(Ne)komunikuoti
RŪTA JAKUTYTĖ
Antakiai kilsteli, kai įvyksta kas nors baisaus. Ne daugiau. Dabar jie nejuda, niekas nejuda, nes nieko ir nevyksta, jau ilgą laiką. Rankos, tvarkingai padėtos ant rašomojo stalo, apkrauto moksliniu šlamštu, maskuojančiu mano tinginystę, ilsisi. Jau ilgą laiką nepadariau jokio staigaus judesio, visa energija, kūno šiluma neištrykšta ir lieka manyje. Nors man jos nereikia – nenoriu nieko daryti. Jei kada ir darau, tai tik tam, kad kiti pastebėtų, jog esu užsiėmęs, ir paliktų ramybėje. Labai patogus būdas. Nors visgi nesu visai kiaute – kartais klausausi, kas vyksta mūsų koridoriuje šešioliktame aukšte. Tie garsai sukelia įvairių minčių, kurios suka, nors ir lėtai, laikrodžio rodykles.
Beveik kiekvieną vakarą iš pirmojo kambario mūsų aukšte girdisi akordeono dejonės. Ne visai profesionaliai, bet visgi atpažįstamai aplinkui orą virpina vestuvinis valsas. Turėjęs būti toks energingas, džiaugsmingas, šitas būna tik suglebęs ir sumišęs, vos girdimas pro čirškinamos dešros spirgėjimą virtuvėje. Juk durų nėra – tai per didelė prabanga. Galvoju, gal tas muzikantas nemoka daugiau melodijų, todėl šiuo džiaugsmingu kūriniu išreiškia savo nuoskaudas, liūdesį. Geriau turbūt būtų kaukti. Kaukti pro šešiolikto aukšto balkoną, tiesiai ant sostinės stogų ir vabaliukais tapusių pypsinčių automobilių.
Naktį, kai negaliu užmigti, pradedu vartytis, kol išgirstu švilpautoją. Koridoriuje dažnai pasigirsta plonas jo sudėtų lūpų garsas, sklindantis nežinia iš kur. Apeinu visą aukštą, nuo liftų iki virtuvės, tada vėl atgal, bet eidamas girdžiu tik savo nerangų šlepsėjimą, nieko daugiau. Gal žmogus gėdisi, o gal pasiilgo privatumo, juk čia kiekvienas gali bet kada atplėšti duris ir įsiveržti į kambarį. O taip norėtųsi lyg katinui apšlakstyti tam tikrą teritoriją, kurios niekas kitas negalėtų pasiglemžti. Kažkodėl labai gera tą švilpautoją girdėti, norisi galvoti, kad jis toks pats vienas, nes negeria keturioliktam aukšte su visais ir nerūko kaljano, nekirkina virtuvėje mergų. Jis švilpauja, taip išreiškia kažką, ko nepasako. Gal baltarusis, šitam aukšte gyvena keli nemokantys lietuviškai. Nežinau, ką be jo daryčiau.
Mums pasisekė dėl lango. Langas leidžia pamatyti beveik visą miestą net nesusipurvinus batų baloje ar atšiauriam vėjui neišdraikius plaukų. Akims nuklydus prie lango, iškart nusiraminu. Žinoma, nesigilinu ir nestebiu miesto, tai būtų pernelyg daug jėgų atimanti veikla, tiesiog suprantu, kad ten, tame kvadratiniame stikle, yra viskas, ką galiu pasiekti iš čia, šešiolikto aukšto, ir dėl to jaučiuosi gerai. Nors šiaip aš retai kada jaučiuosi gerai. Įsivaizduokit, kaip man turėtų būti nuobodu. Šiaip žmogui fiziškai reikia išsipasakoti bėdas, neramumus, kažkam suverst visą tą košę. O man – valio! – nereikia, nes aš su niekuo nebendrauju. Niekam neleidžiu siurbti savo nervų siūlelių, valgyti minčių ir užvaldyti viso kaktos ploto. Esu laisvas nuo bendravimo. Nuo neužtikrintumo, kurį garantuoja bendravimas su kitais žmonėmis, ir beprotiško geismo sužinoti, kokią vietą užimame kitų žmonių galvose. Mažą, – jei ateitų pas mane, žmonės su suvalgytomis širdimis kaipmat nusiramintų, aš jiems pasakyčiau, bet neateina. Turbūt aišku kodėl.
Vakarais sliūkindamas į dušą supratau, kad turbūt manęs nė nėra. Ne, ne ta prasme – aš smirdžiu ir taip toliau, bet panelė, kuri turškiasi prieš mane, dainuoja. Aš einu prie kriauklių, nusikosėju, o ji dainuoja toliau, nesusigėsta. Man patinka jos klausytis, balse girdisi kažkas liūdno ir patetiško, kartais, prisipažinsiu, nusipurtau nuo banalaus, atviro ir trikdančio aplinkinių žmonių liūdesio. Tai kažkaip vaikiška ir nepadoru. Bet aš nepabėgu, o kiekvieną vakarą klausausi, vadinasi, man patinka kankintis. Gal man gera jausti ką nors, kad ir pasišlykštėjimą. Kad manęs nėra, pastebiu, kai prie kriauklių prieina dar kas nors. Tada besiprausiančioji nutyla ir daugiau nepasigirsta nė garselio. Kitų ji gėdisi. O būtų taip gera, jei ta mergina būtų dainavusi man, tiktai man, mums dviem. Aš toks savininkiškas ir linkęs susireikšminti. Greičiausiai aplinkui mane per mažai daiktų, nes jaučiuosi prieš juos galingesnis ir vienintelis iš jų galiu judėti.
Kaip vis dėlto bjauru jausti žmogų šalia, galų gale. Visai netoli, kažkur po svetima oda, funkcionuoja jo glitūs organai, ištisa sistema, nesustojanti, reikalaujanti oro, maisto, visko ir nuolat grasinanti sustoti. Tu pamiršti, kas nuolatos dedasi tavo viduje, išmokai per biologiją dešimtoj klasėj ir pamiršai, juk viskas veikia ir be galvojimo ar suvokimo, kaip veikia. O priėjęs prie kito, tokio pat kaip tu, su kepenimis, dviem inkstais, imi ir pajunti, kad lygiai taip pat funkcionuoji, pamatai ne tik tai – glumina ir jo žvilgsnyje pastebėtas artumo, draugystės troškimas, toks gyvūniškas, toks įžūliai atviras, kad privalai nusisukti, jei susilaikai ir visai nepabėgi kuo toliau. Ir tu supranti, išskaitai jo vyzdžiuose, atradęs menkutį išgaubtą savo atvaizdą, kad, nors ir jauti pasišlykštėjimą, visgi turi tokį patį.
