Pérėjimas

Kad įžengiau į vyrų WC, įprastai suprantu iš kitoniško kvapo, pranešančio, jog esu svetimoje teritorijoje. Beje, įžengiu ne taip ir retai, emblemų nebematau arba nuo multitaskinimo pairusiais kognityviniais gebėjimais nebemoku jų atskirti. Uoslė, gyvūniškas instinktas, suveikia patikimiau už protą. Ant grindų voliojasi idealios (tinderiui tinkamos) rinkimų kandidatų nuotraukos, vardai ir pavardės, sąrašai, programos – idealus trypiame kojomis, jie keliauja į sąvartyną. Tobulumas yra didžiausia yda, nes juo išsiduodame, kad vadovaujamės iliuzija viską kontroliuoti – parodome, kad nepasitikime Dievo valia. Moterys seniai diakonės, net be šventimų, galvoje ginčijuosi su pamatytos dienraščio antraštės informacija. Antraip šventimas praranda prasmę, nuvertėja ir sakramentai. Dvasinė infliacija.

Atsisakysiu gydymo – nepajėgiu. Miegu ant impregnuotos paklodės – ji skirta kūdikiams arba senoliams, jeigu kartais prišlapintų. Pabundu savo prakaito baloje, čiužinį tenka iškelti ir džiovinti. Vaidenasi, kad jaučiu užblokuotas kiaušides, taigi jeigu negersiu ir nesileisiu vaistų, tos jų barikados neveiks ir man grįš menstruacijos. Turėtų būti keista – tarsi keliautum laiku atgal. Atsuktas, atrastas laikas. Proustas.

Psichologas veda mokymus, kaip bendrauti su studentais. Dirbęs su narkomanais, todėl pasiremia pavyzdžiais iš priklausomybių srities. Kalba apie atkrytį kaip apie natūralų etapą pokyčio įgyvendinimo modelyje (aktualu man, nes nutraukiau antihormonus). Suprantama, studentų pokyčiai visai kitokie – jie turi rašyti referatus, atlikti užduotis, mokytis, neimti bereikalingų akademinių atostogų ir pan. Ciniška reguliuoti svetimus atkryčius, kai pati esi atkritusi.

Kai pavasarį lankiau Jurgos Jonutytės seminarus, ji minėjo ydingą tyrėjų polinkį visą išgautą informaciją sujungti, tikintis, kad bendras vaizdas susidės tvarkingai kaip žaidimo dėlionė. Deja, tikrovė niekad nebūna dvimatė. Kartais keliu sau klausimą, iš kur išmokau kalbos, nejaugi išvis turiu teisę mokyti to kitus – juk nebuvau, švelniai tariant, pati stropiausia studentė. Kodėl vidinę klausą rėžia skoliniai, nors net nežinau, iš kur tiksliai jie pasiskolinti. Visą laiką skaičiau knygas, daugybę knygų, kurias redagavo gabesnieji. Tikriausiai jos sugulė manyje kaip namo plytos. Net jeigu kelios iš jų būtų ištrauktos, statinys pasiliktų.

Santariškių stotelėje po stogu per lietų besispiečiantys žmonės vienu metu pasirodo kaip išsaugoję kažką gamtiška: būti gaujoje, nors neturime nieko bendra, išlaikant subtilias privatumo ribas. Iš pradžių nieko neturėjom, paskui visko turėjom, bet vis vien taupėm, o dabar galime valgyti tik tai, kas neskanu. Šliaužiu į jogą, kelių tautybių studentų apsuptyje darau multikultūrinės maldos judesį – labai mėgstu šią universalią asaną. Užsiėmimo pabaigoje mokytoja kartoja: esu dėkinga žmonėms, kurie užaugino mano kūną (protą, sielą). Tai aidu atsimuša smegenyse, ir prisimenu net tuos, apie kuriuos nesu linkusi galvoti.

„Gaidoje“ vis susiduriu su skeletais iš praeities spintų. Buvau įtikinusi save, kad valingai pamiršau jų vardus ir pavardes, veidus, balsus, smūgius, prisilietimus. Failas pervirškintas ir ištrintas. Deja, neretai jie sėdi orkestre ar parteryje. Meno ugdymas neatskiriamas nuo represijų. Tai, ką padarė jiems, padarė ir man. Tai, ką padarėme vieni kitiems, daroma ir šiandien. Visiškai neįtikėtina, kad ir dabar, nepaisant išnykusios vaikystės, mes atsiduriame vienoje patalpoje – ar tai būtų Filharmonijos salė, ar LVSO. Apsimetame nepažįstamais ir stengiamės susitelkti į smuiko atodūsius ar iš dievaižin kur ištrauktų grandinių perkusiją. Internatai reikalingi tam, kad itin ankstyvame amžiuje menininkui būtų įrodyta, jog nėra prasmės keisti vietinių požiūrio. Ir galvoti verčiau ne apie juos, o apie tuos, kurie dar labiau nutolę geografiniais ir galaktiniais koncentrais. Apie mistinius žmones laisvajame pasaulyje, į kurį gal nė nenukeliausi, bet privalai tikėti juos esant tokiu pat būdu, kaip esi toli nuo namų. Metafizinė distancija, kuri svarbesnė už fizinę. O virš visko – metodas: komuna, nepriežiūra ir izoliacija. Nuostabu, bet tik chore paaiškėja, kad vieno žmogaus balsas yra svarbus. Todėl mes linkę į dėliones iš 1 000 detalių, kuriose kvadratėliai reiškia žmones, bet ne visi jie sukimba vieni su kitais – dauguma užkloja vienas kitą arba yra atklydę iš kitų paveikslų.

