„Negailestingo gailestingumo“ nuniokotų kraštovaizdžių geografija

Prieš kelerius metus lankiausi Rusnės saloje Nemuno deltoje. Didžiausia Lietuvos upė čia vingiuoja, tarsi norėtų atsikvėpti prieš įtekėdama į Kuršių marias, o per jas – į Baltijos jūrą, suformuodama šioje vietoje kelias atšakas. Kadaise tai buvo prūsų, tiksliau – skalvių genties, o vėliau, juos užkariavus vienuoliams riteriams ir pamažu nutautinant, protestantų lietuvininkų žemė – šie, pradėjus blėsti Skalvijos ir šalia jos esančios Nadruvos atminimui, šį kraštą pavadino Mažąja Lietuva. Šiandien čia eina Lietuvos Respublikos ir vadinamosios Rusijos Federacijos Kaliningrado srities siena („vadinamosios“ todėl, kad ši itin centralizuota valstybė jos dabartiniu pavidalu – tai iš esmės pasityčiojimas iš federacinės valstybės santvarkos ir jos apibrėžimo).

Taigi sėdėjau ant Nemuno, tiksliau, jo atšakos, vadinamos Atmata, kranto ir žiūrėjau į kitą – „rusišką“ – šios upės krantą, t. y. kitą jos atšaką, vadinamą Skirvyte. Aname krante (kaip, beje, ir šiame) kadaise, kai Skalvijos, Nadruvos ir Sambijos žemės dar nepriklausė vadinamajai Rusijos Federacijai, kaip – paradoksalu ir absurdiška – yra dabar, vystėsi kultūra, buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai ir geležinkeliai, mūrijami viešieji pastatai ir stotys, į šias atvykdavo traukiniai, vežantys keleivius į netolimą Karaliaučių ar net tolimąjį Berlyną, šiose žemėse gyvenantys žmonės kalbėjo vokiškai arba lietuviškai, skaitė laikraščius ir knygas, o kartais ir patys jas rašė, rūpinosi savo aplinka, sėmėsi įkvėpimo iš atšiaurios pajūrio gamtos grožio, kūrė poeziją, keliavo arti ir toli, mokėsi, dirbo, šventė bažnytines šventes ir šeimos iškilmes, svajojo, dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

XX a. trečiajame dešimtmetyje nemaža dalis šių žmonių – nors suprantama, kad ne visi, – iš esmės patikėjo blogiu, kuris galiausiai po kelerių metų ir viską nuniokojusio kruvino karo šias žemes pavertė niekieno žeme. Senuoju saulės simboliu, kuriuo piktnaudžiavo nacionalsocializmas (kuris iš tiesų nebuvo nei nacionalinis, nei socialistinis), prisidengusį blogį čia įveikė kitas blogis – iš po pjautuvo ir kūjo simbolio, taip pat vadinantis save socializmu, tiesa, skirtumo dėlei „internacionaliniu“ – bet tokiu pat melagingu kaip ir „nacionalinis“. Šis naujasis blogis atėjo čia iš tolimų ir plačių lygumų ir pasiliko, visai nesirūpindamas visomis tomis geležinkelio stotimis, bažnyčiomis su bokštais, laikrodžiais ir čerpėmis dengtais stogais, raudonų plytų fachverkiniais pastatais, paminklais, kuriuos dengia kilni žalia patina, ir karo gaisrus stebuklingai išgyvenusiomis knygomis lietuvių, o juolab vokiečių kalba.

Nugalėjęs blogis, save vadinantis gėriu, pasiliko gyventi kito blogio sukelto karo sugriautoje šalyje ir apgyvendino ją svetimais žmonėmis be tapatybės ir be šaknų, kuriuos siejo (ir iki šiol sieja) tik rusų kalba ir tikėjimas, kad jie vis dar gali „pakartoti“ tai, ką čia – ir ne tik čia – darė jų „šlovingi ir karingi seneliai“, kitaip tariant, paprasčiausiai duoti visiems į dūdą, iš esmės kartu naikindami viską aplinkui. Už ką? Na, tiesą sakant, už nieką. Nes taip ir yra. Šiaip sau, kodėl gi ne? O kaipgi kitaip pateisinti savo beprasmį egzistavimą šalyje, kurios kraštovaizdis griūva ir yra vien nuo jų buvimo ir nesugebėjimo ką nors su juo padaryti sunaikintas, tiesą sakant, jie ir nežino, ką su juo daryti? Kaip jį sutramdyti, kaip priversti vėl gyventi ir paveikti, kad tarnautų žmonėms ir padarytų jų gyvenimą malonesnį akiai ir patogesnį? Kaip įprasminti tai, kas, šių atvykėlių iš tolimų lygumų akimis, neturi jokios prasmės, lygiai taip pat kaip jiems neturi jokios prasmės visos tos vis dar leisgyvės senojo, jų rankomis ir požiūriu į jį sunaikinto pasaulio liekanos – niekam nereikalingi artefaktai, visi tie raudonų plytų mūrai, senosios kapinės, per stebuklą išlikę paminklai įvairiems keistiems žmonėms keistomis pavardėmis atminti, tarkime, kažkokiam Kantui ar Donelaičiui.

