, riterių turnyras, varžytuvės. O ką tu į tai? Aš manau, kad… Aš mirštu, o tu?..
Iš tikrųjų: dėl nieko ir dėl visko. Iš niekų, bet viskas.
Improvizacinis momentas kaip džiazuojant. Visumos jausmas. Išsemti jūrą, aprėpti tai, kas neaprėpiama. Išgerti, ištuštinti viską, kas ant stalo. Kol liks tuščia.
Atsibusi – grabe, po stalu, žemėj, danguje? Koks skirtumas. Svarbu pasiekti kulminaciją. Viršūnę.
Taip žiūrint – iš lietuvių poetų laisviausi buvo K. Binkis ir H. Radauskas.
Sausio 15, antradienis
Nesėkmių diena
Gulbė – tokiu metų laiku – vasnojanti viršum Neries, į aukštupius. Sniego vos vos, vanduo, žemės lopai… Ir pati gulbė – lopinėta, sulopyta – pilka su baltu – žemės spalvos… Beviltiška jos kelionė. Kur? Pas Lukašenką?..
Į aukštupius.
Lietuviškos pavardės
– Aš sutinku su ponu Kregžde…
Universitete kartais girdėdavom:
– Žodis suteikiamas draugui Lapei.
(Buvo psichologijos dėstytojas.)
O Sąjūdžio susirinkime:
– Kalbės akademikas draugas Vilkas…
Apie draugus
Tik zuikis zuikiui yra tikras draugas (nepalieka bėdoj!).
Teisingi sprendimai
Šiandien pranešė, kad Liūnė Sutema, Henriko Nagio sesuo ir Mariaus Katiliškio žmona, neatvyks atsiimti Nacionalinės premijos, nes „nori atsiminti Lietuvą tokią, kokią matė vaikystėje“.
Aš beveik pritariu jos apsisprendimui. Daugelis mano kelionių po pasaulį tik sugriovė vaikystėje susidarytus vaizdinius.
Jeigu būtų norėjusi važiuot, tai reikėjo bent dvidešimčia metų anksčiau tatai padaryti.
Internetas
Kai prisiskaitai čia randamų komentarų apie išmintingas knygas, gali pagalvoti, jog teisūs buvo žmonės:
– Protingi taps protingesni, o kvailiams nerodykit. Visai išdurnės…
Sausio 16, trečiadienis
Vis tas pats
Kai įlendi giliau į Šekspyro sonetus, tai pamatai, kad ten užrašytas visas mylinčio žmogaus siaubas. Baimė, neviltis, pavydas…
Beveik po 20 metų!
Tai dailininkas Gintaras Gesevičius. Andai l. gražiai iliustravo man dvi knygas vaikams: „Močiutės dainos“ ir „Karalaitė ant svarstyklių“. Ėjo Sąjūdžio metai, knygos ne itin rūpėjo. Politika, politika… Dabar kviečia… Utenon. Ten bus jo tapybos paroda. Scenarijus toks: iš tamsos muzika ir trys paveikslai, balsas… Pradžioje vieno anglų poeto eilėraštis, paskui mano „Poetas Li Bo žiūri į gamtovaizdį“, „Baltojo šermukšnio rauda“ ir „Trieiliai vasaros naktį“. Užbaigia – ankstyvoji Salomėja: „Kur baltos statulos / Ir tamsiai žalios nišos, / Ten vieną vasarą / Likimai mūsų rišos…“ Ne, ne! Apie baltus šešėlius!
Skaitys V. T. Sako, be jokios pompastikos. Betgi – kam aš? Dėl kompanijos!
Jaunos motinos
– Ko tau labiausiai trūksta?
– Šilumos.
– O mane daugiausia mano sūnus išmokė…
– ?
– Penkiametis. Supratau, kad jei pats neskleisi, tai ir iš kitų negausi. Vis dėlto šviesa ir šiluma, kurią skleidžiam, kada nors ima ir sugrįžta…
(Šviesos ir šilumos paslaptys.)
Labiausiai mus veikia vietos, kur gyventa žmonių. Ar čia yra ir šviesos likučių? Be abejonės. Ir šviesos, ir šilumos.
