iš nuovargio ir valkatavimo

HAROLDAS BAUBINAS

-pirmasis-

vitražininkai ginkluoti stiklo rėžtukais perpjauna geltonus

garus

kyla iš skliauto kiaurymių į drobulę pilkšvą susuktos lėlės
rubininės akys nužvelgia liepsnojantį lauką
o miškų tyluma yra juodas vakaro apdaras

į numindžiotą mūrą atsispaudžia pavandeniję šešėliai
pro grotuotas langines braunasi girti kliedesiai
aptrupėjusiame tarpduryje cigaretę prisidega pusnuogė

moteris

ir trūnijantis juokas kelią prasiskina pro gatvių miglas

dygsta javų laukuose prašančios rankos
dekoratyvinės kaukolės dantys blyksi raudonmedžio bufete
bet užvėrus medinius vokus sutemose aidi springstantis

riksmas

tai kadaise viltingas jaunuolis pila šviną į gerklę tuštybei

.

-antrasis-

ir užsėsime kaulais mes girią
horizontu žolynai nuves
susijuoks tyliai rankos apmirę
ten bastūnas neranda savęs
pasirodė širdyje kad geluonis
o po griaučiais vingiavo šaknis
pagalvojau jog ten flora ir skonis
o medienoje slėpės ugnis

man atrodo dievukas iš stiklo
ar supjaustė mus tik ruduo
ten po lapais griuvėsiai su tiltais
ir Sodomos pamatinis akmuo
bėgom tamsai lenktis šiaurei stiklėjant
liedami paskui vyno upes
ir kuždėjom sau o po metų ir vėjui
jog šešėliuose pėdų neras

bus mums širdys išpjautos ir laikas
supelys tarp palėpės langų
bus degtinė ir nunuodytas saikas
nuogas kūnas kur kasnakt su kitu
mes bežemiai bedangiai kaip spaliai
apgraužtos žiurkių skrynios dugne
susapnuojame kad būties iki valiai
atsimerkus žemė ryja tave

sproginės tuščios sielos ir vaisiai
krisdami nuo kamienų juodų
per aušras jei laukais pasileistum
kevalai sutraškėtų ir tu
it našlaitis suradęs monetą
paklebensi nutrintas duris
ten bus melsvas veidas mėnulio
o už kampo beorė mirtis

ir nebus blyksnio pragaro kalvių
ar balkšvų cigaretės garų
dings ir priegalviai dulkės rakandai
ten šviesa marmurinių vokų
sudraskyta tamsos ir kliedėjimo
į smulkiausius žvaigždėtus skutus
po alsavimais netyla tuksėjimai
mums geltonus laikas kala karstus

nebeliks kas mane leis į žemę
ar lipdys dervuotus sparnus
tai rudens kekšė asmeniškai
kiekvienam užnuodys rūbų skvernus
kūnas eina gatvėm tuščiavidurių kolonų
pėdom rinkdamas pragertas šukes
siela žvelgia į liepsnojančią olą
ilgesingoj giraitėj serga tavęs

-trečiasis-

atrodo kad bus paskutinis kartas
kai kopsim vienas kito akių duobes
išsemti rieda žodžiai laikas pakartas
buteliai taurės tarp veidų ir manęs
purpuro šliundros vakarėdamos juokiasi
berankenės durys šiepia drožlėtas skyles
vėliavos šiandien įkapių drobulės
miesto baltas atlasas skliauto stalą uždengs

miega valkatos suknios ant mano kelių
taip negirdint šnopuoja it pjedestalo žvėris
ir tai sąmonės trūkis ar dangaus lempelė
penktą ryto baltai išdegus akis
susėdę ant peleno suliepsnojusio antakio
stabai melsvi užbrūkšniuoja sapnus
trina nuogą siuvėją rimbą ir antrankius
akiduobės prieangy lieja pilkus dažus

tai tik sankirtos gatvių industrinės žolės
bemiegant apipina ledines blauzdas
nuplasnoja laikraštis troleibusas ir žmonės
tyčia paspiria bundantį kūną ir aš
geriu tarpuvartėj dantų skalavimo skystį
laikinai plaudamas dulkėtos dvasios ertmes
geltoni arkliai iš mūro šoka į vyzdį
dabartyje kanopom mina vingrias gatves

bunda knygos pieštukai prirūkytoje lovoje
vieniši patalai išsiplečia brendžio dėmėm
tuštuma tarp stiklų astmatiškas oras
žvirgždėtas purvas kertės glaudžia galvas

kuriem

žengė priešais bepirštės ūkanų šmėklos
tvinksinčias lūpas sugėlė absento angim
o juk priešas yra išsitęsusios dienos
ir išganymas surištas