Taigi sėdėjau tuomet ant Rusnės salos kranto ir stebėjau upės tėkmę, o kitoje pusėje sėdėjo iš krūmų išlindę vyrai, nors teisingiau būtų sakyti „mužikai“, jie buvo patogiai įsitaisę ant smėlio, žaibiškai suvartodavo atsineštų butelių turinį, o paskui sparčiai mėtė juos į Nemuno srovę. Kai šis jų blickrygas baigėsi, jie atsistojo, nusišlapino į upę, pakaitomis rodydami kitam, „priešiškam“, krantui, kuriame, be manęs, nebuvo nieko, Kozakevičiaus gestą*, judriai mosteldami delnu prie savo intymių vietų ir iškeldami vidurinį pirštą, matyt, tam, kad parodytų savo pranašumą prieš vargšus nedvasingus kito kranto gyventojus, ir pasuko atgal į krūmus, iš kur atėjo.

Žinoma, mužikai prie upės – tai tiesiog tokia lyrinė scena. Norint iki galo suprasti buvusios Rytų Prūsijos sunaikinimo mastą, reiktų leistis gilyn. Pamatyti miestelius, iš kurių buvo atimta tapatybė, gyventojai ir jų pavadinimai: Černiachovskas, Gvardeiskas, Nesterovas, Čistyje Prudai, Gusevas, Svetlogorskas ir, ko gero, iškalbingiausias Sovetskas. Kadaise tai buvo Intersburg (lietuviškai Įsrutis), Tapiau (Tepliava), Stallupönen (Stalupėnai), Tollmingkehmen (Tolminkiemis), Gumbinnen (Gumbinė), Rauschen (Rūsiai arba Raušiai) ir Tilsit (Tilžė). Taip, ta pati Tilžė, kurioje 1807 m. buvo pasirašytos Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos taikos sutartys, dėl kurių pažeidimo, be kita ko, Napoleonas nusprendė persikelti per Nemuną ir pradėti pražūtingą žygį į Rusiją, lėmusį Pax Napoleonica žlugimą Europoje. XIX a. Tilžė buvo svarbus medienos pramonės centras, taip pat garsėjo žinomo iki šiol – bent jau iš pavadinimo – Tilžės sūrio gamyba. 1832 m. atidarytas kelias į Karaliaučių, 1853 m. – kelias į Klaipėdą, 1865 m. – geležinkelio linija į Karaliaučių, o 1875 m. – į Klaipėdą. Miestas buvo labai svarbus lietuvių kultūros centras, jame veikė daug lietuvių kultūros draugijų, laikraščių, knygynų ir leidyklų, spausdinusių knygas lietuvių kalba, kurios buvo draudžiamos Rusijos Nemuno pusėje, t. y. pačioje Lietuvoje. Šias knygas kontrabandininkai, vadinami knygnešiais, ir gabeno per Nemuną į Rusiją, tuo prisidėdami prie lietuvių kultūros atgimimo Didžiojoje Lietuvoje.

Šiandien Sovetske iš buvusios Tilžės liko nedaug – griūvantys XIX a. gyvenamieji biurgerių namai, tebeturintys buvusio grožio pėdsakų, kelios nenaudojamos buvusios bažnyčios, pilies griuvėsiai, nykstantis kadaise ryškus urbanistinis planas ir pasienio istorinis Karalienės Luizės tiltas per Nemuną, kurio kitoje pusėje yra lietuviškas Panemunės miestas, buvęs Tilžės priemiestis. Nuo lietuviškojo Nemuno kranto, nepajudėdami iš Panemunės, galite stebėti „rusiškojo“ Sovetsko gyvenimą. Nors kabutės čia, ko gero, net nereikalingos, Sovetskas iš tiesų yra visiškai rusiškas miestas, savo esme daug rusiškesnis už Sankt Peterburgą ar Maskvą, per kurių prizmę rusai norėtų matyti savo šalį – ir juolab pageidautų, kad matytų ją pasaulis.

