Dar kartą apie Jobo dramą

NOĖ

Analizuojant Jobo problemą, žmogaus egzistencija paprastai tapatinama su individualiu buvimu. Pats žmogus mąsto savo buvimo pagrindą, prasmę ir esmę. Tai jis daro paprastai tik tada, kai yra išmetamas į nuošalę, kai jo santykis su būtimi radikaliai išryškinamas ir apnuoginamas. Žmogus yra priverstas klausti. Jis randa atsakymą, per kurį veriasi jo būties amžinybė. Rasti vienokį ar kitokį atsakymą reiškia apsispręsti, nes be apsisprendimo pati žmogaus būtis iš esmės neįmanoma. Šios problemos teizmas slypi paradokse, kad būties klausimas iškyla tik tada, kai į jį nėra atsakymo. Atsakymas yra Dievo įsikišimas. Žmogaus būtis baigiasi, ateina Dievas. Štai keletas esminių epizodų, „atramų“ iš Šventojo Rašto šiai egzistencinei dramai pagrįsti. Pagrindas, žinoma, yra žmogaus būties klausimas Jobo knygoje.

1. Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo balsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“ (Pr 3, 9)

2. Susijuosk diržu strėnas kaip vyras,

aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk! (Job 38, 3)

3. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. (Lk 10, 33–34)

4. Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? (Lk 18, 8)

Pirmoji situacija: kaltė – apgailėtina nuogybė ir laukiantis atpildas; tai istorijos, egzistencijos pradžia. Antroji pozicija – mūsų nagrinėjamoji. Ji savotiškai iškeliama iš visos Atpirkimo dramos rėmų, turinti iš esmės tik filosofinį pagrindą, nes jos turinys peržengia Izraelio istorijos ribas ir atsiremia į apskritai žmogiškąją egzistenciją. Viena iš egzistencializmo filosofijos eksploatuojamų problemų yra kančia, atėjusi ne iš nuodėmės. Tačiau aš abejoju, ar ši problema šitaip gali būti formuluojama.

Kad ir nekaltas egzistenciniu požiūriu, kaip asmuo, žmogus vis vien yra susijęs su visa žmonija, su visuma – tad ontologiškai jis yra visuomet priklausomas nuo Dievo. Jis turi priimti pagalbą iš einančio pro šalį gerojo samariečio, antraip mirs, drauge mirs jo iliuzinės projekcijos išsilaisvinti – „praeis pro šalį“. Žmogus nėra savos būties kūrėjas ir palaikytojas – jis nesukūrė nei savo gimimo, nei mirties, jis negali sukurti ir savo išsilaisvinimo, nors ir gali gyventi netikėdamas. Žvelgdami į būtį dar labiau apibendrintai, prisimename laiką, vadinasi, istorijos pabaigą, kai žmonės nebeturės vidinių rezervų tikėti ir bus radikaliai susvetimėję ir atitolę vieni nuo kitų. Galbūt tik nedidelė išrinktųjų saujelė bus pradėjusi regėti Dievą. Beje, visuomet esti tam tikra dalis žmonių, kurie savo egzistenciją dar begyvendami žemėje realizuoja iki galo – pralenkia laiką, išsilaisvina iš jo. Šiame kontekste labai norėtųsi suabejoti filosofine „visų žmonių lygios esmės ir lygaus orumo“ idėja. Esą visiems žmonėms lygiomis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija: „Todėl žmogaus visuomeniškumas ir verčia svajoti apie pasaulinę valstybę, kuri veiksmingai užtikrintų visuotinę gerovę vientiso žmogiškumo prasme“ (A. Anzenbacheris), drauge išsilaisvindama iš visų situacijų.