šimto metų naktim

-ketvirtasis-

kas naktį
mano senas bičiuli
gulu ant akmens patalų
ant vienišo priegalvio nusvyra švininė galva
o apleistoje spintoje pakimba gyvybės švarkas
akių obuoliais grakščiai tapena smulki moteris
jos juodi plaukai mėlyno vyzdžio dugne yra
monotoniškos kambario tamsos
oda jai krustelėjus kvepia
nuovargiu ir apelsinų muilu

kaip sunku
spausti vokais vidurnakčio tylą
ir kartėlį iš
kažkur ten penktame aukšte
tvinksinčio pokalbių pulso
tu gyvesnis bičiuli už mane
daug gyvesnis
dešimtąją naktį vaikštai už lango brazdindamas
stiklą pilnais žemių nagais tą
ploną tarpą kuris skiria nuo atvirų praeities arterijų
ir tavo mėnuliško veido bekraujo

saujomis
pilnomis prisėmusi
žvaigždyno ji eina
per snieginą patalo vingį
per nemigų nuosėdas
keliauja barstydama sidabrišką šviesą
aš padedu galvą ant kelių rudenėjančiam vėjui
ji praryja sapną ir nusimeta sunkią kartūno suknią
tai viltis
mano vienintelė moteris
veda mane į sulauktą urvą ramybės

pranyksta
buvimas tobulo žodžio
nebūties viešpatijoje pilnoje statuliškų dvasių
aš būsiu asbesto šuo po juodosios moters kojomis
o tavo ranka tebūna kraujo ir dirvos krioklys
beveik regiu
akiduobės užkaboryje teliūskuojantį sapną
virš juodo šunvyšnių sodo
įstrižai plaukia violetinis mėnuo

-penktasis-

šeštą valandą ryto
baltas dailidė obliuoja šerpetotą dangtį
tebūna pušinis mano keltas ramybės

krinta gelsvas rudens siluetas virš miegančių turgaus

prekystalių

tuojau iš raudono aušros pjūvio
dainuodamos išeis kaimo moterys ir
apriš mano rankas rūtomis sidabražolėm
ims kūną kapoti įkyrūs prekijai šaukdami
skubėkit kol dar neatšalo kam svarą paniekinto laiko
iš sugadintos mėsos jūs išsibursite vakarą
o ilgesio pritvinkę kaulai krosnyje degs karščiau nei anglis

pro sekmadieninį šurmulį aidi sausas pokšėjimas
tai žalvario kranelius aludaris kala į stuburą
putos bokalai tulžies skubėkite gerti
seniai pribrendusį įsiūtį jis trykšta iš kepenų
paniekinto anapilio sūnaus
jau pripildyta šešta ąžuolinė statinė
nirtulingai kanopomis įsispiria į aikštės granitą žirgai
ir sudejuoja netepti vežimo ratai
slegiami į karčemą vežamo nuovargio

iš mėnulio į upę neria ištroškęs žvėris
numegztas lygumų ūko jo violetinis kailis
balti dantų skustuvai išdrožti amžinosios vienatvės
jis iššoko iš mano sutraiškyto prieširdžio
ir dabar sutemose tyko koketės iš viešųjų namų

trečiąją aušrą puotai nutilus
likučius nuo grindinio surenka dvasios
jos sudeda į laužą kremzles ir šoka ant kylančio dūmo
jūs šokit plačiau ir gūsio pakelti pelenai
erškėčiais užsės bulvarus ir nublukusius koklius stogų
manęs bus pilni rūsiai ir požemių vandenys
puotaujančių kraujas taps juodas ir
keršto žvėris perdrėks saulę
tai mano akmuo pakimba virš jūsų išlepusio kūno
o melsvoji ugnis virš namų yra plazdantis baimės apsiaustas
jūs šokit plačiau ir permatomos pėdos išmuš skambantį riksmą
užpildyti teisybės maloningoms akiduobėms
kol beliks vien siela ir užmaršties tirpsmas

tarp nuolaužų ir svilėsių
baltas dailidė pakyla ir nupučia dulkę
nuo lygaus nugludinto dangčio
tebūna
pušinis mano keltas ramybės

-septintasis-

dūlėsių viešpatijoje klajoja besapnis žmogus
kai vandeningomis dangaus lubomis teka šešios žvėriškos akys
jis išeina į bespyglį pušyną ramiame upokšnyje išskalauti
giliai į randus priskretusios vilties
o auštant kai peleniniu lauku slenka šviesos verpstės
jis slepiasi urve ir įsisupęs į pelėsių paklodę
laukia kitos nakties ar iš kūno seniai pabėgusio miego

taip laukiu ir aš
juodame kambaryje supamas nuovargio dulkių
ir laiko nutupėtų daiktų

ramybės amžino sapno