Užrašas, paliktas rusų okupantų vienoje iš vėliau deokupuotų Ukrainos teritorijų

Situacijos absurdiškumas čia, prie Nemuno, yra tik tas, kad dabartinis Sovetskas išaugo ant kadaise klestėjusio miesto griuvėsių viename turtingiausių to meto Europos kampelių, o kitų „sovetskų“ atveju griuvimo ir degradacijos būsena yra savotiškai „natūrali“ ir permanentinė. Kad geriau suprastumėte, apie ką kalbu, pakanka pervažiuoti Kuršių neriją, kurią valstybės siena dalija į maždaug dvi lygias dalis. Šiaurinė jos dalis priklauso Lietuvos Respublikai, o pietinė – Kaliningrado sričiai. 1920–1940 m. per ją ėjo Veimaro Respublikos / Vokietijos reicho ir Lietuvos Respublikos siena. Lietuvos pusėje, 2 km į šiaurę nuo sienos, Nidoje Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas pasistatė sau vasarnamį, jame dar spėjo dirbti ir poilsiauti prieš emigruodamas iš nugalėjusio nacionalsocializmo tėvynės. Šis namelis tebestovi iki šiol, jame įrengtas muziejus, skirtas didžiajam rašytojui, kuris kadaise garsiai pasakė: „Kiekvienas vokietis yra atsakingas už tai, kad šioje tautoje gimė nacionalsocializmas.“

Muziejuje kasmet rengiamas Thomo Manno festivalis ir intelektualų forumas. Nida – tai tarsi šiuolaikinės Lietuvos vizitinė kortelė: tvarkingi, kruopščiai restauruoti žvejų nameliai, moderni architektūra, puikiai deranti prie nacionalinio parko kopų ir pušynų kraštovaizdžio, prabangūs viešbučiai, restoranai ir mažame uoste prisišvartavusios jachtos.

Kitoje sienos pusėje esančioje nerijos dalyje gyvenimo sąlygas daugiausia diktuoja kariuomenės poreikiai, o turizmui ar kam nors kitam skirta nedaug dėmesio, t. y. taip buvo prieš karą, dabartinį, kurį sukėlė Rusija Ukrainoje. Siena prie Nidos nuo to laiko lieka uždara, o vienintelė vieta, kur ją galima kirsti tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities, yra minėtasis Sovetskas.

Tačiau Sovetskas nėra vienintelė tokia vieta. Panašiai nuniokotų ir sulaukėjusių, nykstančių kraštovaizdžių esu matęs ir tose vietovėse, kurias iš „fašistų“ perėmė ir „išvadavo“ išdidūs „karingų senelių“ palikuonys, siekdami niekada iki galo nesuvokto tikslo. Tarkime, tokiame kadaise Suomijai priklausiusiame Vypurio mieste rytų Karelijoje.

Kadaise buvęs gražus miestas, galintis pasigirti geriausiai išsilaikiusiu ir architektūriškai įdomiausiu senamiesčiu visoje Suomijoje, šiandien tebėra sovietų karo grobis kaip viena iš liūdnai pagarsėjusio 1939–1940 m. Žiemos karo pasekmių. Vyborgas – tai gyvas sovietų agresijos prieš Suomiją, dėl kurios SSRS buvo išmesta iš Tautų Lygos, o Raudonoji armija, blogai vadovaujama ir dar blogiau aprūpinta, prarado daugiau kaip 300 000 žmonių, liudininkas. Čia mane taip pat persekiojo nykstantis urbanistinis kraštovaizdis – senasis miesto audinys, jau daugiau kaip pusmetį niekam nebereikalingas, trupėjo ir nyko, kai kur buvo fragmentiškai nudažytas ryškiomis nederančiomis tarpusavyje spalvomis kokiai nors komercinei veiklai, bet apskritai miesto peizažas buvo tarsi grįžtantis į savo pirminę, primityvią būklę.

Man būnant mieste (dar prieš pirmąją Rusijos agresiją prieš Ukrainą), vietiniai ponai mužikai – nepaprastai panašūs į tuos, kurie stūksojo Nemuno krūmuose prie Rusnės, – labai panašiai ir čia tuštino butelius ir šlapinosi prie istorinio XVI a. Apskritojo bokšto, pastatyto mieste asmeniniu karaliaus Gustavo I Vazos įsakymu, sienos, taip pat ir netoliese esančioje saloje, prie tokios pat istorinės XIII a. gynybinės pilies, kadaise miesto pažibos. Paklausti apie netoli esančią Suomiją – iki sienos (tuomet dar atviros) su ja yra vos 40 km, o iki už jos esančio Lapenrantos miesto dar tiek pat, – mužikai iš po pilies atsakė, kad niekada ten nebuvo ir nevažiuos, nes suomiai esą „fašistai“.

