Apie kitoniškumo lemtį

DALIA ZABIELAITĖ

Arto Paasilinna. Kaukiantis malūnininkas.
Romanas. Iš suomių k. vertė Lina Michelkevičė.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 230 p.

Modernus mitas. Taip galima apibūdinti garsaus šiuolaikinio suomių rašytojo Arto Paasilinnos (g. 1942) „Kaukiantį malūnininką“, jau ketvirtą jo romaną, išverstą į lietuvių kalbą. Kodėl modernus? Kodėl mitas? Modernus, nes kalba apie modernybę ir tai, kas jai trukdo rastis. Kalba moderniai, elementarus linijinis siužetas romane siejamas su sudėtingesne pasakojimo technika (socialinio, pikareskinio romano, liaudies pasakos, dramos ir satyros elementais bei kt.). Iš šios sąsajos ir randasi savitai modernus mitas – gan realistinis pasakojimas apie konkretų „čia ir dabar“, kuris kiek sušvelnintas, prislopintas, priartintas prie nerealistinio mito apie universalų įvykį, atsitinkantį kiekvienos modernybės pradžioje ir ne tik joje. Neblogas įvadas į šią romano tematiką yra kritinis straipsnelis lietuviško leidimo gale, tik kažkodėl be jo autoriaus pavardės.

Romano pradžios sakinys – tarsi liaudies pasakos įžanga: „Pasibaigus karams netrukus į parapiją iš pietų atvyko aukštas vyras, sakėsi esąs Gunaras Hutunenas“ (p. 7). Taigi veiksmas vyksta Suomijos šiaurėje (Laplandijoje) po Antrojo pasaulinio karo, XX amžiaus 5–6 dešimtmetyje – laikotarpiu, sutampančiu su Suomijos modernėjimu, su palyginti vėlyva šalies industrializacija. Veiksmo laikas kiek vėliau romane sukonkretinamas kitomis istorinėmis detalėmis: malūnininkas Gunaras Hutunenas per radiją klausosi ir laikraštyje skaito pranešimus apie Korėjos karą, apie Helsinkyje ketinamas rengti olimpines žaidynes.

Jau nuo pat romano pradžios plėtojamos dvi pasakojimo linijos: Asemakiulės kaimo bendruomenės gyvenimo ir į to kaimo bendruomenės rėmus neįspraudžiamo kitoniško individo paveikslai. Iš karto akcentuojama jų priešprieša. Galima sakyti, kad „kaimiečių“ kategorija romane turi alegorinę reikšmę: prie šios kategorijos priskiriami tie, kurių mąstymas ir moralinės nuostatos siauros, primityvios. Trumparegiško ir tingaus galvojimo, pilkos sielos žmonės skiriasi nuo spalvotos sielos malūnininko (neatsitiktinai jis, atsikraustęs kaimelin, nusipirktą pilką malūną imasi perdažyti gaiviai raudona spalva). Pati veiksmo vieta „kaimas“ irgi turi alegorinę prasmę: jis reiškia ne tik tam tikrą socialinę aplinką, bet ir tam tikrą pasaulėžiūros lygmenį – jos siaurumą, šabloniškumą, tamsumą.

Pagrindinis veikėjas malūnininkas ne tik ūgiu yra aukštesnis už kaimo gyventojus, aukštesnis jis ir dvasinėmis savybėmis: veržliu būdu, darbštumu (pvz., nusipirktą siaubingai apleistą Sūkoskio malūną jis iš karto prikelia gyvenimui), o tai kaimiečiams atrodo kaip nenormalumas ar kvailystė. Skiriasi malūnininkas ir savuoju laisvės ilgesiu, begaline vienatve. Gunaro Hutuneno fizinis ir dvasinis aukštumas yra priešingybė ūkininko Siponeno ir jo drūtos, smalsios žmonos, iš tingumo apsimetusios, kad yra paralyžiuota, žemam ūgiui. Pasakojimas užgriebia ir kitų suomių „kaimo“ bendruomenės sluoksnių atstovus: krautuvininką, gydytoją, bankininką, pastorių – jų mąstysena ir elgsena pašiepiama (tik policininkas, paštininkas ir žemdirbystės patarėja dar yra kiek laisvesnės sielos žmonės).

