„Zabriskie Point“: interviu su Michelangelo Antonioni

Žymaus amerikiečių kino kritiko Rogerio Eberto pokalbis su Jungtinėse Amerikos Valstijose filmą „Zabriskie Point“ kūrusiu garsiuoju italų režisieriumi pirmąkart skelbtas dienraštyje „Chicago Sun-Times“ 1969 metų birželio 19-ąją.

Niekas negali pasakyti, apie ką bus naujasis Michelangelo Antonioni filmas, net ir pats M. Antonioni. Tykų šeštadienio rytą, susirangęs viename sofos gale, jis šneka apie tokių kalbų bergždumą.

„Aš niekados neaptarinėju savo filmų siužetų, – sako jis. – Nepradėjęs filmuoti, niekados neskelbiu net turinio santraukos. Ir kaip galėčiau? Kol filmas montuojamas, net pats neturiu supratimo, apie ką jis bus. Galbūt net ir viską pabaigus. Galbūt filmas bus tik tam tikra nuotaika ar teiginys apie vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. Galbūt jame net nebus siužeto šiam žodžiui priskiriama reikšme.“

M. Antonioni kalba tyliai, tartum sau. Angliškai kalba sklandžiai, bet itin kruopščiai rinkdamas žodžius. Vis dėlto įspūdis toks, kad režisieriui nelabai patinka kalbėti apie savo naująjį filmą, nes šis jo sąmonėje dar neįgavęs galutinio pavidalo. Jis kaip žonglierius, kuris gali atlikti savo numerį tol, kol nesusimąsto apie tai, ką daro.

„Aš nuolat nukrypstu nuo scenarijaus, – prisipažįsta M. Antonioni. – Galiu prifilmuoti scenų, kurių neketinau filmuoti. Pasitaiko dalykų, kurie tiesiog patys prašosi būti užfiksuoti, tad mes improvizuojame. Stengiuosi per daug negalvoti. Paskui, montažinėje, imu juostos gabalus ir pradedu lipdyti ir tik tada pradedu nutuokti, apie ką tas filmas.“

Nuo praėjusių metų rugsėjo M. Antonioni leidžia laiką Mirties slėnyje ir Los Andžele, kur filmuoja „Zabriskie Point“, savo pirmąjį Amerikoje statomą filmą. Sumanymas jį kurti gimė per ilgą kelionę po Jungtines Valstijas 1967 metais. Kelionę surengė kompanija MGM, po tarptautinės „Fotopadidinimo“ (Blow-Up) sėkmės trokštanti finansuoti kitą M. Antonioni darbą. Tam tikra prasme „Zabriskie Point“, kiek M. Antonioni leidžia suprasti, bus pasisakymas apie nūdienos Amerikos visuomenę, lygiai kaip „Fotopadidinimas“ įkūnijo 7-ojo dešimtmečio Londono atmosferą, o dar ankstesnė trilogija („Nuotykis“, „Naktis“, „Užtemimas“) buvo skirta 6-ojo dešimtmečio pabaigos Italijos visuomenės analizei.

Bet tai būtų per didelis supaprastinimas. M. Antonioni niekada socialinių temų nenagrinėja tiesmukai. Jis labiau linkęs pasitelkti du tris veikėjus ir patyrinėti vos vieną ar porą jų gyvenimo dienų. M. Antonioni tik daro užuominas arba pagrindinė mintis išauga iš jo filmų nuotaikos. Jis niekada prikišamai nebaksnoja, nepamokslauja ir neįterpia didaktinių dialogų. Nuo Stanley Kramerio M. Antonioni filmai skiriasi kaip diena nuo nakties, ir vis dėlto šiedu režisieriai nagrinėja tuos pačius dalykus.

„Sakyčiau, mano filmai yra politiški, bet ne apie politiką, – sako M. Antonioni. – Politiški jie savo traktuote; jie sukurti laikantis tam tikro aiškaus požiūrio taško. Ir jie gali būti politiški savo poveikiu žiūrovams. Tarkim, „Fotopadidinimas“ buvo ne apie tam tikrą gyvenimo būdą Londone, bet tam tikros nuostatos to gyvenimo būdo atžvilgiu išraiška. Ir vis dėlto nenorėčiau tos nuostatos perteikti žodžiais…

Aš pervažiavau Jungtines Valstijas ir pamačiau daugybę dalykų. Tada grįžau į Romą, perverčiau savo užrašus ir pamažu apsisprendžiau kurti filmą apie du jaunus amerikiečius.

