Trys moterys ir lavonas

Prancūzų aktorės ir kino režisierės Noémie Merlant filme „Balkonetės“ draugės Marselio gatve eina pusnuogės – tai jų atsakas į prievartą ir mačizmą. Ar įmanoma apie seksualinės prievartos aukų traumą papasakoti su humoru? Ar prisimenate atvejį, kai režisierė prieš kameras parodė savo vaginą mums, žiūrovams? Ar prisimenate save, moterį, einančią gatve nuogomis krūtimis?

Išėjusi iš antro režisierės ir aktorės N. Merlant ilgametražio filmo „Balkonetės“ (Les femmes au balcon, 2024) peržiūros kurį laiką buvau sutrikusi. Ar tai šiuolaikinis, tegul stilistiškai ir tolimas, reveransas revoliucinėms čekų režisierės Veros Chytilovos „Saulutėms“ (Sedmikrasky, 1966) – tik ten dvi, ne trys, moterys narsiai žaidžia su visuomenės stereotipais, vyrų, nuo kurių nuspėjamų projekcijų vemti verčia, pasauliu?

Filmo „Balkonetės“ spalvos ryškios, o moterų energija veržiasi per kraštus, gal todėl kritikai prisimena ankstyvuosius ispano Pedro Almodóvaro filmus. Žinau, kad filmas Prancūzijoje, kur gyvenu, sulaukė prieštaringų kritikų ir žiūrovų reakcijų, bet kartu išprovokavo tai, ko iš jo tikėjosi režisierė, – diskusiją. Galima įvairiai vertinti jo meninį lygį, dialogų svorį, temos plėtotės logiką, žanrų chaosą (komedija, siaubo, fantastinis filmas, trileris?), tačiau, kaip vėliau interviu pasakys man režisierė, filmas tikrai nėra „drungnas vanduo“. Nes yra dalykų, apie kuriuos tiesiog reikia kalbėti nuolat: seksualinis priekabiavimas, prievarta, moters kūno seksualizacija visuomenėje, kurioje vis dominuoja vyrų primestos taisyklės.

Apie ką filmas? Apie tris moteris, kurios iš pasaulio tikrai nesitiki nieko, užtat turi viena kitą. Pirmose filmo scenose kvaitinamame Marselio karštyje žmona uždusina agresorių vyrą užpakaliu, bet ties jos istorija režisierė nesustoja, o persuka fokusą į kaimyninį butą, jo balkoną, kuriame trinasi kompleksuota, susivėlusi pradedanti rašytoja Nikolė (akt. Sanda Codreanu). Ji ieško temų romanui ir varvina seilę į kaimyną fotografą name priešais (akt. Lucas Bravo iš „Emilijos Paryžiuje“ (Emily in Paris, 2020), kuris, aišku, nusirenginėja prieš langą. Nikolė dalinasi butu su drauge Rubi (akt. Souheila Yacoub), visomis prasmėmis ryškia cam-girl, kuri internetu teikia seksualines paslaugas, o po darbo nesibodi mylėtis tiek su vyrais, tiek su moterimis – kada ir kaip ji nori. Paskutinė trijulės herojė trečiarūšių filmų aktorė Elizė, kurią vaidina pati režisierė, nervingai įsiveržia po serialo filmavimo į draugių butą su Marilyn Monroe ryškiai raudona suknele (kaip filme „Niagara“ (1953) ir blondinės peruku.

Jos plepa, rimtai ir nerimtai, gal net išgeria taurę – daro tai, ką daro visos draugės, be to, nusprendžia prasiblaškyti. Fotografas iš lango priešais, pas kurį į linksmas išgertuves nutempia ekstravagantiškoji Rubi, šiai ir pasiūlo ypatingą fotosesiją (ryškiu makiažu, seksualiais drabužiais, flirtavimu ji išsiskiria iš draugių). Paryčiais moteris grįžta drebanti ir apsitaškiusi krauju – šį nuo jos taikosi nulaižyti šuo.

