Globėjas

 

Latvių rašytojos, redaktorės, vertėjos Lienytės Mednės-Sparės (1956–2023) apsakymas Aizbildnis pirmiausia pasirodė žurnale „Jaunā Gaita“ (2018 m. ruduo (Nr. 294), vėliau buvo įtrauktas į apsakymų rinkinį „Dainuojantis smėlis“ (Dziedošās smiltis, 2019).

 

 

Globėjas

 

– Kodėl tu tai darai? – užsitraukęs užtrauktuką ir ant nukarusio pilvo sutampęs švarko kampus paklausė vyriškis.

– Kažkas negerai? – mergina nervingai įkišo ranką į trumpos striukės kišenę ir saujoje tvirtai sugniaužė prieš akimirką gautus pinigus.

– Ne, viskas gerai. – Vyriškis kilstelėjo sėdynės atlošą, įsitaisė patogiau ir sukryžiavęs rankas atsirėmė į vairą. – Juk aš tik paklausiau, kodėl.

– Aš pirmą kartą…

– Tik nepasakok! – nutraukė ją vyriškis. – Aš jau kuris laikas pravažiuodamas matau tave čia stovint.

– Galbūt man patinka, – išspaudė mergina, nejaukiai gūžtelėjusi pečiais.

– Kaipgi!

– Ne visada, žinoma, bet tu toks didelis ir stiprus… – ji apsilaižė lūpas, ant kurių dar matėsi vyšnių spalvos lūpdažio liekanos, ir metė į vyriškį pigios pornografijos aktorės žvilgsnį.

– Liaukis! – vyriškis delnu nubraukė patenkintą šypseną, nevalingai timptelėjusią lūpų kampučius aukštyn. – Aš tik noriu pasišnekėti.

– Neturiu laiko šnekėti. – Mergina tiestelėjo ranką link durelių.

– Dėl pinigų? – neatlyžo vyriškis.

Mergina nepritariamai vyptelėjo ir nusisukusi pasižiūrėjo laukan. Tamsaus kiemo gilumoje trinktelėjo mašinos durelės, po akimirkos išmušto kelio pakraščiu, vengdama purvo balučių, nulingavo jauna moteris ilgaauliais blizgančiais aukštakulniais. Suriaumojo variklis, ir pro ją, priekinių žibintų šviesomis tarsi kumšteldamas į nugarą, prakinkavo iškleręs baklažanų spalvos volvas. Sustojusi prie apleistos sargo būdelės po vieninteliu nesudaužytu žibintu, moteris abiem rankomis persibraukė per trumpą sijonėlį, išsitraukė iš palaidinės kišenės veidrodėlį ir, atlošusi galvą, išskėstais pirštais susiglostė plaukus, bet vėjas juos tuoj pat vėl užbloškė ant veido.

– Tai Svetka, – pasakė mergina. – Ji dirba iš tikrųjų.

Vyriškis, mestelėjęs žvilgsnį į blyškiai geltonos šviesos rate stovinčią merginą, šonu prigludo prie automobilio durelių ir iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė piniginę.

– Norėsi dar kartą? – nepatikliai paklausė mergina ir plaštaka persibraukė burną.

– Ne, – atsakė vyriškis, – tik pasikalbėsime.

– Eik namo ir kalbėkis su žmona. – Mergina metė piktą žvilgsnį į auksinį žiedą ant piršto, tankiai apžėlusio trumpais juodais gyvaplaukiais.

– Mano žmona šią vasarą mirė. – Vyriškis perdėjo piniginę į kairę ranką ir dešinės rankos nykščiu pasukiojo žiedą. – Insultas.

– Aišku, – nutęsė mergina ir, nenuleisdama žvilgsnio nuo rankos, gniaužančios piniginę, skubiai pridūrė: – Apgailestauju.

– Mes nugyvenome kartu beveik dvidešimt metų, – tęsė vyriškis, – ir ji visada norėdavo pasikalbėti… po to.

– Po sekso? – dalykiškai paklausė mergina.

– Tai nebuvo seksas, – iškošė vyriškis.

Mergina metė į jį nustebusį žvilgsnį.

– Mes mylėdavomės, – tęsdamas balsius pasakė vyriškis ir po akimirkos tylos pakartojo: – Mes mylėdavomės, ir po to ji visada norėdavo pasikalbėti.