Šiandien, kai klausiausi žinių iš už okeano ir prisiminiau savo apsilankymą Vyborge ir Nemuno sceną Rusnėje, prieš akis taip pat turėjau Estijos Narvą ir jos blogą rusišką dvynį anapus upės – Ivangorodą. Vaizduotės akimis mačiau, kaip šiandien kiti vietiniai mužikai, griūvančio Ivangorodo – miesto, kuriame trūksta šaligatvių ir kanalizacijos, – gyventojai, po vakaro žinių, kuriose jiems buvo trumpai drūtai paaiškinta, kad Rusija yra galybė, su kuria privalo skaitytis visas pasaulis, ir kad vos tik susitars su užjūrio „pindosų“ (taip jie įpratę paniekinamai vadinti amerikiečius) valdovu ir šeimininku, jie iš karto dar kartą parodys „Geiropai“, taip sakant, „Kuzkos motiną“, ateina į pasienio Narvos upės krantą. Ten, įsitaisę ant prišiukšlintos sutrupėjusio asfalto krantinės, jie geria, ką atsinešę su savimi, mėto tuščius butelius į vandenį, su neapykanta tuščiose akyse žiūri į estų krantą virš Narvos stūksančios pilies bokšto link, rodo įvairiausius gestus ta kryptimi, kvailai žvengdami ir dusliais balsais gausiai pagardindami keiksmažodžiais dėsto vienas kitam, kaip „čuchoncams“ (taip jie paniekinamai vadina estus) dabar akivaizdžiai bus „chana“ (iš kalėjimo žargono kilęs terminas, reiškiantis galutinę ko nors pabaigą).

Galvojau apie tai, kad išdidžių butelių tuštintojų sunaikinti urbanistiniai kraštovaizdžiai turi neišvengiamą tendenciją plėstis į jų dar nesunaikintas teritorijas, geriausiu to įrodymu pastaruoju metu tapo kairiojo Dniepro kranto žemupio žemės ir stepės į vakarus nuo Donecko ir Luhansko Ukrainoje ir daugybė šiose teritorijose esančių miestų, tokių kaip Mariupolis ir Bachmutas, paminint tik žinomiausius pavadinimus. Žinoma, „žinomiausius“ daugiausia dėl žinių apie žvėriškumus, kuriuos ten įvykdė tie, kurie „galėjo pakartoti“ – ir kartojo – prieš sunaikindami šiuos miestus iš esmės ir paversdami griūvančiu kraštovaizdžiu.

Iš vaizdų miestuose, kuriuos vis dėlto pavyko išvaduoti iš „galinčių pakartoti“ okupacijos per ukrainiečių 2022 m. rugsėjo kontrpuolimą, į atmintį įsirėžė minėtųjų palikti užrašai ant sienų. Tarkime, toks: „Jei mums buvo linksma, tai nėra joks karo nusikaltimas.“ Taip pat dar vienas: „Jūsų namai dabar yra mūsų namai.“ Arba toks užrašas Hostomelyje prie Kyjivo, to paties, kurio, nepaisant milžiniškų pastangų, nepavyko užimti „per tris dienas“ 2022 m. vasario–kovo mėnesiais. Čia nevykę užkariautojai paliko kitą, ne mažiau iškalbingą atmintinę: „Tegul kiekvienas, kuris abejoja mūsų meile taikai, paspringsta krauju, nes mūsų gailestingumas bus negailestingas!“

Taip, savosios pasaulio vizijos heroldai sugeba atnešti „negailestingą gailestingumą“, bet nesugeba sukurti pasaulio, kuris atrodytų nors kiek patrauklesnė vieta gyventi jo idėjų adeptams. Iš anapus okeano šiomis dienomis išgirdęs, kad ši pasaulio vizija, suprask, taip pat turi racijos, klausiu savęs – ar kas nors gali paaiškinti, kaip šalis, kurioje labai žemas pragyvenimo lygis, didžioji dauguma gyventojų yra bauginančiai skurdūs ir tragiškai neišsilavinę, kuri pasižymi itin dideliu mirtingumu, šalis, kurioje beveik neveikia sveikatos apsaugos sistema, šalis, kuri dar iki įsiveržimo į Ukrainą, atnešusio mirtį ir neįgalumą šimtams tūkstančių jos gyventojų, išsiskyrė katastrofiška demografine padėtimi, šalis, neturinti normalios infrastruktūros didelėje savo teritorijos dalyje ir kenčianti nuo iš esmės visų įmanomų socialinių patologijų, gali vaizduoti galinti prisiimti pasaulio galybės vaidmenį ir iš viso turėti kokias nors vizijas, kurias „negailestingai taikdariškai“ drįsta siūlyti pasauliui? Maža to, kaip ši šalis gali būti kitų suvokiama kaip pasaulio galybė? Kas tai – likusio pasaulio cinizmo, naivumo ar kvailumo išraiška?