Režisierė pasirenka nesigilinti į #MeToo dramos traumas, nors mes aštriai jas jaučiame, o kloja vieną po kitos absurdiškesnes pasaulio chaoso plytas trilerio principu, renkasi humorą ir groteską tam, kad atsirastų sveikas santykis su trauma, ne taip skaudėtų. Ji pati yra patyrusi seksualinę prievartą, todėl puikiai žino, ką kalba ir kodėl būtent taip ieško sutaikymo su tuo, kas nutiko.

„Ar filmas yra feministinis manifestas?“ – susimąstė keli vyrai kino kritikai, laukdami kartu su manimi interviu su režisiere N. Merlant (per šį ji vilkėjo paprastais juodais kompanijos „Louis Vuitton“ drabužiais, be jokio makiažo, dėl ko jos akys atrodė veriančiai žalios). Išgirdusi klausimą, prieš tai vyrų pateiktą koridoriuje, patraukė pečiais – ji neskirsto filmų į feministinius ar maskulinistinius, tiesiog kuria kiną, kuris kalba apie tai, kas jai rūpi. „Prieš porą metų man nebūtų davę pinigų tokiam filmui: pernelyg provokuojančios temos. Santykis keičiasi, bet labai lėtai“, – sako ji.

Terpė tam palanki: pastaraisiais metais būtent prancūzės režisierės ir jų filmai skina tarptautinius kino prizus dėl temų, apie kurias vyrai nekalba: Julios Ducournau „Titanė“ (Titane, 2021), Justine Treit „Kritimo anatomija“ (Anatomie d’une chute, 2023) ar Coralie Fargeat „Substancija“ (The Substance, 2024). Pačią N. Merlant išgarsino homoseksualios dailininkės vaidmuo garsios prancūzų režisierės Céline Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait de la jeune fille en feu, 2019), kartu su C. Sciamma N. Merlant parašė ir „Balkonečių“ scenarijų – tai ir idėjinė draugystė, užsimezgusi filmavimo aikštelėje.

Dabar 36-erių N. Merlant vaidina pasaulinio garso režisierių filmuose ir kuria, ką pati norinti. Ji prisimena, kad karjeros pradžioje teko nekart išgirsti, jog yra negabi ar ne tokia, kokios reikia. Aktorė ir režisierė šypteli: sau devyniolikmetei, pirmą kartą atvykusiai daryti karjeros į Paryžių, ji dabar pasakytų: nebijok nieko, neklausyk nieko, išdrįsk reikalauti savo vietos, nelaikyk visko užgniaužusi savyje ir pasitikėk savimi, nes tau pavyks.

„Balkonečių“ herojė Elizė yra naujosios kartos moterų atstovė. Ji turi teisę būti savimi: ar rėkia, ar verkia, ar juokiasi, ar yra vulgari (kas taip nusprendė?). Ji perdžia, gatvėje valosi spermą nuo veido, pjausto agresoriaus vyro lavoną ir nupjauna penį, prieš kamerą išskečia kojas ginekologo kabinete, masturbuojasi, diskutuoja su vaiduokliu, gatve eina pusnuogė. O svarbiausia – ji lieka su moterimis petys petin ir jų (ne tik filmo personažų, bet ir pačių trijų aktorių) seserystė, ypatinga bendrystė filme stiprėja su kiekvienu kadru, išlaisvina jas ir padeda įveikti joms primetamų elgesio normatyvų ribas.

Filme yra frazė, kad moters paslaptingumas – tai ne pasirinkimas, o bausmė. N. Merlant neslepia, kad junginys „paslaptinga moteris“ ją supurto. Jis primena moterims kine ar literatūroje vyrų taikomus šablonus: ji mūza, pasileidėlė, auka, „paslaptinga moteris“, foninis vienpusiškas objektas. Todėl filme „Balkonetės“ Elizė, prieš tai patyrusi seksualinę prievartą iš artimo žmogaus, išskečia kojas prieš ginekologą ir kamerą be jokių dvejonių ir taip sąmoningai sudrasko „paslaptingumo“ šydą. Todėl vyrai „Balkonetėse“ yra tik agresoriai, prievartautojai, niekšai – režisierei svarbiau šiuo atveju perskirstyti rokiruotę, suteikti platformą tik moterims, tam tikra prasme atkeršyti vyrams. „Kinas atspindi pasaulio matymą tų, kurie jį kontroliuoja, – sako ji. – Persukdami fokusą į kitas temas galime pakeisti nelygybę.“

