Poreikis rašyti

EMILIJA VISOCKAITĖ

Charles Bukowski. Holivudas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2010. 264 p.

Ch. Bukowskis savo ir savo literatūrinio alter ego Henrio Činaskio gyvenimais įkūnijo mizantropinę rezignacinę filosofiją. Įsitikinęs, kad egzistencija – valgymas, perdimas, kasymasis, šypsojimasis, švenčių šventimas – yra pasibjaurėtina, jis siekė jos išvengti: kuo mažiau veikti, kuo mažiau kuo nors domėtis, nieko nereikalauti, jį vimdė vien mintis, kad reikėtų kažkuo tapti.

Kadangi žmonės greitai pabosta, jam geriau su savimi, kad ir koks šlykštus būtų. Antisocialumas Ch. Bukowskiui leidžia niekuo nesidangstyti. Šis brutal honesty ir jokių kūrybinių pretenzijų neturėjimas („atsisėdau ir parašiau“) yra visos jo kūrybos stiliaus pagrindas.

65-erių Henris Činaskis pagaliau išgarsėja – patartas mokesčių konsultanto, renkasi savo pirmąjį nuosavą namą (taigi pasiekia tikslą, kurį kėlė jo despotas tėvas) ir nusiperka BMW, ir tik šiek tiek nerimauja, ką apie jį pagalvos jo senieji gerbėjai. Pirmą kartą jis rašo ir scenarijų kino filmui „Baro musė“ (1987) – po jo sulaukia pripažinimo tėvynėje JAV.

Į kiną Činaskis nevaikšto nuo vaikystės, o dabar įkrinta į tikrą Holivudą. Gaila, kad knygos anotacija gerokai klaidinanti ir pletkų apie žvaigždes ištroškę skaitytojai liks nuvilti. Paslėpti po iškraipytais vardais šmėsteli riebaus užpakalio dainininkas T. Jonesas, besikasantis isterikas J.-P. Sartre’as ar J.-L. Godard’as, dažniau pagrindiniai filmo aktoriai – karjerą atgaivinusi F. Dunaway ir baikerių draugelis M. Rourke’as. Tačiau daug įdomesnis už juos – neįžymus isterikas Fransua, apsėstas depresijos ir vištų auginimo manijos. Ryškų vaidmenį knygoje atlieka ir filmo režisierius bei prodiuseris B. Schroederis, kuris neabejodamas pasitiki nepaprastu Činaskio talentu ir dėl to vos tyčia nenusipjauna piršto elektriniu pjūklu (atėjus derėtis su rėmėjais, jo klausimas „Kur rozetė?“ yra viena efektingiausių knygos vietų).

Nuobodūs, tiesą sakant, ir filmas, ir šis priešpaskutinis rašytojo romanas („Kitos knygos“ dabar jau išleido visą epopėją). Tačiau Ch. Bukowskis niekada ir nesistengė būti kam nors įdomus. Ramiai, be mažiausio skubėjimo jis dėlioja popieriuje tai, ką jam pasiūlo likimas: „Gerai, tai ten ir susitiksim, – tarė Džonas. – Iki, – atsisveikinau“ (p. 151). Iš tiesų Činaskiui nerūpi nei naujo namo pirkimas, nei scenarijaus rašymas. Jis norėtų tik gerti, lošti hipodrome ir parašyti keletą eilėraščių smegenims pramankštinti. Rašyti romanus jį verčia būtinybė prasimaitinti. Ir dar galbūt šiek tiek, paslapčia – visi tie žmonės, sutinkami kur tik pasisuksi: „čia [hipodrome] gali pamatyti galybę žmonių, nė nemėginančių nuslėpti nykiausių savo būdo bruožų – godulio, baimės, pykčio, – o tai padeda neatitrūkti nuo realybės ir nepamiršti, kokioj visuomenėj gyveni“ (p. 220).