Joks „taikdarys“ ir naujų „geografinių atradimų“ mėgėjas, mėgstantis pervardinti įvairias įlankas, niekaip negali pakeisti šios padėties ar net atsakyti į šį klausimą. Nes atsakymas visų pirma yra nepatogus, kadangi realiame gyvenime net ir paribio Vakarų šalys, net ir ne itin turtingos ir pačios turinčios problemų su demokratija, įskaitant, tarkime, tokią suorbanizuotą Vengriją ar Fico dabar valdomą Slovakiją, ar net Vučićiaus režimo nuvargintą ir ES nepriklausančią Serbiją, draskomą vidaus politinių ir socialinių konfliktų ir niokojamą nuolat kurstomo populizmo, netgi tokios šalys realiame gyvenime yra patrauklesnė vieta gyventi nei galinga Rusija. Ir būtent į šias šalis per pastaruosius trejus metus pabėgo šimtai tūkstančių rusų ieškodami geresnio, saugesnio, sotesnio ir patogesnio gyvenimo. Nes net varginga ir konfliktų draskoma Serbija vis dėlto yra „arčiau Vakarų“ ir šiuo požiūriu patrauklesnė vieta gyventi nei „supervalstybė“ Rusija, „negailestingai“ ir niekieno neprašoma siūlanti kitiems savo pasaulio viziją, perpildytą formos, bet neturinčią įprasto žemiško turinio, viziją, kurios niekas nenori patirti praktikoje savo pavyzdžiu, netgi, o gal ypač, patys jos siūlytojai.

Ir būtent dėl šios priežasties jiems nėra kito būdo įgyvendinti šią viziją – ir kartu šiai „supervalstybei“ pateisinti savo egzistavimą, – kaip tik negailestingai ir beatodairiškai skleisti nuniokotus kraštovaizdžius visur, kur tik įmanoma. Būtent dėl šios priežasties, kad ir kokių susitarimų būtų siekiama Saudo Arabijoje, ir visiškai neatsižvelgiant į jų iniciatoriaus pareiškimus, būtina paprasčiausiai įsisąmoninti vieną paprastą dalyką.

Potencialus kandidatas į „naująjį Vyborgą“ galėtų būti ne tik suomiška Lapenranta, bet ir Kaunas arba Lenkijos Žešuvas, o į „naująjį Sovetską“ – Klaipėda arba Gdanskas. Ir šiandien užkirsti kelią suniokotų kraštovaizdžių plitimui ir naujų „vyborgų“ ir „sovetskų“ kūrimui gali tik vieninga Europa, bet tikrai vieninga ir tuo stipri. Europa, kuri pagaliau supras, kad prie pat savo sienų turi realią sunaikinimo grėsmę. Blogį, kuris neša siaubą, mirtį ir sunaikintus kraštovaizdžius, kurie jo nešėjams visai nereikalingi, bet juos naikinant jiems bent jau „bus smagu“. Kartu mes privalome sukurti Europą, kuri galiausiai sugebės apsiginti. Europą, kurią mes patys kartu sukursime. Niekas kitas.

Juokai baigėsi nuo tada, kai į valdžią Baltuosiuose rūmuose atėjo klounai ir juokdariai. Beje, tokių juokdarių, klounų ir marionečių, režisuojamų iš anų Nemuno ir Narvos krantų, netrūksta ir mūsų pačių kieme, nereikia toli ieškoti, kad rastume gerai visiems žinomų pavyzdžių. Taigi pats laikas vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Kiekvienas, kuris bando sėti abejones dėl vieningos Europos reikalingumo, – sąmoningai nori priartinti sunaikintų kraštovaizdžių geografijos perspektyvą mūsų kraštuose, taip tapdamas tuščių butelių mėtymo į upę civilizacijos pranašu „negailestingo gailestingumo“ „išlaisvintose“ vietovėse. „Civilizacijos“, kuri trokšta ne ko kito, o tiesiog „paskandinti mus mūsų pačių kraujyje“, kad tada ir mūsų niekieno žemėje galėtų įsiviešpatauti skurdas, beviltiškumas ir degradacija, t. y. „normalus“ pasaulis to, su kuriuo dabar bando susitarti „stabilus genijus“.