Aktorės po filmavimo verkė iš laimės, nes patyrė begalinę laisvę jausti save taip, kaip nori, nesitaikyti. Tarkime, banalizuoti tai, kas vyrams – eiti karštą dieną apnuogintu torsu – yra natūralu. „Moters kūnas ir jo apnuoginimas tikrai nėra problema. Mus įkalina kitų žvilgsnis į jį, – sako režisierė. – O juk kūnas pasakoja daugybę dalykų, daug daugiau nei drabužiai. Mes visi jį turime. Kuo labiau jį deseksualizuosime, tuo laisviau jausimės.“

●

Vakar važiavau Paryžiaus metro į draugės gimimo dieną ir mąsčiau, kodėl prie trumpo sijono priderinau ilgą, kojas slepiantį paltą. Nes esu atsargi, apdairi ir nenorėjau pritraukti nereikalingo dėmesio metro. Net nusprendžiau ryškiai pasidažyti lūpas vėliau, kai būsiu pas draugę bute – man taip ramiau, maža kas.

Kaip ir Nikolė, kuri filme „Balkonetės“ sąmoningai renkasi neapsinuoginti, visi mes turime suvokimą, ko mums reikia ir kaip mes save matome, bet mintis, kad galėčiau matyti ir jausti savo kūną nevaržomą primestų visuomenės naratyvų, man patiktų daug labiau. Gal net eiti gatve karštą dieną apsinuoginus.

Todėl man reikia tokių filmų kaip „Balkonetės“.

Jų akivaizdžiai reikia ir visuomenei. Amerikoje visą vasarį socialiniai tinklai plyšo nuo pasakojimų, kiek nuogo architektės Biancos Censori kūno pavyko pamatyti per muzikos apdovanojimus „Grammy“ ir ką tai reiškė, net ar ją kas privertė. Kontroversiško dizainerio ir reperio Kanye Westo (buvęs Kim Kardashian vyras ir jos seksualizuoto įvaizdžio kūrėjas), kuris save dabar vadina Ye, žmona pasirodė su itin permatoma suknele, kuri nepaliko jokių galimybių vaizduotei, o nuotraukas iš renginio socialiniai tinklai pateikia tik cenzūruotas.

Bianca išgarsėjo ne tik per „Grammy“, ji ir šiaip kasdienybėje nevengia pasirodyti beveik nuoga arba pusiau apsinuoginusi ir gal tai net ne jos, o jos vyro sumanymas, o ji tik vykdytoja. „The New Yorker“ apžvalgininkė Naomi Fry pabandė intelektualizuoti, jos manymu, apskaičiuotą šoką, kurį kelia Biancos įspūdingos, apgalvotos kūno linijos ir atgal sušukuoti kaip iš menininko Patricko Nagelo kūrinių tamsūs plaukai, – ji kuria tylų (nes, pasak N. Fry, niekada apie tai viešai nesidalino mintimis) savo kūno spektaklį, iš subjekto sąmoningai tapdama objektu. Ji išsiskiria iš minios būtent todėl, kad kūno nuogumas nėra suasmenintas, o įtampa tarp to, ką matai ir ką įtari, pašokusi iki ribos: štai, aš esu prieš tave, tu gali žiūrėti, bet greičiausiai – visomis prasmėmis – negali to nuogumo turėti.

Kita diskusija, susijusi su moters torso eksponavimu, kilo dėl olandų dizainerio Durano Lantinko šiųmetinėje Paryžiaus mados savaitėje pristatytos kolekcijos „Duranimal“ modelio: jis sukūrė palaidinę vyrui, prie kurios pritvirtintos protezinės silikoninės krūtys. Ar tai drąsus kūrybinis pareiškimas, bandymas permąstyti tobulo moters kūno idealo normas industrijoje? Ar tai kūno objektyvizavimas, nereikalingas sureikšminimas ir blogas skonis, ypač dėl to, kad krūtys atrodė „pigiai“, – klausė mados kritikai ir žiūrovai. Dizaineris teigė, kad jis norėjo „įgalinti“, išstumti visuomenę iš komforto zonos, permąstyti moteriškumo ir seksualumo iššūkius, stereotipus, o ne „objektyvizuoti“.