Šitoj visuomenėj iki absurdo įnoringos Holivudo žvaigždės tėra viena iš daugybės mulkių rūšių. Apie kompozitorių avangardistą: „Buvo aiškiai matyti, kad jis gimęs Kurti [...], bičas atrodė kaip tikras genijus. Aš atrodau kaip indų plovėjas, todėl šitokie veikėjai mane visada truputį užknisa“ (p. 8). Apie buriuotojus: „Kažkokiu būdu daugumai jų aiškiai pavyko išsivaduoti nuo kasdienės gyvenimo nykumos. [...] Šiaip ar taip, man jie atrodė kvailai“ (p. 7). Apie rašytojus: „Daugiausia laiko jie sugaišta ne rašydami, o drabstydami vienas kitą purvais. Irzlūs ir susireikšminę strakalai, plepiai ir senmergės. Negi tai ir yra mūsų kūrėjai? [...] Veikiausia rašymas tai tik būdas išsikalinėti“ (p. 99).

Sutikęs tikrai puikų, malonų žmogų, Činaskis sakosi pasijuntantis šlykščiai. Tik nusmurgę baro klientai jam sužadina švelnius jausmus: „Visi šie nelaimėliai atrodė lyg pažymėti, akimirką pajutau didžiulį ilgesį ir tarsi koks Dostojevskis panūdau juos apkabinti, paguosti, suspausti glėbyje, bet puikiai suvokiau, jog iš viso to vis tiek nieko nebūtų, tik pajuoka ir visų mūsų pažeminimas. Pasaulis nuėjo per toli, ir vietos jame spontaniškam geranoriškumui vis mažiau. Kiekvienas turim to mokytis kaskart iš naujo“ (p. 50).

Štai toks liūdnas idealistas yra tas Činaskis. Jis pats kelia klausimą, kam gali būti įdomios girtuoklio blevyzgos. Jo nuomone, tik tokiems patiems girtuokliams – tačiau kuo jie blogesnė auditorija už išsilavinusius snobus?

Supratingosios žmonos paklaustas, ar kada nors įsivaizdavo, kad limuzinu važiuos į filmo, kuriam pats parašė scenarijų, premjerą, Činaskis purto galvą: „Niekada. Man pakanka ir to, kad nebereikia nakvoti parkuose ant suoliukų“ (p. 237). Melancholiška porelė iščiustytuose vakarėliuose neužsisėdi – namo traukia penkios katės, stebinčios juos savo dešimčia nuostabių akių.

_

Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2010. 248 p.

Kai mokiausi 10-oje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė aptarti vieną neprograminę knygą – M. Burgesso „Heroiną“ („Alma littera“, 2002). Baisiausiai piktinausi tokiu parinkimu, juolab kad L. Carcaterros „Miegaliai, arba Pragaro virtuvės vaikėzai“ („Baltos lankos“, 2001) man iki šiol atrodo daug profesionaliau, įtaigiau parašytas ir, svarbiausia, išgyventas kūrinys. Jei mokytojai ir dabar ieško knygų paaugliams apie narkotikus ir gatvės gyvenimo žiaurybes, siūlyčiau ir vos ketveriais metais už L. Carcaterrą vyresnio taip pat iš Niujorko kilusio Jimo Carrollio „Krepšininko dienoraščius“.

Keista, kad ši knyga lietuviškai pasirodė tik dabar, filmas pagal ją su dvidešimtmečiu Leonardo DiCaprio sukurtas dar 1995 m. Tačiau buvo verta laukti: net nesidomint Jimo patirtimi, knygą galima skaityti kaip kuo smagiausios ir gyviausios kalbos pavyzdį. Būdamas 13–16 metų, J. Carrollis rašė dienoraštį ir turbūt apie savo sakinių stilių bei leksiką retai susimąstydavo. G. Pulokas iš širdies atliko sunkų darbą versdamas 7-ojo dešimtmečio Niujorko gatvių riebią ir emocingą kalbėseną: „prisiekiu savo subine, – viečiukė buvo tikrai ne šuns papas“ (p. 22). Lietuvių vaikėzams bus kur pasimokyti nerusiškų keiksmų.

