Skurlum burlum

– Raimonda, kai parašiau tau dėl pokalbio, pasirodė, kad esi Afrikoje.

– Kelionės iniciatyva buvo Kreivo (Jono Krivicko – K. A.), jis visus subūrė. Afrika man visiškai „nurovė stogą“. Keliavau po Maroką, o tai labai maža Afrikos dalis, todėl norėčiau pakeliauti daugiau. Marokas labai patiko dėl puikaus oro, gerų, visąlaik besišypsančių žmonių. Ten nuostabi, civilizacijos mažai paliesta gamta. Viskas lyg prieš tris šimtus metų.

Prieš važiuodama į kelionę, susiradau afrikietiškos muzikos (Malio ar Gambijos), ji man buvo labai graži, ritmiška ir harmoninga. Tačiau marokietiška muzika man visiškai nepatiko. Joje nejutau dermės ar sąskambio. Tai buvo chaotiškas įvairių garsų kratinys. Atrodė, kad grojama viskuo, kuo tik įmanoma, o instrumentai visiškai nedera. Ausis nepriėmė šių garsų. Afrikoje buvome pas vietinį jaunimą. Jie grojo tai, kuo ir mes gyvename. Nesitikėjau, kad Maroke kažkas gali pagroti Bobą Dylaną ar Johną Lennoną. Taigi pamatai, kad visur yra panašių žmonių, kurie taip pat atranda muziką. Afrikiečiai pagrojo daug savo muzikos. Man jų kūrybos dainos patiko dėl nesudėtingos melodijos.

– Sugrįžkime į Lietuvą. Kaip atradai muziką?

– Visada norėjau muzikuoti. Vaikystėje svajojau apie pianiną, tačiau įsigyti jo nebuvo galimybės. Užsikabinau, kai gavau gitarą. 2005 m. sausį nuėjau į pirmą gitaros pamoką. Atradau dainuojamosios poezijos svetainę, pasiklausiau kelių atlikėjų (labai patiko Domantas Razauskas). Pagalvojau, kad ir aš taip galiu. Netrukus internete pasirodė mano pirma daina. Sulaukiau daug kritikos, bet ir teigiamų atsiliepimų. Tai paskatino kurti. Grojau, buvau visiškai pasinėrusi į muziką. Į sceną užlipau po pusmečio.

– Šiuo metu dainuoji su Jonu Krivicku. Primink, kada susipažinote.

– Su Kreivu susipažinau 2007 m. viename festivalyje. Gavau kvietimą iš žmogaus, kuris klausėsi mano kūrybos internete. Tai buvo vienas Kreivo draugas. Jis kažkada sakė Kreivui: „Jums reikia groti kartu.“ Iš pradžių abejojau, ar važiuoti. Vis dėlto pasičiupau savo gitarėlę, nuvažiavau į Žaslius ir sugrojau. Man patiko Kreivo kūryba, jam mano tikriausiai irgi.

Manau, su Kreivu pradėjau į daug ką žiūrėti profesionaliau. Anksčiau viską dariau mėgėjiškai. Bet tai natūralu. Kai pradedi nuo nulio, negali iš karto atsidurti didžiulėje scenoje.

– Klausydamasi dainos „Sonetas“, atpažinau Vytauto Mačernio eiles. O patys rašote tekstus?

– Mūsų repertuare yra nemažai mano dainų, sukurtų pagal kitų poetų eiles, pavyzdžiui, Sigito Gedos ar Juozo Tysliavos. Kreivas pats rašo tekstus visoms savo dainoms, o tai ir mane paskatino kurti.

– Ar galėtum savo tekstus vadinti poezija?

– Dainos tekstą reikia atskirti nuo poezijos. Kartais tekstai būna labai prasmingi, tačiau jei juos bandai skaityti kaip poeziją, viską sugadini. Tą patį galiu pasakyti apie savo dainas. Vienur poezijos daugiau, kitur mažiau, bet jei savo tekstus laikyčiau eilėraščiais, tai leisčiau ne kompaktinę plokštelę, o knygą. Tekstai su muzika įgyja prasmę. Pavyzdžiui, mano daina „Trenk durim“ kaip eilėraštis būtų gana silpna. Bet yra tekstų, kuriuos galima skaityti kaip poeziją.

