„Kino pavasaris“: merginos iš paraščių
Kadras iš filmo „Paukštis“
Kokia tikimybė išlikti ir ką nors gyvenime pasiekti mergaitei, augančiai socialinėse paraštėse – disfunkcinėje šeimoje, su negebančia vaikais pasirūpinti ir vyrus nuolat keičiančia motina ar narkotikais prekiaujančiu tėvu, aplink regint smurtą ir trinantis po landynes su tokiais pat vaikais. Kaip tai gali paveikti jos esybę ir iš kur kyla noras vis viena mėginti keisti tai, ką, akivaizdu, pakeisti ne jos jėgoms.
Į tai skirtingai mėgina atsakyti du šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai – „Netašytas deimantas“ (rež. Agathe Riedinger, Prancūzija) ir „Paukštis“ (rež. Andrea Arnold, Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Vokietija), pasakodami apie dvi merginas iš skirtingų šalių, gimusias šeimose, kuriose iš problemiškų vaikų tampama tokiais pat problemiškais suaugusiaisiais. Socialinėse paraštėse tarpstama karta iš kartos, o socialinės rūpybos darbuotojų pastangomis iš dugno išgriebiami vienetai. Kiti pasilieka gyvenimiškuose pragaruose, geriausiu atveju – limbuose. Minėtuose filmuose pasakojama apie tas, kurios savaip mėgina išsikapstyti.
Kadras iš filmo „Paukštis“
Atžariai svajoklei Beilei (akt. Nykiya Adams) iš „Paukščio“ – dvylika. Ji – juodaodė, gyvenanti baltųjų kvartale Šiaurės Kente. Jos tėvui Bagui, besirūpinančiam mergaite, – dvidešimt aštuoneri. Motina Beilę paliko, bet ji myli ir lanko savo jaunesnes seseris ir brolį. Skvotas šalia atrakcionų, kuriame gyvena Beilė su tėvu ir vyresniu broliu, – tarsi siaubo pasaka, kur blogio skalė yra išskydusi, visiems veikiant ką nors daugiau ar mažiau nelegalaus. Kvaišalus platinantis Bagas, talentingai įkūnytas aktoriaus Barry Keoghano, „Kino pavasario“ anotacijoje apibūdinamas kaip „aplaidus tėvas“. Įdomu, kad filme, kuriame aplaidumas yra visuotinė konstanta, jis savaip myli ir rūpinasi vaikais. Režisierė Andrea Arnold pateikia tokius ambivalentiškus dėmenis kaip tėvą narkotikų platintoją, kuris savaip mėgina mokyti vaikus gyvenimo tiesų, paauglių grupę, užsiimančią linčo teismu ir planuojančią žiauriai bausti smurtaujančius tėvus ir kitus nusikaltėlius, ir laukia žiūrovų vertinimo. Vertina ir Beilė – filmuodama realybę ir stebėdama ją per projektorių iš šalies, taip tarsi kurdama savą pasaulį, kuris, perkeltas ant kambario sienos, nebėra toks grėsmingas ir atšiaurus. Vieną dieną tame pasaulyje atsiduria Paukštis (akt. Franz Rogowski) – savo tėvų ieškantis keistuolis. Paukštis – tarsi Beilės prisišauktas gelbėtojas, dieviškas dėmuo ar savotiškas angelas sargas, sunaikinsiantis piktadarius, atnešiantis truputį meilės ir jaukumo, o svarbiausia – tikėjimo, kad galų gale viskas bus gerai. Kaip tikroje pasakoje.
Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“
„Netašytame deimante“ devyniolikmetė Lijana (akt. Malou Khebizi) yra šeimos galva – jos motinai terūpi meilužiai, todėl Lijana prižiūri ir auklėja jaunesnę seserį. Geba pasirūpinti ir savimi – nuolat vogdama iš parduotuvių ir perpardavinėdama prekes. Aplinkiniams Lijana prisistato influencere, turinčia 50 000 sekėjų. Dar labiau išgarsėti ir uždirbti pinigų jai padėtų filmavimasis garsiame realybės šou – Lijana nusiunčia savo vaizdo įrašą rengėjams ir yra pakviečiama dalyvauti atrankoje.
Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“
Filme režisierė Agathe Riedinger kuria panašią priešpriešų dinamiką kaip ir „Paukštyje“. Banali, vulgariai besirengianti ir nuolat savo kūno tobulinimu užsiimanti Lijana, dalį laiko praleidusi globos namuose, nes motina nesirūpino ir ja, kenčia nuo pykčio priepuolių, yra atžari ir agresyvi, bet akimoju sušvelnėja, kai rūpinasi savo jaunesne seserimi. Jos kasdienybė Pietų Prancūzijos Frežiuso mieste sukasi uždarame rate – grožio procedūros, dėl kurių reikia vogti, pasilinksminimai su draugėmis ir tiktokinimas. „Mane myli 50 000 žmonių“, – su pasididžiavimu sako ją merginančiam Natanui, užaugusiam tuose pačiuose globos namuose. Filmavimasis ir asmenukių darymas – šiuolaikinio pasaulio manija, kur fotografavimas išmaniojo kamera tarsi atlieka lakaniškojo veidrodžio funkciją ir patenkina norą tokiu būdu nuolat pasitvirtinti savo esatį. Tuo svaiginasi ir Lijana – tik neatskirdama virtualaus pasaulio nuo realybės ir stengdamasi pirmąjį įtvirtinti antrojoje.
Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“
Režisierei pavyksta sukurti kiborgą – dirbtinio grožio princesę kraujo pritekėjusiomis aukštakulnėmis kurpaitėmis, kuri veikia užtikrintai – ar vogtų, ar pati sau badytųsi tatuiruotę, ar siektų savo pagrindinio tikslo: „Nusižudysiu“, – sako paklausta, ką darys, neperėjusi atrankos į realybės šou. Bet filme pamažėl skleidžiasi priešprieša tarp seksualios influencerės plastinėmis operacijomis sumodeliuotu kūnu ir tiesiog paprastos merginos, dainuojančios liaudies dainas ir trokštančios meilės bei švelnumo. Panašiai kaip „Paukštyje“, čia irgi esama pasakos motyvų – sąžiningas paprastuolis Natanas nelaimi Lijanos rankos ir širdies, nes ji pasirenka šlovę ir pinigus. Tam net nereikia turtingo princo – Lijana vėl viską pasiekia pati, bet tikslo siekimo būdai vis dėlto verčia abejoti feministiniu motyvu.
Ar „Netašytas deimantas“ yra laimingai pasibaigusi istorija, vertinti reikėtų nepamirštant jos pradžios. Ar blogose pasakose būna gerų pabaigų? „Esu išrinktoji, kitiems suteiksianti tikėjimą“, – manifestuoja Lijana ir, nušviesta dangiškos šviesos, išskrenda lėktuvu į savo laimę.