Tad toks yra egzistencinis kontekstas, panorama. Egzistenciniams filosofams pirmiausia rūpi žmogaus padėtis pasaulyje ir santykis su būties pagrindu. S. Kierkegaard’o kūryboje „žmogus stovi vienišas prieš savo Absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų“. Į šias jo idėjas dėmesys buvo atkreiptas vėliau, XIX–XX a. sandūroje. Iškilo tokie egzistencializmo filosofai kaip M. Heideggeris, K. Jaspersas, G. Marcelis, M. Blondelis ir J.-P. Sartre’as, taip pat J. Ortega y Gassetas, M. de Unamuno ir kiti. Šių filosofų požiūris į Dievą, į žmogaus ir Dievo santykį labai nevienodas. Vieni jų visai nekelia Dievo klausimo (M. Heideggeris), kiti, priešingai, laiko jį centriniu visokios būties punktu (K. Jaspersas). Tačiau egzistencinio mąstymo problematika, kaip sako mūsasis A. Maceina, „iš esmės yra religinė, nes žmogus iš esmės yra religinė būtybė“.

Jobo knyga apima ir vienija visas žmogaus egzistencijos idėjas, nes žmogaus būtis tiek, kiek ji yra susijusi su laiku, yra neišvengiamai paženklinta kančios. Taigi kaip Jobas sprendžia savąją egzistenciją? O podraug – nesunku suvokti – ir kiekvienas iš mūsų?

Jobo egzistencija ir Dievas

Galutinai Jobo knyga buvo užbaigta po Babilonijos tremties, kur Izraelio tauta patyrė svetimo tikėjimo ir kultūros įtaką. Po tremties reikėjo iš naujo griežtai apmąstyti, kur slypi tikroji išmintis. „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“, – skelbia psalmė. Ar tikrai? Patirties vertė – suabejoti tradicine žydų nuostata, kad visuomet kenčia tik kaltas. Šiai dilemai išspręsti dramoje pateikta sena sakmė apie Jobą, nekaltai kenčiantį teisuolį, kurio monologui priešpriešinamas jo bičiulių dialogas. Viskas užsibaigia klasikine teofanija.

Jobo situacija. „…Uzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto“ (Job 1, 1). Toliau pasakojama, kiek jis turėjo vaikų – septynis sūnus ir tris dukteris, kiek daug turėjo avių, kupranugarių, jaučių ir asilių, – tūkstančius, taip pat didžiulę samdytą šeimyną, nes juk buvo „labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose“ (1, 3). Jis gyveno laimingas, meldėsi už savo vaikus, kad šie neužrūstintų Viešpaties, globojo našles ir vargšus, ėjo teisėjo pareigas, nes buvo patikimas. Bet štai velnias suabejoja Jobo teisumu ir nuoširdumu. Stojęs Dievo akivaizdoje, jis tvirtina, jog Jobas Dievui ištikimas tik todėl, kad yra globojamas. Tegul tik Dievas atitraukia savo laiminančią ranką, ir Jobas imsiąs maištauti! Dievas sutinka išbandyti Jobą ir suteikia velniui šiam tikslui valdžią. Jobą ištinka pirmosios nelaimės: žūsta vaikai, plėšikai išgrobsto jo gyvulius, nužudo tarnus… Jobas lieka nuogas kaip gimė. Tačiau jis nenusideda: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna palaimintas Viešpaties vardas!“ (1, 21) Velnias nenusileidžia, jis žengia dar vieną žingsnį – grįžęs pas Dievą tvirtina, kad reikia sužeisti Jobo kūną, atimti sveikatą. Dievas sutinka, bet nubrėžia ribą – „tiktai neliesk jo gyvybės“. Ir štai Jobo kūnas nuo galvos iki kojų nusėjamas votimis. Pūliuojančias votis nelaimingasis šuke gramdo nuo savęs. Matydama kančios baisybę, jo žmona nebeiškenčia: „Argi dar laikaisi savo dorumo! Keik Dievą ir mirk!“ (2, 9) Tačiau Jobas nei dabar, nei vėliau nesuabejoja Dievo buvimu ir yra pasiryžęs viską iš jo priimti: „Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Jobas tvirtai įsitikinęs, kad iš Dievo ateina ir gėris, ir blogis, t. y. nuo jo priklauso. Užkluptas baisios kančios, Jobas priverstas apie ją mąstyti, priverstas įvertinti savo individualų, išskirtinį būvį, nes joks tradicinis atsakymas čia netinka. Jis žino, kad šias kančias jam siunčia aukštesnė už jį būtybė, bet nežino už ką, nes jaučiasi teisus. Jis net nebando slėpti savo nuoskaudos – prapliumpa dejone (3, 1–26). Prakeikia dieną, kurią gimė, su apmaudu apgailestauja, kad jam nebuvo užverta įsčių anga. Gyvenimas iš jo reikalauja apsispręsti, antraip jo egzistencija bus beprasmė ir niekinga. Jis, kaip asmuo, kaip žmogus, bus atmestas, neturintis vardo, anonimiškas, nepažįstamas. Norėdamas priimti kokį nors sprendimą, Jobas turi savo kančias su kuo nors identifikuoti – atrasti jų priežastį. Jobas turi surasti savo kelią. Dievas nesirodo, kol žmonės nėra visko apsvarstę. Taigi į sceną įžengia Jobo bičiuliai.