Savo dienoraščius autorius suredagavęs išleido 1978 m. Juose šmėsteli antikarinės demonstracijos, Bobas Dylanas, ilgi hipiški plaukai. Jimą persekioja įstringančių liftų, metro baimės ir sapnai apie atominį karą. Bet ryškiausios konkuruojančios linijos yra krepšinis ir narkotikai. Ne vieną kartą Jimas pakliūva į laikraščius kaip jaunasis „krepšinio bitnikas“, susiveikia jis ir stipendiją privačioje mokykloje, kur išsiskiria kaip neturtingiausias. Šviesios jo sportinės karjeros perspektyvos yra žiaurus kontrastas visam tam mėšlui, į kurį jis galų gale įklimpsta. Žaisminga pradžia – klijai ir sirupas su kodeinu nuo kosulio: „Šiandien penktadienis, todėl visiems rūpėjo kuo greičiau nusitrenkt į Rytų upės parką, nusilakt, apsirūkyt ir prisiuostyt klijų. Būtent tai mes ir padarėme“ (p. 25). Jimas stengiasi vaizdingai aprašyti visus narkotinius potyrius, bet tikroji baisioji „intriga“ prasideda atradus heroiną, kurio pirma – nebepakartojama – dozė yra „lyg dešimt orgazmų vienu metu“ (p. 39).

Nuoširdžiai pagražindamas Jimas pasakoja apie savo ankstyvą seksualinę patirtį ir susidūrimus su visokiausio plauko iškrypėliais, kurių čia pilnos ir mokyklos, ir gatvės, ir viešieji tualetai. Prispirtas lomkių, jis parsidavinėja ne tik vyresnėms moterims, bet ir vyrams. Dozės vis auga, dėl policijos reidų brangsta narkotikai, Jimas su draugais bando apiplėšinėti žmones, nuvaryti mašinas, atsiduria pataisos kolonijoje. Jis pastebi susilpnėjus atmintį, bet tik sutiktas buvęs draugas atskleidžia, kaip labai pasikeitusi jo išvaizda. Malonumo narkotikai seniai nebeteikia, jie tiesiog būtini pakenčiamai savijautai: „pylė šaltas prakaitas, nuo šiknaskylės iki pakaušio krėtė drebulys, smegenys, atrodė, tuoj ištrykš pro ausis, sulig kiekvienu žingsniu jos skaudžiai daužėsi į kaukolę“ (p. 199).

Krepšinio ir narkotikų kovoje nugalėtojas aiškus iš anksto. Tačiau galiausiai Jimui svarbiau tampa nebe prarasta sportininko karjera, o tai, ar užteks laiko užrašyti eilėraščius, kurie ima tvenktis galvoje: „Kuo daugiau skaitau, tuo aiškiau ir kasdien vis giliau suvokiu, kad man būtina rašyti“ (p. 186). Šis labai ankstyvas poreikis įspūdingesnis už šokinėjimą nuo Harlemo tilto į upę, kuria kas 40 sekundžių praplaukia Ist Saido kanalizacijos turinys, ir staigiai žemyn krintančią paauglio gyvenimo kreivę. Būdamas paauglys, jis jau sugeba iš šalies matyti savo poelgių ir pasirinkimų prasmę ar beprasmiškumą. O suvokęs savo galimybes pajunta ir pareigą – kažkam tai gali būti svarbu, todėl privalu išlikti iki galo atviram ir nesileisti į abstrakčius samprotavimus. Fiksuodamas savo ir miesto gyvenimo diagramą ir tarsi nujausdamas, kaip neįtikimai kai kas gali pasirodyti patogiai ant sofos įsitaisiusiam miesčioniui, jis prideda priesaiką: „Čia jokio šūdo.“

Ačiū autoriui, kad knyga neturi laimingos pabaigos, kuri gadina jos ekranizaciją ir sugriauna numanomą prevencijos idėją. Draugų linijos, svarbiausi motyvai neapibendrinami – dienoraštyje lieka tik neprirašyti lapai. Jimas guli paslikas, nesugebėdamas net nušliaužti iki tualeto, ir nauji mokslo metai knygoje neateina. Dėl to vargu ar rastųsi drąsių mokytojų, kurie pasirinktų ne skaityti nuosaikų popsą paaugliams, o išeiti į ekskursiją po tikras gatves.