Gunaras Hutunenas keistais poelgiais (tai pamėgdžioja miško žvėris; tai kaukia naktimis – kaukimas simbolizuoja desperatišką laisvės troškimą; tai ketvirtą valandą ryto, kai žmonės dar nesukilę, išsiruošia pas žemdirbystės patarėją Sanelmą Keuremo, kurią yra pamilęs; tai čiumpa į glėbį krautuvininko Tervolos svarstykles ir, išnešęs į kiemą bei įdėjęs į šulinio kibirą, nuleidžia žemyn), savo „fokusais“ ir „kvailiojimais“ tik nemalonumų sau ir kitiems prisidaro, o paskui liūdnai stebisi, kodėl būtent taip susiklostė reikalai, kodėl jis „žmogumi būti nesugeba“ (p. 51). Nors dvasios trumparegiai kaimiečiai yra dar baisesni nežmonės. Jie ima nekęsti malūnininko ir jo negebėjimo būti tokiam kaip jie; nori „atrasti įstatymą“, pagal kurį galėtų juo atsikratyti, kad šis savo keistybėmis nedrumstų kaimo ramybės.

Ir atsikrato. Iš pradžių pagal įstatymą kaimo gydytojas Ervinenas išrašo malūnininkui bepročio popierius, paskui, kai Gunaras Hutunenas pabėga iš psichiatrijos ligoninės, jį priverčia trauktis miškan ir ten persekioja, kol vėl suima. Atsikrato taip, kad šis atsikratymas atsigręžia prieš pačius kaimiečius. Kaip ir dera mitui ar liaudies pasakai, romanas turi moralą arba, kaip sako užsienio kritikai, edukatyvų, truputį senamadišką elementą – pamokomą pabaigos mintį, kad žmonių daromas blogis atsigręžia prieš juos pačius dar didesniu blogiu. Susidoroję su malūnininku, netrukus kaimiečiai pamato patekę į dar didesnį pavojų nei anksčiau – tarsi įsikišus antgamtinei galiai, jų kaimui savo kauksmais ima grasinti vilkas, vogčia jis atslenka į vištides, daržines, puola žmones, o jo pagauti niekam nepavyksta. Lietuviško leidimo viršelis su šiaurietiško kaimo nakties peizažu iliustruoja tą baugią tamsos erdvę, tą tamsią trumparegišką kaimelio ramybę, kurią drumsčia iš pradžių malūnininkas, o paskui – tarsi mitinė figūra – vilkas, gąsdinantis kaimiečius laukine prigimtimi ir artumu dvasių, chtoniškų galių pasauliui. Apie pagrindinį veikėją Gunarą Hutuneną vis ištinkančius blogus dalykus pasakojama pasitelkiant smagius juodojo humoro elementus. Antai psichiatrijos ligoninės gydytojas diagnozę „karo psichozė“ nustato remdamasis dar 1941-ųjų „Karo medicinos žurnalu“; nors gydo kitus, pats yra itin nervingas ir turi įprotį purvina nosine valyti švarius akinius; o štai kaimo gydytojas Ervinenas, mėgstantis medžioti, besikalbėdamas su Gunaru Hutunenu net prakaituodamas vaizduoja savo medžioklinius šunis, bet kai tik Gunaras Hutunenas gydytojo akyse ima vaidinti gervę, šis išsyk įsižeidžia, manydamas, kad malūnininkas iš jo šaiposi, ir išvaro jį iš savo namų.

Šie ir kiti juodojo humoro elementai gerai dera su pikareskiniais šio romano elementais. Pagrindinis veikėjas malūnininkas yra panašus į šelmių romano herojų: jis nepritampa prie kitų, yra veržlus, išradingas ir dėl to savo kitoniškumo patiria aibę fantasmagoriškų nuotykių, kitiems veikėjams sukelia antipatiją, o skaitytojams – simpatiją. Iš šio kitoniško herojaus nuotykių ir kuriamas dramatiškas siužetas. „Kaukiantis malūnininkas“ yra siužetinis romanas, turintis gan vykusią – panašią į detektyvinę – intrigą (pagal tokį stipraus siužeto romaną suomių režisieriui Jaakko Pakkasvirtai 1982 metais turbūt nebuvo sudėtinga kurti to paties pavadinimo kino filmą). Būtent pikareskiniais herojaus nuotykiais rašytojas netiesiogiai perteikia pagrindines mintis. Skaitytojui jas telieka šifruoti iš įvykių alegorijų. Kita vertus, esama ir silpnesnių epizodų, kur rašytojas leidžiasi į gryną siužetinį žaidimą, kartodamas anksčiau išsakytas idėjas.