Jobas ir žmonės. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad visas Jobo knygos egzistencializmas slypi abejonėje. Argi Dievas prieštarautų teisingumui? Jobą ištikusi kančia yra šios abejonės prielaida. Trys Jobo bičiuliai – Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis – ateina jo užjausti. Pamatę neatpažįstamai pasikeitusį po kančios Jobą, jo draugai pasibarsto dulkėmis galvas ir persiplėšia drabužius. Jie nepuola žodžiais guosti Jobo, bet nutyla ir tyli septynias dienas ir septynias naktis. Ši gili tyla turi išryškinti suskilusią Jobo egzistenciją ir sumažinti jo skausmą. Tyla turi atlikti tą pačią funkciją kaip ir kalba. Negana to, žodis kaip jungtis tampa per stiprus. Atrodo, kad tyla net labiau pagrindžia Jobo kančią nei vėliau pasakyti žodžiai.

Jobo bičiuliai laikosi tradicinės Senojo Įstatymo nuostatos, kad Dievas kentėjimus žmonėms siunčia juos bausdamas už nuodėmes, tad, jų manymu, visi kenčiantieji yra tik nusidėjėliai ir blogieji. Vėlesnieji teologai, o ir pats dabartinės, mus pasiekusios knygos autorius jautė šios nuostatos silpnumą. Komponuodamas knygą jis įterpė genialią savo poemą apie nepelnytą kančią. Krikščionių teologai šią problemą aiškina tiesiogiai – kad šia knyga Dievas norėjęs paneigti klaidingą žydų įsitikinimą, jog visos nelaimės yra Dievo bausmės. Beje, pats Kristus pripažino šią nelengvą paskiro žmogaus pečiams naštą: „Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 1–3). Tad kartais, užėjus nežiniai ir skausmui, kai būtis – ir net kiekviena sunkesnė gyvenimo situacija – kelia klausimus, kurie miniai, tradicinėms tikėjimo nuostatoms nebūtini ir svetimi, tepadeda tyla ir kantrybė. Tikėjimas ir pasitikėjimas čia (dažnai) būties Kūrėju prieina iki ribos. Egzistencinę problemą kelia ir išsprendžia laikas.

Po tylos ir po Jobo skundo jo draugai vienas po kito pareiškia savo nuomonę ir pataria Jobui, kaip jis turėtų pasielgti. Elifazas primena Jobui, kad nusikaltęs ir nusidėjęs žmogus turi kęsti:

Tikėk manimi, tu mokei daugelį,

tu sustiprinai jų silpnas rankas,

tavo žodžiai drąsino svyruojančius,

tu sustiprinai drebančius kelius.

Betgi kai dabar tai nutinka tau,

netenki kantrybės,

kai tave patį tai paliečia,

esi priblokštas!

Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas,

o tavo tobulas elgesys tavo viltis?

Atsimink, ar kas kada būdamas nekaltas pražuvo?

Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?

Kalbu iš patirties:

kas pikta aria ir bėdą sėja,

tą patį jie ir pjauna. (4, 3–8)

Po kalbų apie savo regėjimus, kurie patvirtina jo teoriją, Elifazas pataria Jobui nusižeminti ir „pavesti Dievui savo bėdą“.