Rugpjūtį, prieš pat pradedant filmuoti, nuvažiavau į Čikagą, kur vyko demokratų partijos suvažiavimas. Tai, ką ten išvydau – policininkų elgesys, jaunimo įkarštis, – man padarė tokį įspūdį, kokio Amerikoje niekas nebuvo padaręs. Tai, kas vyko Čikagos gatvėse, turėjo įtakos „Zabriskie Point“. Netiesioginės, suprantama, – filmas ne apie Čikagą. Bet mano nuomonę apie Amerikos jaunimą suformavo Čikagos įvykiai, ir ji vienaip ar kitaip atsispindės filme.“

Filme „Zabriskie Point“, kurio filmavimas baigsis po keturių savaičių, pagrindinius vaidmenis atlieka du nežinomi aktoriai: 21-ų Markas Frenchette’as ir 20-metė Daria Halprin. Abiem tai debiutas kine. Filme jie vadinsis savo vardais. D. Halprin režisierius atrado Berklyje, kur ji pirmame kurse studijuoja anglų kalbą ir antropologiją.

M. Frenchette’as, kuris yra vedęs ir turi 2 metų sūnų, dirbo statybų meistru Bostone – jį vienoje Bostono autobusų stotelėje pastebėjo MGM aktorių atrankos agentas, kai tas piktai rėkė kažkam trečio namo aukšto lange. Po filmavimo M. Frenchette’as galbūt tęs aktoriaus karjerą, o gal grįš į senąjį darbą. Jis yra matęs kelis M. Antonioni filmus, bet šie jam nepatiko: „Tenai nieko nevyksta. Krūva žmonių trypčioja vietoje, ir tiek.“

Labiausiai prie „Zabriskie Point“ turinio aptarimo M. Antonioni priartėja, kalbėdamas apie jaunuosius savo aktorius. „Kas jiems nutinka filme, nėra svarbu, – sako režisierius. – Galėjau jiems nurodyti daryti tą ar aną. Žmonėms atrodo, kad išoriniai filmo įvykiai ir yra pagrindinė filmo tema. Netiesa.

Filmas yra apie pačius veikėjus, apie jų vidinius pokyčius. Tai, ką personažai patiria filme, yra dalykai, kurie tiesiog „gali nutikti“, ir tų veikėjų patirtis nei prasideda, nei pasibaigia, filmui pasibaigus.

Kalbant apie „Fotopadidinimą“, daug energijos buvo išeikvota svarstant: būta ar nebūta žmogžudystės, nors iš tiesų filmas taigi apie fotografą, o ne apie žmogžudystę. Tiesiog taip nutiko, kad jis nutraukė tuos kadrus, betgi jam galėjo nutikti kas tiktai nori: tas fotografas – tai asmuo, gyvenantis tame pasaulyje. Su „Zabriskie Point“ – tas pats: filmas yra apie Marką Frenchette’ą ir Darią Halprin. Būtent dėl to jie vaidins savo vardais. Tam tikra prasme aš kuriu filmą apie Amerikos jaunimą, pasitelkęs porą amerikiečių jaunuolių ir sukdamas filmą apie juos.“

Pasirodžius „Fotopadidinimui“, viename interviu M. Antonioni sakė: „Aktorius į filmavimo aikštelę turi atvykti tyras. Aš taip pat privalau įžengti į filmavimo aikštelę tyrutėle sąmone. Spiriu save per daug neteorizuoti.“

Susidaro įspūdis, kad M. Antonioni visai patinka, jog M. Frenchette’as, pavyzdžiui, nemėgsta jo filmų. Dėl to aktorius yra lengviau lipdomas. Žmonės, dirbantys su M. Antonioni filmavimo aikštelėje, sako, kad šis režisierius retai kada aiškina filmuojamos scenos esmę. Jis aiškinąs, kaip scena turi būti nufilmuota, bet nesakąs, kodėl būtent taip. Per pietų pertrauką režisierius tyliai lindįs savo vagonėlyje. Pietų draugijos jam niekas niekada nepalaiko. Jis mąsto.