Jis ištraukė iš piniginės dešimt eurų ir padėjo ant dulkėto prietaisų skydelio priešais merginą. Ji nusipūtė nuo akių susivėlusius plaukus ir metė klausiamą žvilgsnį į vyriškį. Atkišęs žilstelėjusiais barzdaplaukiais apšepusį žandikaulį, jis pritariamai linktelėjo. Mikliai lyg alkana lydeka, ūksmingose vandens žolėse gaudanti pasiklydusią žuvytę, mergina pačiupo prieblandoje vos įžiūrimą banknotą, įmurkdė jį į kišenę ir, garsiai įkvėpusi pro nosį, paklausė:

– Rūkyt turi?

Paslėpęs piniginę vidinėje švarko kišenėje, vyriškis ištiesė ranką virš merginos kelių ir iš daiktų dėtuvės išėmė „Winston“ pakelį. Išsitraukęs cigaretę užsirūkė, o pakelį numetė merginai į skreitą.

– Imk visas, – pasakė.

– O gert?

Vyriškis sprigtelėjo per pasvirusį mineralinio vandens buteliuką stiklinių laikiklyje. Mergina trūktelėjo gerą gurkšnį, energingai paskalavo burnoje ir, pravėrusi automobilio dureles, išspjovė vandenį ant žemės, tada atsigėrė, įspraudė buteliuką tarp juodomis tamprėmis aptemptų šlaunų ir ilgais, tamsiai mėlynai lakuotais nagais išsikrapštė iš pakelio cigaretę.

– Apie ką kalbėsimės? – ji įsikišo ją tarp lūpų ir ištempė kaklą, pasilenkdama prie vyriškio.

– Tavo įdomūs nagai, – pasakė jis, spragtelėdamas žiebtuvėliu.

– Kaip dangus, ar ne? – mergina ištiesė ranką, tarp pirštų sužėravo cigaretės galiukas, ir, pūstelėjusi į jį kuplų dūmų kamuolį, patenkinta pridėjo: – O čia debesys.

– Tik žvaigždžių neturi.

– Kaipgi ne? – mergina nukreipė į vyriškį cigaretės galą. – Viena yra.

– Taip, – pritarė jis. – Viena yra.

– Tai Šiaurinė žvaigždė. – Mergina kruopščiai nukratė ploną pelenų sluoksnelį, vertinančiu žvilgsniu įsižiūrėjo į žėruojantį angliuką ir išdidžiai pridūrė: – Pati ryškiausia žvaigždė danguje.

– Iš tikrųjų tai pati ryškiausia žvaigždė, kurią galima pamatyti naktiniame danguje, yra Sirijus, – atsargiai paprieštaravo vyriškis.

– Argi? – mergina patempė lūpą. – Man brolis sakė, kad Šiaurinė žvaigždė.

– Daug kas taip mano, – raminamai tarė vyriškis.

– Jis man parodė, – atkirto mergina, sumaigė nebaigtą rūkyti cigaretę peleninėje ir pasilenkusi nužvelgė dangų. – Tik dabar nieko nematyti.

Užsikniaubęs ant vairo vyriškis pažvelgė į tamsius debesis, kurie taip slėgė trapius miesto ugnių atšvaitus, lyg būtų norėję prasiskverbti pro daugiaaukščių namų stogus, idant nors truputį šviesos gautų pridulkėjusios pastogės, kur jo vaikystėje nakvodavo balandžiai, o ant ištemptų virvių visai kaip nuvargę vaiduokliai karodavo suglebusios, ūkiniu muilu tvoskiančios namų gyventojų paklodės.

– Ruošiasi lyti. – Vyriškis nusižiovavo ir pasitaisęs laikrodį, riešu nusmukusį iki pat plaštakos, vogčia žvilgtelėjo į ciferblatą. – Ir jau vėlu.

– Taip, buvo labai vėlu. – Mergina, pakreipusi galvą, iš apačios lunatiškai žvelgė į jį siauromis, įkypomis akimis, tamsuojančiomis išteplioto blakstienų tušo apvadais. – Beveik naktis, ir visas parkas buvo taip apsnigtas, kad net negalėjai įžiūrėti, kur yra takai. Buvo labai šalta, ir aš visą laiką šokinėjau ir brūžavau kojomis, nes sniegas taip juokingai girgždėjo, bet brolis burbtelėjo: „Nepaikiok, kvaila ožka, eik tvarkingai!“ Tada aš kurį laiką ėjau tvarkingai, bet paskui vėl ėmiau šokinėti ir visaip kvailioti ir spurdėti. Jis laikė mane už rankos, bet vis tiek išsidirbinėjau, kol vienu metu pakėliau akis į viršų… ir staiga pamačiau žvaigždes!