Zofaras Jobą guodžia kitaip nei Bildadas. Jis nepateikia Jobui jokios teorinės formulės, bet guodžia irgi įprastai – kad viskas praeina, taigi ir kančia, – „užmirši savo vargus ar prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis“ (11, 16). Zofaras tiesiog stiprina Jobo ištvermę; atramos jis ieško tikėjime ir siūlo šia mintimi pasiremti Jobui.

Trečiasis bičiulis, Bildadas, nors ir nenutolsta nuo tradicinių nuostatų, irgi turi savą kalbos metodą. Jis pataria Jobui prisiimti kančią kaip pelnytą bausmę ir guodžia jį šviesia ir laiminga ateitimi:

Tikėk manimi, Dievas nei atmes doro žmogaus,

nei išties rankos nedorėliams.

Vis dėlto juoko vėl bus pilna tavo burna,

ir džiugesio šauksmų tavo lūpos.

Tavo priešai bus apvilkti gėda,

nedorėlių palapinė pradings. (8, 20–22)

Girdėdamas šiuos žodžius, Jobas turėtų pasisemti stiprybės nugalėti dabarties kančias. Kaip draugų paguodą ir perspėjimus priima būties pakraštyje atsidūręs nelaimingas Jobas? Jis nesutinka su savo guodėjais, nes nesijaučia kaltas. Jobas kalba kaip tas, kuris pažįsta Dievą. Jis neabejoja Dievo teisingumu, sutinka, kad Dievo akivaizdoje nė vieno nėra teisaus, bet nežino, kuo būtų galėjęs jam nusikalsti! Štai aklavietė! Jo draugų paguoda bejėgė, neveiksminga, nes būtiškai nedalyvauja Jobo kančioje. Tai pašaliniai, teoriniai žodžiai. Taigi bendruomenė ontologiškai negali žmogaus nei paguosti, nei išgelbėti. Tą tegali padaryti tik Dievas. Jobas išvadina savo draugus „nelemtais guodėjais“, kreipiasi į Dievą ir tik iš jo laukia tikros paguodos: tik jis vienas teikia išganymą. Tačiau Dievas kol kas tyli! Ką tad daryti tamsoje atsidūrusiam nelaimingam žmogui? Antrajame ir trečiajame pokalbių rate Jobo guodėjai iš esmės nepasako nieko naujo. Jobo kartėlis auga (26–31), jis su apmaudu daug ką pakartoja:

Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,

Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!

Kol dar turiu gyvastį

ir Dievo alsavimas mano šnervėse,

nekalbės mano lūpos netiesos,

neištars mano burna melo.

Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais,

kol nemirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.

Savo teisumą ginsiu ir to neatsižadėsiu. (27, 2–6)

Ir kas iš to? Jobas ne kartą prisimena mirtį kaip absurdišką gyvenimo baigtį. Jis trokšta mirties dėl to, kad nebesuvokia savo egzistencijos prasmės, nes į žmogaus gyvenimą jis žiūri kaip į tarnybą:

Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?

Argi žmogaus dienos nėra

kaip samdinio dienos? (7, 1)

Jis yra tikras, kad niekuo nenusidėjo Kūrėjui ir be priekaišto atliko savo tarnystę. Susidūręs su kančia, Jobas jaučiasi panašiai kaip vaikas, kurį tėvai skaudžiai nubaudė, bet nepasakė už ką. Žmonės negali paaiškinti kančių priežasties ir suteikti gyvenimui prasmės. Ir Jobas jį aprauda, šaukiasi jo pabaigos. Egzistencialistams, kurie neturi sąmoningos ar intuityvios atramos anapusybėje, t. y. transcendencijoje, mirties geidimas, jos prisiminimas yra svetimas dalykas.

Jobas skundžiasi: „Aš nebenoriu gyventi!“ Bet jis visada jautė ryšį su anapusybe ir nesąmoningai tikėjo, kad ir po mirties regės Dievą, nors apie prisikėlimą iš numirusių jis negalėjo būti girdėjęs.

Taigi tokie yra pagrindiniai Jobo ryšio su žmonėmis, „su guodėjais“ aspektai: paguodos situacija – kiek ji veiksminga ir ką gali vadinamosiose ribinėse situacijose; žmonės gali priminti vieni kitiems bendrabūvio normas ir turi teisę reikalauti jų laikytis – šiuo požiūriu jie yra įrankiai vienas kitam. Bet žmonės niekada nėra transcendencijos kūrėjai; jie tik atspindi ją. Žmogus vienas išgyvena savo egzistenciją ir pats atsiskaito už ją Dievui.