Žemė – žmonių žvaigždė…
Tai, kas mus jaudina
Pavyzdžiui, ir nelabai vykę meilės sonetai. Kodėl? Todėl, kad meilės… Klausom ir – priduriam patys nuo savęs. Įsijungia vaizduotė. Prisiminimų mūša. Ir dar daugybė dalykų. Netgi meilės stygius, tuštuma.
Paradoksai
Žmonės, kurie ieško l. didelės meilės, turėtų iš anksto ruoštis patiems didžiausiems sužeidimams. Skausmui, praradimams.
Tai kardinaliai kertasi su amžiaus orientacija į veiklą, pinigus, pragmatiškumą.
Kalbos apie „pozityvą“ bemat virsta niekais, subyra į šipulius – didelio jausmo akivaizdoje.
Sveikata, darbas
Mano amžiaus žmogaus sveikata visiškai reliatyvus daiktas… Užtenka išsijudinti arba – kas nors išjudins ir – eisi, eisi.
Jaunystėje žmogus labai priklausomas nuo kūno, dabar gi kūnas – labai klauso ir įsiklauso. Jeigu kam nors ko nors iš jo reikia, kažkas – protas, mintis, dvasia – jam „įsako“ ir – eina.
Seni kavalerijos arkliai! Kojos sulūš, o eisi.
Didelė meilė
Apie ją – 89-ame sonete. Ir visi turėsime su tuo sutikti. Jeigu mūsų mylimam žmogui kas nors nemielas, tai ir mums priešiškas atrodo…
Meilės laukas – platus.
Naktį –
supratimas, kad mūsų tikėjimas per daug iš mūsų reikalauja – tiesioginio tikėjimo Dievo Sūnumi. Ne kiekvienam tai pakeliama.
Lengviau yra suvokti, kad esame vienas karoliukas dideliam gyvenimų vėriny – už mūsų stovi mūsų tėvai, už tėvų seneliai, t. y. tikėjimas protėviais.
Tęsinio supratimas.
Paskui – fonas. Gamta, pasaulis, kosmosas. Sąmoningai siekiantis tikslo žmogus, kantrus, užsispyręs, galop atsimuša į daugybę nesuprantamų, nelogiškų kliūčių.
Paskui – didieji gyvenimo paradoksai. Netektys, praradimai, ligos, atsitiktinumai.
Tai veda į Lemtį, fatalumą.
Kristus yra šitam kelyje didysis mūsų lydėtojas.
Puspročiai
Jų būna visokių. H. Millerio „Vėžio atogrąžoj“ radau vietą, kur jis rašo apie turtuolį indą, gyvenantį Paryžiuje ir –
„Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jis pusprotis, tačiau puspročiai kartais turi talentą kaupti turtus…“
Kodėl užstrigau ties tuo sakiniu? Lietuvoje ilgus metus nebuvo turtuolių. Jų atsirado tik per paskutinius 20 metų. Kitaip tariant, aš jų nepažinojau, jie man buvo įdomūs… Galop pasitvirtino tiesa, kad tie, kuriuos turėjau progos pažinti ir patyrinėti… puspročiai.
Panašiai kitad mane domino vyrai, kurie gali dirbti… morge, lavonų skrodėjai. Tada mane paprotino mano bičiulis:
– Ko tu iš jų nori? Už jų veido minų nieko nėr. Tau tik atrodo…
Irgi tiesa. Bukaprotiška tuštuma.
Vienas pusprotis, kilęs iš Kauno, neseniai užpirko visą Operos ir baleto teatrą Naujiesiems metams švęsti. Be to – visą kvartalą mašinoms statyti… Pusamžis užsirašė į šokių šou, be to – pusmetį filmavo visas šokių repeticijas, t. y. save – šokantį…
Mūsų krašte būta puspročių, o turtuolių – vakuumas. Dabar ta niša su kaupu…
Sausio 17, ketvirtadienis
Vertimas ir… kopijos
Vertėjas savotiškai laisvas. Kaip, tarkime, tas, kuris kopijuoja originalą. Noriu pasakyti, kad visokių kopijuotojų gali būti. Vienas tik škicuoja, brūkšteli, perkelia, o kitas kruopščiai detalė po detalės, centimetras po centimetro bando daryti „tą patį“, pakartoti, atkurti, įsijausti.
Niekas neužginčys, kad kopijuotojų būta ir yra talentingų – kaip velnias!
Galop: vertimas yra imitacija, variantas. Interpretavimas.