Tai, ką moterims pavyko pasiekti per tiek metų, vis dar be galo trapu ir mes turime likti budrios. Išsikovota laisvė kalbėti apie tai, apie ką norime, atrodyti taip, kaip jaučiame, – jaučiant aplinkybes, kuriose esame, – aktualesnė tema nei bet kada. Net demokratinėse šalyse kovotojoms už moterų teises, prieš seksizmą, prieš mačizmą, prieš puritoniškumą tam tikromis aplinkybėmis tenka trauktis atgal kaip partizanėms į miškus – Jungtinių Amerikos Valstijų bendra politika, deja, primena kanadiečių rašytojos Margaret Atwood knygoje „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale, 1985) aprašytos hipotetinės autokratinės valstybės, kontroliuojančios ir besisavinančios moters kūną, spraudžiančios jį į puritoniškas uniformas, neigiančias laisvos meilės, lyties pasirinkimo galimybes.

„Boys will be boys“ – frazė, kuria teisiname vyrų elgesį iki šiol, priimame Trumpo išsišokimus, toleruojame seksistinius komentarus darbe ar viešojoje erdvėje, nubrėžiame skirstymus į lytis ir lūkesčius joms. Tereikia prisiminti brolių Tate’ų fenomeną ir dokumentuotą žalą paaugliams ir jauniems vyrams: toksiško santykio su moterimis aukštinimą, mizoginiją, prievartos, dominavimo, jėgos, kontrolės apoteozę: jei ji tave atstumia – tai pažeminimas, ji yra priešas. Nors Tate’ai pašalinti iš socialinių tinklų platformų, jiems iškeltos teisinės bylos, sekėjų skaičius stulbina ir tai susiję su pasitikėjimu savimi, tikslo ir prasmės trūkumu socialinių tinklų dominavimo laikais, o šie, pasak garsios britų psichoterapeutės ir knygų autorės Julios Samuel, augina mūsų vaikus. Socialiniuose tinkluose rašydama apie plačiai aptarinėjamą televizijos dramą „Paauglystė“ (Adolescence, 2025) – apie trylikametį, nužudžiusį bendraklasę, – įspėja, kad paauglių atveju vyrai turi imtis atsakomybės – nes vyriškas smurtas nėra moterų problema, tai vyrų problema, kuriai išspręsti reikia vyrų vadovavimo.

Jaukiuose namuose minkštai įsitaisiusi ant sofos keliauju per prancūzų televizijos kanalus, šįvakar sustoju ties kita pokalbių laida. Joje garsi filosofė ir feministė Manon Garcia pasakoja apie savo naują knygą „Gyventi su vyrais“ (Vivre avec les hommes, 2025), kurią parašė po Prancūziją praėjusiais metais sukrėtusio teismo proceso: dešimt metų Dominique’as Pelicot stipriai apsvaigindavo savo tuometinę žmoną Gisele, ją prievartaudavo ir leisdavo tai daryti dar virš 70 nepažįstamų vyrų. Jie pripažinti kaltais, o Gisele istorija įkvėpė daugybę prievartos aukų, nes moteris nusprendė apie tai kalbėti viešai – jai neturi būti gėda, ji yra auka, o nusikaltėlis yra vyras.

„Tie vyrai puikiai žinojo, ką jie daro“, – sakė M. Garcia, kurią šokiravo dar ir tai, kad net po #MeToo judėjimo rezonanso visuomenėje prievartautojų advokatai teisme naudojo seksistines klišes ir vyro atsakomybę teisino frazėmis „jis nežinojo“. „Ir tai šalyje, kur kas trečias vaikas patiria seksualinę prievartą? – pasibaisėjusi klausė M. Garcia. – Aš taip pat esu beveik keturiasdešimtmetė moteris, kuri norėtų gyventi nuolat nesijaudindama dėl seksistinio ir seksualinio smurto, kurio aukomis galėtų tapti mano draugės, mano dukros ar aš pati.“

Aš, beveik penkiasdešimties metų moteris, galiu tik pasakyti tą patį. Ratas apsisuka ir mes vėl grįžtame prie to paties.

Kalbėti ir veikti privalome.