Keletas pastabų apie ketvirtąjį Jobo bičiulį Elihu’ą. Turbūt visi egzegetai vieningai sutaria, kad tai vėlesnis įterpinys į Jobo knygą (32–37). Manoma, kad kažkas panoro pagilinti trijų Jobo bičiulių argumentaciją ir jo kalbas įtraukė į jau užbaigtą knygą. Elihu’o kalba ganėtinai aptaki, jis vengia kraštutinumų. Pradžioje Elihu’as ilgai atsiprašinėja bičiulių pradėjęs kalbą ir tvirtina esąs įsitikinęs kaip ir jie, kad Jobas neteisus, kad jo žinojimas ribotas. Šis tas naujo ketvirtojo bičiulio argumentacijoje yra tai, kad Dievas, norėdamas užkirsti kelią žmogaus nuodėmėms, „pagąsdina“ jį, „sudraudžia“ – tai jau bandymas atriboti nuodėmę ir bausmę. Šiaip Elihu’as gina Dievo teisumą, jo begalinę viršenybę žmogaus atžvilgiu, ragina Jobą tikėti ir būti kantrų.

Taigi šį ilgą Jobo dialogą su savo bičiuliais baigia poema apie išmintį (28) ir Jobo suvestinė (29–31). Poema apie išmintį – savotiška žmogiškosios išminties kritika. Išvardijama, ką gali žmogus: kasa žemės gelmėje rūdą, niūrioje tamsoje „tos gelmės yra tarsi ugnies nuniokotos“. „Kelio ten nežino niekas, tik vien žmogaus akis pastebi, kas brangu.“ Tačiau išminties kelių nežino net žmogus, nes „gyvųjų krašte jos nėra“. „Už auksą jos nenupirksi.“ Kurgi yra „supratimo buveinė“?

Vien Dievas kelią į ją težino,

jis težino josios buveinę.

Juk jis mato žemės pakraščius ir

stebi visa po dangumi. (28, 23–24)

Jis tarė žmogui: „Pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis“ (28, 28). Žmogiškosios išminties mastu Dievo nei išmatuoti, nei juolab teisti neįmanoma. Tačiau Jobas, apkaltinęs Dievą („Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs kilpą“, 19, 6), baigia iššūkiu jam:

O, kad kas nors mane išklausytų!

Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis! (31, 35)

Dievas ir Jobas. Šventojo Rašto skaitytojas, kiek yra susijęs su Bažnyčia kaip dieviškąja institucija, skaitydamas Jobo dramą, išgyvena jo situaciją kaip savąją, žinoma, istorinėje plotmėje. Jis yra išbandomas, įtraukiamas į Šventojo Rašto dvasią. Jeigu žmogaus sąsajos su Bažnyčia neteisingos ar silpnos, toks yra ir jo sąlytis su Šventojo Rašto dvasia arba ir jokio ryšio nėra – tai prilygsta buvimui be Dievo. Tad kiekvieno žmogaus išganymas priklauso nuo jo vienokio ar kitokio ryšio su Bažnyčia, mistiniu Kristaus Kūnu. Laimingas skaitytojas, jeigu jis, mąstydamas apie Jobo egzistenciją, pasirinko teisingą poziciją, t. y. nepritarė nei Jobo draugų veidmainiškam paklusnumui, nei jo žmonos piktai nevilčiai, nei paties Jobo teisuoliškumui! Nes egzistencija iš esmės nėra niekas kitas, o vien teofanija. Kentėdamas ir klausdamas žmogus drauge išgyvena ir savo egzistenciją, vykdo ją kaip užduotį ir taip įlieja ją į būties pilnatvę. Jobas perdėm drąsus: užuot nutilęs, jis meta Dievui iššūkį – aš noriu su tavim kalbėtis, atsakyk man! Dievas prisiartina – „iš audros“. Jo pasirodymus dažnai lydi viesulai, žaibai, griaustinis. Tačiau prisiartinęs prie Jobo, Dievas neatsako nė į vieną klausimą, o iš savo didybės pataria jį drįsusiam užkalbinti Jobui – „kas yra tasai, kuris trukdo mano užmojį?“ Dievas neturi tikslo Jobo sumenkinti ar sutriuškinti – jis nori žmogų dėl jo paties gerovės parklupdyti:

…aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!

Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?

Pasakyk man, jeigu išmanai!

Kas nustatė jos matmenis – tikrai tu žinai!

[...]

Arba – kas uždarė jūrą už durų,

kai ji prasiveržė iš žemės gelmių;

kai apdengiau ją debesų apdaru

ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais… (38, 3–5. 8–9)

Ir toliau – Dievo didybė ir tobulybė taip viršija Jobo būklę, jog jis niekada neturėtų reikalauti, kad Dievo pateisintų savo veiksmus.

Jobas, kuris taip primygtinai kalbino Dievą, kuris iš kančios prakeikė savo gimimo dieną, kuris taip gynė savo teisumą, dabar tegali tylėti. Dievas nori iki galo Jobui duoti suprasti, kad žmogaus ribotumas niekada neleidžia jaustis teisiam. Žmogaus egzistencija yra laikinybėje, „kelionėje“, ji neįvykdyta iki galo, todėl netobula:

Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas?

Argi tavo ranka kaip Dievo

ir gali griausti tokiu balsu kaip jis?

Jei taip, pasipuošk didybe ir orumu,

apsirenk garbe ir spindesiu. (40, 8–10)

Jobas tyli – „ką galiu tau atsakyti? Užsiimu sau ranka burną!“ Tylėjimas yra vienintelis atsakymas, kurį jis gali duoti Dievui. Ko Jobas gailisi? Dievas jam juk neprikišo nė vienos nuodėmės, padarytos anksčiau. Jobas tiesiog nesuprato, kad tas, kuris yra tobulas, niekuomet negali būti kaltinamas. Negali viešpatauti tas, kuris turi trūkumų. Šis Jobo ir Dievo santykis labai primena Jokūbo imtynes su Viešpačiu. „Aš nepaleisiu tavęs, kol palaiminsi mane!“ – šie Jokūbo žodžiai galėtų tikti kiekvienai į Dievą kalbančiai egzistencijai. Tai yra būdas atverti savo būtį. Esą žmogus paleidžia Dievą tada, kai jį jau turi.

Vis dėlto tokiam Dievo ir žmogaus santykio apibūdinimui būdingesnis poetiškumas nei teologinė tiesa. Jeigu Jobas egzistenciškai ir rungiasi su Dievu, tai šiam santykiui labai būdingas siaurumas ir savotiška tamsa:

…dabar mano akys regi tave;

todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs… (42, 5–6)

Po susitikimo su Dievu Jobas įžvelgė savyje nuodėmę – nepalenkiamą įsitikinimą savo teisumu ir teisės teisti kitus savinimąsi.

Dramos epiloge grįžtama prie tradicinio principo, kad teisieji gauna atlyginimą dar šiame gyvenime. Kai kas įžvelgia epiloge paaiškinimą, kad Dievas nevertė Jobo kentėti vien dėl paties kentėjimo. Esą pasirodo Dievas, ir viskas stoja į savo vietas: Jobo bičiuliai, veidmainiškai jį peikę, yra papeikiami paties Dievo, o Jobas, kurio Dievas irgi nepagiria ir kuris gėdijasi, nes praregėjo, yra atlyginamas gerove antra tiek. Ar iš tikrųjų taip?

Paradokse slypintis Dievas. Kokia kančios prasmė? Kiek kančia tobulina gamtinę būtį ir kiek toji būtis susiejama su antgamte, tiek ji reikalinga. Kančios prasmės svarstymą reiktų priimti kaip negatyvą, nes kančia kaip tokia, kaip blogis jokios vertės neturi. Tai yra nebūtis, ir iš jos joks gėris negali kilti. Kiek mūsų būtis yra panirusi į laikinybę, tiek ji kenčia. Dievas, kuris yra absoliutus Gėris, iškelia mūsų egzistenciją iš nebūties tamsos. Kaip visa tai vyksta?