Bet šį šeštadienio rytą, filmavimo savaitei pasibaigus, M. Antonioni gali trumpam atsitraukti ir viską apžvelgti iš didesnio atstumo.

„Man atrodo, kad daugumos mano filmų tema – vienatvė, – sako jis. – Dažnai mano personažai yra atitolę nuo kitų. Tai žmonės, ieškantys socialinių institucijų paramos, bandantys užmegzti asmeninius ryšius, kurie juos susaistytų. Bet dažniausiai ne kažin kas pavyksta. Mano veikėjai ieško namų.“

Ieško namų platesne prasme? Tai visiems M. Antonioni filmams būdinga tema?

„Taip, manau, kad taip.“

O jis irgi ieško namų?

„Taip. Pasaulyje nėra vietos, kurioje iš tikrųjų jausčiausi kaip namie, netgi Romoje. Vis dėlto čia, Los Andžele, nesijaučiu visiškas prašalaitis. Šiame didmiestyje, kuris iš pradžių nieko nesužavi, po kurio laiko randi vietų, kampelių, užkaborių, kuriuos pamėgsti.“

O filmo veiksmas rutuliojasi Los Andžele ir dykumoje?

„Taip. Dykumoje ir didmiestyje. Čionykščiai žmonės gali nusigauti į dykumą, – mašina iki jos vos viena dvi valandos kelio. O skirtumas didžiulis. Štai tu Los Andžele, o štai jau dykumoje.

O dykuma – tai niekis. Milžiniški niekio plotai. Europoje neturime tokių dykviečių. Galimas daiktas, šių erdvių buvimas taip arti miesto man šį tą sako apie Ameriką.

Matote, kai dirbu, dėdamas viską į krūvą ir žiūrėdamas, kas iš to išeis, aš stengiuosi savo požiūrį išreikšti kuo kondensuočiau.

Kai stačiau „Fotopadidinimą“, daug kalbų sukėlė tai, kad aš nudažiau plentą ir vieną pastatą. M. Antonioni dažo žolę, kalbėta. Betgi visi režisieriai daugiau ar mažiau paspalvina, perstato ar patobulina filmuojamos vietos objektus, todėl dėl šių dalykų kilęs šurmulys mane pralinksmino.

„Zabriskie Point“ aš vėl šį tą padažiau: aerodromo kilimo taką, kai kuriuos angarus, dar kai ką. Į aerodromą vedančios gatvės šalikelėse prie namų vejų pastačiau skelbimų lentų. Ir kas čia tokio? Aerodromų prieigose turi būti reklamos stendų. Ir tai man suteikia galimybę dirbti su amerikietiška reklama, kuri tokia patraukli akiai, tokia išraiškinga.

Visais šiais dalykais užsiimu ne dėl to, kad padaryčiau sceną vaizdingesnę, o siekdamas talpumo. Aš ne kažin kiek galiu parodyti. „Fotopadidinime“ scenų mažoka, o man norėjosi parodyti tiek daug. Todėl nudažydamas namą ar plentą aš galėjau sukurti talpesnį kadrą, per trumpesnį laiką parodyti daugiau…“

Visi žurnalistai klausinėja M. Antonioni apie perdažytą namą ar apie žmogžudystę „Fotopadidinime“ – akivaizdžių dalykų. Bet turbūt yra tokių klausimų, kurių jis norėtų būti paklaustas, bet kurių niekas neužduoda. Ar ne taip?

„Taip, bet, matote, kai šitaip paklausiate, mano galva ištuštėja, – nusišypso režisierius. – Dabar nieko nesugalvoju…“

Tada dar vienas banalus klausimas. Jis pats yra minėjęs, kad filmo pavadinimas – „Zabriskie Point“ – nurodo Mirties slėnyje esančią natūralią uolienų atodangą, kuri patraukė jo dėmesį. Ar Zabriskie Point atodangai filme numatyta kokia nors centrinė vieta ar simbolio vaidmuo?

„Ne, nesakyčiau. Zabriskie Point yra centras, bet niekio centras…“

Kokia tos vietos paskirtis filme?

„Nenorėčiau sakyti. O gal ir pats nežinau.“

http://rogerebert.suntimes.com

Vertė Andrius Patiomkinas