– Esate groję vienoje scenoje su Andriumi Kaniava, Gediminu Storpirščiu, Domantu Razausku ir kitais. Ar sutinkate būti vadinami dainuojamosios poezijos atlikėjais?

– Mes grojam akustinę muziką, tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad tik dainuojamąją poeziją. Dalį mano dainų galima priskirti prie šio žanro. Tačiau kai tekstus ir muziką kuriame patys, tai yra tiesiog akustinė muzika, kurios nei Anglijoje, nei Amerikoje niekas nevadina dainuojamąja poezija. Kovo pradžioje planuojame surengti koncertą, kuriame bus bosinė gitara ir mušamieji, galbūt prisidės kiti muzikantai. Kuriame grupę, kad muzika būtų priimtina didesnei auditorijai.

– Jaučiatės šiek tiek apriboti?

– Norisi groti ne tik dainuojamosios poezijos renginiuose. Kreivas turi daug angliškų dainų, kurias įtraukėme į repertuarą. Jeigu, tarkime, dainuojamosios poezijos koncerte dainuosime angliškai, kažkam tai gali nepatikti. Norisi praplėsti skambesį. Pavyzdžiui, Kreivas yra visapusiškai įvaldęs gitarą, o norint naujų galimybių reikia kitų instrumentų, kitos ritmikos.

– Kompaktinės plokštelės kol kas nesi išleidusi.

– Nemanau, kad bandysiu leisti viena, nebent po kurio laiko. Dabar matau grojimą tik su Kreivu. Mūsų muzika yra perėjusi visokius etapus. Būta ramesnio ir liūdnesnio skambesio. Kol kas leisti kompaktinę plokštelę nėra didelio poreikio, nes dainos suskamba tik praėjus laikui. Mūsų dainos labai keitėsi. Kai kurioms reikėjo net poros metų, kad atrastum iš tiesų patinkantį skambesį. Artimiausiu metu reikėtų vieno kito naujo įrašo.

– Tavo manymu, yra dalykų, kurių neturėtų būti muzikoje?

– Nemėgstu lietuviško „popso“, nemėgstu pompastikos. Manau, nedera painioti žmogaus kūrybos su jo biografiniais faktais. Pavyzdžiui, visi žino Aliną Orlovą, bet nežino, ką ji groja. Muzikoje turi jaustis nuoširdumas. Be abejo, esu griežtai prieš fonogramą. Neturi pradingti muzikos esmė. Nepatinka, kai iš muzikos padaromas per didelis šou arba įdedama per daug vaidybos.

– Esi baigusi lietuvių filologiją. Kaip šios studijos susijusios su muzikine veikla?

– Muzika ir literatūra yra glaudžiai susijusios. Studijos man leido pajusti žodį, valdyti jį rašant savo dainų tekstus. Be to, rašiau baigiamąjį darbą tema „Šiuolaikinė lietuvių dainuojamoji poezija, žanriniai savitumai“. Perklausiau labai daug kūrinių, analizavau muzikos ir žodžių ryšius. Pastebėjau, kad dainuojamosios poezijos scenoje dominuoja aktoriai, dainose atsiranda labai daug teatro elementų. Pavyzdžiui, „Liūdni slibinai“ ar „Stipriai kitaip“… Tai nėra gryna dainuojamoji poezija, tai kartu ir teatras. Aktoriai gal net pasisavino šį žanrą. Bet yra labai daug priežasčių, kodėl taip atsitinka. Juk Muzikos ir teatro akademijoje moko eilėraščių skaitymo, atsiranda visai kita saviraiška.

– Ar galėtum save pavadinti menininke? Apskritai koks, tavo manymu, turi būti menininkas?

– Manau, menininkai yra ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie domisi menu, eina į parodas, vertina, klausosi. Visi žmonės yra šiek tiek menininkai, vieni labiau, kiti mažiau. Save irgi galėčiau priskirti prie menininkų. Nesprausčiau į jokius rėmus, koks menininkas turėtų būti. Jis tiesiog yra žmogus, kuris turi savo vertinimą, smalsauja, domisi…

– …arba dainuoja „skurlum burlum“?

– Daina „Skurlum burlum“ sukurta pagal Sigito Gedos tekstą „Labas rytas“. Man šis eilėraštis mistinis. Manau, „skurlum burlum“ yra savotiškas burtažodis, kuriuo bandome perprasti pasaulį. O jis nesuprantamas. Visiems be išimties…