Grįžkime į Jobo situaciją, kuri yra sakytum kentėjimo „schema“. Jobo situacija yra tokia, kad per jo kančią ateina Dievas. Jobas neigia, kad kenčia dėl savo kaltės. Paviršutiniškai mąstant gėris, t. y. Dievas, išties kyla iš kančios. Imkime prielaidą, kad kiekvieną gyvenimo klausimą galima priimti dvejaip – palikti jį teorinėje plotmėje arba išgyventi egzistenciškai. Visa tai pakankamai aišku, bet kaip čia „įkomponuoti“ Dievą? Kaip panaikinti prarają tarp proto spekuliacijų ir egzistencinio išgyvenimo? Kaip įliedinti savąją egzistenciją į Dievo būtį, kuri tegali būti tik objektyvi ir niekieno nesąlygota? Jobo draugai buvo teisūs, bet jų teisumas buvo dalinis – jie nesuėmė į visumą Jobo kančios. Elifazas primena Jobui, kad nė vienas nėra teisus Dievo akyse; Bildadas panašiai tvirtina, kad Visagalis niekada neiškraipys teisumo, ir taip toliau. Elihu’as, tvirtindamas, jog Dievas yra tokia neapsakoma galybė, kad jos akivaizdoje dera tiktai tylėti, drauge pasako, jog kartais Jis duoda kančios „avansu“, kaip perspėjimą dėl ateities nuodėmių, nors tai, kai kurių egzegetų manymu, abejotinos vertės priemonė. Jobas neįvardija savo kaltės, bet ją prisiima Dievui pasirodžius. Jobo kaltė yra jo buvimas egzistencijoje, laikinybėje; tas, kuris neturi trūkumų, netobulumų, yra vienybėje su Dievu, su pačia tobulybe, dėl to kančios nepatiria. Pripažindamas kančią, Jobas drauge augina savąją objektyvuotą būtį. Dievas trokšta mylėti žmogų, o šis, keikdamas savo kančią ir vengdamas jos, užkerta kelią Dievo meilei ir taip dar labiau padidina savo kentėjimus – „užsiremia iš vidaus“, pats trokšdamas būti Dievo vietoje ir kurti savo būtį. Žmogaus egzistencija įvykdoma tik per nuolatinį jos pavedimą, atidavimą Tam, kuris ją kuria. Čia ir slypi paradoksas – pripažindamas savo kančią, drauge teigi ją, – vadinasi, realizuoji savo egzistenciją. Kas nepripažįsta savosios laikinos egzistencijos be Dievo, t. y. kančios, tas atmeta patį Dievą ir ima girti savo teisumą, orumą, žmogiškumą, t. y. laikinybę. Priminsime, kad kančia yra Dievo nebuvimas. Aiškiau kalbant, Dievas dalyvauja egzistencijoje nedalyvaudamas; jis kuria mūsų būtį savo nedalyvavimu, o tai sukelia kančią. Dievas, kaip visagalė būtis, kuria ir dalyvaudamas, ir nedalyvaudamas. Teorinis egzistencijos sprendimas yra objektyvus kančios pripažinimas (t. y. kenčiančio Kristaus); egzistencinis – ne „nušokimas nuo tilto“, anot filosofo, bet pavedimas jos Dievui. Tą patį galime pasakyti ir apie Jobą, kurio išganymas, beje, skleidžiasi irgi tik per Kristų. Ir apie visą žmoniją – kiek ji turi gėrio sąsajų su Bažnyčia ir kiek atskiras asmuo yra „jobiškai“ nekaltas.

„Dabar mano akys regi tave“

Dauguma mąstytojų, rašydami apie šių laikų žmogaus savivoką, beveik vieningai prieina prie nuomonės, kad žmogaus, kaip asmens, kaip individo, orientacija, vertybinės nuostatos yra apverktinos padėties. Dar niekada žmogaus esmės ir kilmės suvokimas nebuvo toks chaotiškas ir neapibrėžtas kaip mūsų amžiuje. Anot M. Schelerio, „žmogus nebežino, kas jis yra, tačiau drauge žino, kad nebežino“. Šis savo bejėgiškumo ir ribotumo suvokimas šaukte šaukiasi Dievo. Atrodo, tuoj pratrūks „audros debesis“ ir pasirodys Viešpats.