Mergina atsilošusi užvertė galvą ir akimirką iš susijaudinimo išplėstomis akimis žiūrėjo į ištepliotas automobilio lubas, paskui atsisuko į vyriškį.

– Anksčiau aš niekada nebuvau mačiusi žvaigždžių, – nusišypsojo ji, – ir tai buvo taip gražu… Kaip pasakų knygoje. „Žiūrėk, žiūrėk, kokie taškeliai!“ – rėkiau aš. „Tai žvaigždės, kvaila ožka“, – atsakė brolis. Mudu sustojome ir stovėjome tik dviese tame dideliame parke, abu iki kulkšnių sniege, jis rodė pirštu į patį ryškiausią tašką ir sakė, kad tai Šiaurinė žvaigždė ir kad visada reikia sekti paskui Šiaurinę žvaigždę. Todėl kad jis jau treti metai lankė mokyklą ir viską žinojo, o aš – ne.

– Ką gi judu vieni naktį veikėte parke?

– Mes ėjome pas senelę, ir gal nebuvo taip vėlu, juk žiemą anksti temsta, – gynėsi mergina. – Ji gyveno kitoje Gėlių sodo pusėje, visai arti, tik mūsų neįsileido. Galbūt jos nebuvo namie arba miegojo.

– O ką judu?

– Pasibaladojome prie durų, nes skambučio nepasiekėme, pasėdėjome ant laiptų, bet aš užsimaniau miego, ir mudu parėjome namo.

– Tėvai nebarė?

– Kai parėjome, jie buvo baigę gerti ir nulūžę. Tėvas knarkė svetainėje ant didžiosios sofos, o mama kūkčiojo virtuvėje prie stalo, jos akis buvo mėlyna ir lūpa perskelta. – Mergina trūktelėjo didelį gurkšnį vandens ir ištiesė buteliuką vyriškiui. – Norėsi?

– Ne! – susiraukęs atšlijo. – Pasakok toliau!

– Ką čia daug pasakoti? – Mergina įstatė pustuštį buteliuką į laikiklį. – Brolis surado podėlyje kažko valgomo, pamaitino mane ir paguldė miegoti.

– Turi gerą brolį, – vyriškis, truputį nuleidęs stiklą, pro siaurą plyšį išspriegė nuorūką ir jai pavymui išpūtė dūmus.

– Taip, labai gerą! – karštai patvirtino mergina. – Visada, kai tėvai pradėdavo per daug smarkiai keiktis ar muštis, išvesdavo mane pasivaikščioti arba pas senelę. Vaikystėje jis mane visada užstodavo. Ir dabar taip pat! Kai mirė senelė, tėvai taip prisigėrė, kad sudegė kartu su visu namu, ir tada jis sutvarkė visokius popierius, kad mes paveldėtume bent senelės butą ir manęs neišvežtų į vaikų namus. Jis yra globėjas.

– Globėjas? – Vyriškis garsiai įtraukė į plaučius oro ir metė į merginą išgąstingą žvilgsnį.

– Jau nebe, aš jau pilnametė, – greitai sumelavo ji, – bet jis vis tiek manimi rūpinasi.

– Taip ir rūpinasi, kad tu viena čia naktimis klajoji, – ironiškai nutęsė vyriškis, su palengvėjimu atsilošęs sėdynėje.

– Visai ne viena! Štai, čia pat Svetka. – Mergina pamojo ranka.

Vyriškis pažvelgė į rūkančią jauną moterį, vos pastebimą tuščios sargo būdelės šešėlyje. Į vėjo siūbuojamą šviesos ratą įžengė pečiuitas vaikinas, ir ta, atsainiai švystelėjusi cigaretę sau už nugaros, žengė žingsnį link jo.

– Brolis manęs atėjo! – sušuko mergina ir prisimerkusi pašaipiai pažvelgė į vyriškį. – Jis visada ateina, ir tada mes abu einame namo, kad man nereikėtų vienai vaikščioti patamsiais. Jis bus paruošęs vakarienę ir… – Ji neramiai sujudo ir pasislinko arčiau durelių. – Dabar turiu eiti.

Vyras tyliai linktelėjo galva ir, įjungęs variklį, žvilgsniu palydėjo merginą, kuri vaikiškai mosuodama aukštai iškeltomis rankomis, pasišokinėdama bėgo purvinu keliu, trumpaauliais batukais į visas puses taškydama purvino vandens purslus.

2017 m. spalis

 

Vertė Jurgis Banevičius