Tamarito divanas

FEDERICO GARCÍA LORCA

Gazelė apie siaubingą buvimą

Aš noriu, kad upės be vagų paliktų.
Aš noriu, kad vėjai slėnių nebetektų.

Kad be akių liktų naktys aksominės,
o mano širdis – be gėlės auksinės;

kad jaučiai kalbėtųsi su lapais didžiuliais
ir kad sliekas mirtų nuo tamsaus šešėlio;

kad kaukolės dantys blizgėte blizgėtų
ir kartus geltonis kad šilkus užlietų.

Matau, kaip sužeista naktis atkakliausiai
su aršiu vidudieniu susirėmus kaunasi.

Prieš žalius saulėlydžio nuodus atsilaikęs
laikaus prieš trūkusias arkas, kur kankinas laikas.

Skaistaus savo nuogumo man geriau nerodyk –
nelyg tarp nendrių pražydusio kaktuso juodo.

Palik mane trokšti tamsiųjų planetų,
bet neversk žiūrėti į tavo juosmenį vėsų.

Gazelė apie beviltišką meilę

Naktis nenori ateiti,
kad tu neateitum,
kad aš negalėčiau eiti.

Bet aš eisiu,
ir lai skorpioninė saulė man smilkinius gelia.

Bet tu ateisi
su druskos liūčių nudegintu liežuviu.

Diena nenori ateiti,
kad tu neateitum,
kad aš negalėčiau eiti.

Bet aš eisiu
ir rupūžėms atiduosiu savo pakąstą gvazdiką.

Bet tu ateisi
pro nykias drumzlinų prieblandų kloakas.

Nei naktis, nei diena nenori ateiti,
kad aš dėl tavęs mirčiau,
kad tu dėl manęs mirtum.

Kasida apie verksmą

Uždariau balkono duris,
nes nenoriu girdėti – ten verksmas,
bet tarp šitų sienų pilkų
negirdėti daugiau nieko, vien tik verksmas.

Vos keli angelai tegieda,
vos keli teskalija šunys,
o muzika tūkstančio smuikų telpa į mano delną.

Bet verksmas – tai šuo didžiulis,
bet verksmas – didžiulis angelas,
verksmas – tai smuikas didžiulis.
Ir ašaros vėjo balse tvenkiasi,
ir negirdėti daugiau nieko, vien tik verksmas.

Gazelė apie mirusį berniuką

Vakarą kiekvieną tenai, Granadoje,
vakarą kiekvieną miršta berniukas.
Vakarą kiekvieną vanduo sėdasi
pasikalbėti su savo bičiuliais.

Mirusiesiems išauga sparnai samaniniai.
Aplink bokštus kaip du fazanai vaikosi
vėjas apniukęs ir vėjas giedras,
o diena – tai sužeistas jaunikaitis.

Danguj nebebuvo vyturio nė ženklo,
kai tave suradau olose vyno.
Žemėj nebebuvo nė trupinio debesio,
kai tu ėmei skęsti upės gilybėje.

Vandens gigantas kalnais nuriedėjo,
slėnis ėmė suktis su šunim ir lelijom.
Ant kranto melsvas nuo mano rankų šešėlio
tavo miręs kūnas – šalčio arkangelas – guli.

Gazelė apie meilės prisiminimą

Neišsinešk prisiminimo!
Palik jį vieną mano krūtinėj –

virpėjimą vyšnios balčiausios
kankinystėje sausio.

Tik blogų sapnų siena skiria
mane nuo tų, kurie yra mirę.

Suteikiu skausmą baltos lelijos
savajai širdžiai gipsinei.

Per visą naktį sode budi
mano akys – nelyg šunys du.

Per visą naktį valgau juodas
mirtiniausiųjų nuodų uogas.

Kartkartėmis vėjas tampa
vien baimės didžiule tulpe;

o kartais tulpė paliegusi
atrodo tarsi aušra žiemą.

Mane nuo tų, kurie yra mirę,
tik blogų sapnų siena skiria.

Jau želia žole tylėjimo
tavo kūno pilkasis slėnis.

Jau mūs pasimatymų arka
cikuta nuodingąja apaugo.

Bet palik savo prisiminimą,
palik jį vieną mano krūtinėj.

Kasida apie šakas

Į žalias giraites Tamarito
daug šunų švino kailiais susibėgo
laukti, kolei nulūš jųjų šakos,
kol nukris tos jųjų šakos pačios.

Tamarite obelis auga
su obuoliu – raudų – vienu.
Ten atodūsius lakštingala telkia,
po dulkes fazanas juosius vaiko.

Betgi šakos yra pilnos džiaugsmo,
betgi šakos – visai kaip žmonės.
Joms nerūpi lietus, jos sau snaudžia,
lyg kad būtų jau tapusios medžiais.

Įsibridę vandenin iki kelių,
ten du slėniai rudenio laukė.
Pilkuma dramblio žingsniais atžengus
ir šakas, ir kamienus gniaužė.

Į žalias giraites Tamarito
daug vaikų uždangstytais veidukais
renkas laukt, kol nulūš mano šakos,
kol nukris tos mano šakos pačios.

Kasida apie sapną atvirame ore

Žiedai jazminų ir jautis nukautas.
Gatvė begalybėn. Žemėlapis. Salė. Arfa. Aušta.
Mergytė sapnuoja jazmininį jautį,
o jautis yra kruvinas saulėlydis, kursai baubia.

Jeigu dangus mažas berniukas būtų,
jazminai būtų vidunaktis tamsiausias,
jautis – arena mėlyna be matadorų,
o širdis kolonos papėdėje glaustųsi.

Betgi dangus – tatai dramblys didžiulis,
vanduo bekraujis – žydintis jazminas,
mergytė – virpanti nakties šakelė
virš tamsutėlės gatvės begalinės.

Arba kabliai iš dramblio kaulo, arba miegą žmonės
yra tarp šitų dviejų – jazmino ir jaučio.
O jazmine – dramblys ir tamsūs debesys,
o jautyje – sapnuojančios mergytės griaučiai.

Vertė Alfonsas Andriuškevičius                                                                          Vertėjas dėkoja Jordanai Gonzalez Cruz