Žinodamas, kad jis nežino, kas esąs, žmogus stengiasi visaip užmaskuoti šį savo trūkumą. Jis stengiasi išvengti tiesioginio susidūrimo su Dievu, sau pateisinti išgalvoja visokių kompensacinių teorijų. Šiuolaikinis žmogus ypač liaupsina savo laisvę – ir daro tai iškreiptai, nes, kaip mes jau įsitikinome, tikroji žmogaus laisvė pasižymi paradoksalumu: žmogus išsilaisvina tik atsisakydamas savo laisvės. Taigi ne laisvė elgtis pagal subjektyvistines nuostatas, bet laisvė paklusti objektyviam Apreiškimui.

Pirmiausia reikėtų be išlygų pripažinti, kad žmogus kaip Dievo kūrinys ir jo paveikslas yra nenusakoma vertybė. Jis buvo sukurtas laisvas, orus, garbingas, bet su atžvilgiu, su sąlyga – „jei“: „Jei nevalgysi, nemirsi.“ Mes puikiai žinome, kuo viskas baigėsi. Šis faktas toks patikimas, kad jį visai nesunku atpažinti net ir dabar, žmonijai pasiekus „brandos amžių“. Visada, kai tik žmogus pradeda liaupsinti savo garbę, orumą, teisumą, – kyla netikrumas. Kodėl? Šventasis Raštas liudija visai ką kita. Net ir tada, kai žmogus pripažįsta savo orumą kilus iš Dievo, tolesnė to orumo panegirika darosi labai įtartina. Nes žmogus niekada nelaimėjo girdamas savo orumą; jis visada laimėjo girdamas Dievo garbę. Štai: „Kiekviename žmoguje, tiek, kiek jis žmogus, glūdi orumas. Jis prakilnus ir nusipelno būti vertinamas. Žmogaus gyvenimo nesėkmės gali jį iškreipti, tačiau negali susilpninti ar panaikinti. Kartais jos gali netgi padėti išryškinti orumą, kaip rodo žaizdoto, pūliuojančio Jobo, nuteisto Sokrato ir nukryžiuoto Kristaus pavyzdžiai“ (A. Lobato). Argi tai ne senasis Jobas giria savo teisumą? Pažvelkime, kas čia sugretinta – pagonis Sokratas, Senojo Įstatymo Jobas, kuris stovi Kristaus kančios prieangyje, ir Kristus, pats Atpirkėjas, – esą jo gyvenimo nesėkmės padėjo išryškinti jo kaip žmogaus orumą!.. Prisiminkime vieną iš skaudžiausių Evangelijos epizodų:

Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ (Jn 19, 5–6)

Pilotas, matydamas iškankintą ir paniekintą Kristų, turbūt irgi ne be paniekos jį pristatė įtūžusiems žydams: „Štai žmogus!“ Žmonijai tomis lemtingomis akimirkomis vėrėsi dangus. Maža pasakyti, kad šioje A. Lobato citatoje pateiktas perdėm liberalus požiūris. Čia tiesiog nebėra perspektyvos, nebėra vertikalaus santykio „Dievas–žmogus“; čia pateiktas tik santykis „žmogus–žmogus“. Tačiau toks santykis nėra išganingas. Net jei žvelgtume į žmoniją kaip į visumą – nuo jos pradžios iki Apokalipsės – vis viena ji išlaikys santykį su savo Kūrėju. Žmogus niekada iš savo suskilusios būties pats nenuties kelio iki Dievo, nes kaip ribota būtybė jis niekada neapims visumos.

Todėl Viešpats žmogui sako: „…nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3, 17–18). Ir dėl to tikrieji žmogaus žodžiai visuomet bus „dabar mano akys mato tave, todėl gėdijuosi“.

Taigi žmogaus stiprybė – ne savo kilmingumo ar teisumo deklaravimas, bet savosios egzistencijos priėmimas iš Dievo. Žmogus yra orus – bet tik tiek, kiek jis išlaiko vienybę su Dievu.