Kaip ir dera mitui ar liaudies pasakai, veikėjai čia schematiški, statiški – ne tiek vaizduojama jų charakterio raida, kiek jie panaudojami kaip siužetinio vyksmo varikliai. Toks yra ir malūnininkas, ir kaimiečiai – statiški personažai, bet veikiantys taip, kad savojo konflikto istoriją paverčia patrauklia siužeto dinamika. Ji būtų dar patrauklesnė, jei ne vienas akivaizdus romano trūkumas – toji struktūrinė duobė, skirianti pirmąją dalį „Bepročio malūnas“ nuo antrosios – „Atsiskyrėlio medžioklė“. Puslapių skaičiumi abi dalys gan proporcingos, užima beveik po pusę knygos. Bet pirmosios dalies struktūra kiek kitokia nei antrosios: pirmojoje keistuolio malūnininko nuotykiai įspūdingesni, siužetinė intriga intensyvesnė; gausiais malūnininko nuotykiais čia sutelktai perteikiama gan sudėtinga idėjinė problematika. O antroji dalis jau šiek tiek sulėtinta, nuobodoka. Pirmojoje dominavusią gyvesnę kaimelio tikrovę pakeičia monotoniška gamtos tikrovė – tiksliau, tipiškas skandinaviškas kraštovaizdis: miškas, pelkės, ežeriukai, upė, salos. Tame kraštovaizdyje savo stovyklavietę – tarsi mini civilizaciją – įsirengia malūnininkas, bet ją vis suniokoja jį it nusikaltėlį medžiojantys kaimiečiai. Skaitant antrąją dalį susidaro įspūdis, kad tai tipiška skandinaviška literatūra su jai būdingu žaidimu paribio, tamsos erdvėje.

Romaną įdomu skaityti kaip modernėjančios suomių visuomenės, jos nacionalinių stereotipų kritiką: čia kritikuojamas suomių alkoholizmas, psichiatrijos ligoninių, bankų, progresyvių visuomeninių organizacijų darbas. Bet šį realistinį romaną įdomu skaityti ir kitu lygmeniu. Kaip jau minėjau pradžioje, jis turi ir realistinę konkretybę pranokstantį universalų turinį – modernaus mito apie modernybę prasmę. Tą prasmę galima nusakyti taip: modernybė vaizduojama kaip konfliktas tarp individo ir visuomenės, tarp kitoniškumo ir šabloniškumo; kaip siekiamybė, kurioje žmogus galėtų gyventi it žuvis sraunaus upelio vandenyje; parodoma ir tai, kas yra kliūtys modernybei rastis – tai nepakantumas kitoniškumui, mąstymo siaurumas, institucijų represyvumas ir kt. Šiuo požiūriu romanas gali būti įdomus kaip universali socialinė kritika, t. y. tiek demokratinės (kapitalistinės), tiek represyvios (socialistinės) visuomenės kritika.

Turint omenyje minėtą turinio problematiką, galima suprasti, kodėl šis autorius ir ši jo knyga į lietuvių kalbą imta versti palyginti vėlai, praėjus beveik trisdešimt metų nuo originalo išleidimo 1981-aisiais. Vėlyvojo socializmo metais savomis įžvalgomis apie individo laisvę ir visuomenės represyvumą šis romanas būtų buvęs ne kas kita, kaip nepatogus cenzūruotinas tekstas. Bet įdomesnis kitas faktas: kaip vertingą „Kaukiantį malūnininką“ šiandien atranda anglakalbiai skaitytojai – tik 2007 metais jis išverstas į anglų kalbą (beje, ne tiesiai iš suomių, o iš prancūzų kalbos). Dar įdomiau, kad būtent amerikiečių skaitytojai, toli nužengusios modernios demokratinės visuomenės atstovai, šiame romane randa sau svarbių prasmių – gal todėl šiais metais pagal „Kaukiantį malūnininką“ spektaklį pastatė Pitsbergo teatras „Quantum“ (rež. Peter Duschenes).

Kita vertus, negali sakyti, kad romano problematika labai autentiška ir naujoviška. Panašias individo ir visuomenės konflikto problemas jau kėlė Vakarų modernistai, pvz., absurdo romano meistrai Franzas Kafka, Jeanas-Paule’is Sartre’as ir kt., su kuriais kartais gretinamas šis suomių rašytojas. Jo kūryba laikoma artima prancūzų ir vokiečių modernistinės literatūros tradicijai. Tad nekeista, kad jis populiarus ir vertinamas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Sakoma, kad apskritai skandinavų literatūra ten, na, gal dar JAV, yra populiari, ypač jaučiamas skandinaviško mystery žanro (gerai, kad šis romanas grynai toks nėra) bumas.

„Kaukiančiame malūnininke“ galima rasti paralelių ir su XIX amžiaus amerikiečių romantizmo klasiku Henry Davidu Thoreau bei jo „Voldenu, arba Gyvenimu miške“ (1854). Nors pastarojo prasmes Arto Paasilinna gerokai modifikuoja: jo malūnininko pasitraukimas į mišką nėra vien romantiška savosios nepriklausomybės deklaracija.

„Kaukiantis malūnininkas“, sakyčiau, veikiau savitai paliečia dar antikoje iškeltą problemą – seną kaip pasaulis norą kitonišką žmogų atskirti nuo bendruomenės, nes savo kitoniškumu jis drumsčia ramybę – plg. Sokrato atvejį. Tik tiek, kad Arto Paasilinna savojo malūnininko likimą gretina ne su Sokrato, o su Jėzaus Kristaus. Romano pabaigoje iš paveikslo virš altoriaus prabylantis Nukryžiuotasis malūnininką guodžia taip: „nėra tavo protas labiau pakrikęs nei kieno nors kito“ (p. 205), „kiekvienas iš mūsų turi nešti savą kryžių, Hutunenai…“ (p. 206), „mažos tavo bėdos, Hutunenai, palyginti su tuo, ką žmonės anuomet man padarė“ (p. 206). Kristus ne palengvina malūnininko kančią, o tik dar labiau ją apsunkina, kai jo paprašo, kad, susiruošęs sudeginti „kaimo“ bažnyčią (šiam veiksmui Kristus neprieštarauja), laužą uždegtų ne prie altoriaus, o bažnyčios prieangyje. Gunaras Hutunenas paklauso Kristaus. Uždegus laužą, dūmų debesis išvirsta laukan pro bažnyčios duris, tuoj liepsnas pastebi kaimiečiai, į įvykio vietą suskumba kaimo gaisrinė ir spėja užgesinti gaisrą. O Gunarą Hutuneną kaimiečiai apkaltina dar vienu „fokusu“ – mėginimu supleškinti bažnyčią. Po šio „fokuso“ malūnininko medžioti pasiunčiamas pasienio pėstininkų būrys su armijos šunimis.

Prie šių šiurkštokų romano vaizdų gerai dera šiurkštoka jo stilistika – be jokių dekoracijų ir poetinių pagražinimų. Veikiau imituojanti paprastą, rupoką mito ar liaudies pasakos stilių. Taupiu ir glaustu žodžiu kuriamas trumpas, lėto tempo pasakojimas – gan racionalus, šiaurietiškai šaltokas, tad gal kiek sunkokas skaityti. Tačiau romaną patrauklų daro rašytojo gebėjimas kurti vizualiai ryškų siužetą, žodžiais tapyti gyvus vaizdus. Lietuviškas vertimas gerai perteikia minėtus romano kalbinės raiškos aspektus.

Taigi skaitydamas „Kaukiantį malūnininką“ esi užkabinamas jame svarstomos kitoniškumo problemos. Esi užkabinamas to su humoru vaizduojamo dramatizmo, kuris randasi iš žmogaus noro būti laisvam ir negalėjimo tokiam būti. Kita vertus, esi sukrečiamas niekšingo nežmogiškumo – to patogaus nenoro būti žmogumi – vaizdų. Iš šių dviejų gyvenimiškų pozicijų sandūros ir randasi modernybės konfliktas. Ar šis konfliktas gali būti pozityviai išspręstas? Autorius nėra optimistas ir neužliūliuoja skaitytojo lengvu teigiamu atsakymu. Jis tik siūlo kelti klausimus, kuriuos kelti būtina, kad pati modernybė netaptų paviršinė, nelaisva ir beprasmė, – kokią ją pamatęs dar 1975 metais šis suomių rašytojas metė žurnalistinę veiklą, kad atsidėtų literatūrinei kūrybai.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“