Filologyno kieme rymo ąžuolas, nuo kurio mezzo forte byra gilės. Ąžuolas iš rusų literatūros, kurios nevalia minėti.

Kanutas Ruseckas. Žvejė. 1856. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Archyvuose noriu susidurti tik su kitais, bet susiduriu su savimi – šeimos, giminės nariais; bendrąja prasme – su savo tapatybe. Vincui Mykolaičiui-Putinui iš tremties vietos rašo Irena Kazlauskaitė. Ilgokai ignoruoju tą laišką, nes man nerūpi. Per televiziją rodo filmą „Traukinys į mirtį“ – žiūriu dėl to, kad pasakojama ir apie mano prosenelį Joną Kazlauską, Marijampolės apskrities saugumo viršininką, kartu su Kazimieru Skuču sušaudytą Maskvoje, tikėtina, Butyrkų arba Lubiankos kalėjime. Užkastą anoniminėje tranšėjoje drauge su kitais keliais tūkstančiais NKVD aukų vadinamojoje Komunarkoje. (Vienas iš kartu kalėjiman atvežtų kolegų, per stebuklą likęs gyvas, pasakojo, kad kankinama buvo pakabinus žemyn galva, nežmoniškame šaltyje, mušant, tempiant kūną ir krečiant elektra.) Ekrane – baltagalvė moteris, Irena Kazlauskaitė, pasakoja Skučo istoriją – ji buvo jo krikštaduktė. Filmuota apie 1989 m. Viduje kažkas susiūbuoja.

Toji pati Irena Kazlauskaitė iš Jakutsko 1957 m. vasario 22 d. rašė Vincui Mykolaičiui-Putinui laišką, kuriame siūlėsi versti į rusų kalbą romaną „Altorių šešėly“. Rašytojas neatsakė – laiške kelios klaidos, adresantės lietuvių kalba sklandi, bet, matyt, paveikta intensyvios rusifikacijos. Minėjo, kad dirba buhaltere jakutų nacionaliniam teatre, neakivaizdžiai mokosi svetimų kalbų institute. Gimnazijos metais norėjusi būti literate. Išvažiavo su tėvais iš Kauno (laiške Putinui nerašo „ištremta“).

Kreipiuosi į genocido centrą, naršau represuotųjų sąrašus, kapinių registrus, susimoku „My Heritage“ svetainei. Kaip nesudėtinga mūsų Sofijai būdavo piešti visokius mokykloje užduotus genealoginius medžius! Mane ir Aušrą ji sujungdavo vienu kamienu. Man daug sunkiau įvardinti net ir tai, ką de facto sujungė kraujas. Irena Kazlauskaitė nėra mano giminaitė, nors egzistuoja vienas labai įtartinas požymis – jos tėvo vardas buvo Viktoras. Giminėje daug baltų dėmių, po prosenelio Jono istorijos apskritai kelis dešimtmečius niekas nieko nežinojo ir juolab nešnekėjo. Petrašiūnuose buvo sukurtas kenotafas, o apie Komunarką garsiau prabilta tik 2017 m. Prosenelio brolis su žmona neturėjo vaikų, todėl buvo įsivaikinę vokietuką tokiu vardu – jis tapo karininku, dirbo kalėjimuose. Ištremti iškart, kai tik atėjo sovietai – pirmu reisu. Pernelyg bendros detalės, tik nesutampa metai – Irenos tėvas vyresnis už mano prosenelio brolį.

Laiške Irena, be abejo, nemini, bet sužinau, kad jos tėvas, buvęs Kauno komendantūros kalėjimo viršininkas plk. ltn. Viktoras Kazlauskas, buvo įkalintas Rešotų lageryje, o 1942 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Irena su mama ir seserimi kelis kartus perkeltos į skirtingas tremties vietas. Į Lietuvą sugrįžo tik 1978 m. Detektyvas baigtas, tiksliai išsiaiškinau, radau net antkapių nuotraukas.

Sustabdau filmą ekrane, fotografuoju jos veidą. Vaidenasi, kad turi giminės bruožų.

Ir taip kaskart – tebeieškau dingusių kvadratėlių.

Papasakok ką nors iš Biblijos istorijų, – prašo „Simpsonų“ ateizmu indoktrinuota paauglė, kategoriškai atsisakiusi lankyti tikybą. Porinu, ką atsimenu iš rekolekcijų ir Šv. Rašto su graviūromis, bet atmintis stringa. Trylikametė greitai pastebi nelogiškas detales: Jokūbas apgavo savo tėvą ir brolį Ezavą, apsivyniojęs kailiais, bet tai kažkodėl nelaikoma dideliu nesąžiningumu ir jis nenubaudžiamas. Muziejų savaitgalį einame žiūrėti tapybos į Vilniaus paveikslų galeriją ir Radvilų rūmus. Biblijos pasakojimų ten – kas žingsnis. Į vieną paveikslą net pabandė sugrūsti svarbiausius įvykius ir iš ST, ir iš NT. Mozė atplūduriuoja pintinėje, nors visi ant kranto – faraonaitė ir jos svita – apsirengę vakarietiškai, ne egiptietiškai, – ravi tapybos daržą dukra. Dauguma siužetų žinomi iš albumo „Lietuvos tapyba“, kurį vaikystėje deramai ištyrinėjau. Nors yra ir primirštų, pvz., Kanuto Rusecko „Žvejė“ arba „Dievo Kūno procesija Vilniuje 1845“. Besimeldžiantis berniukas, panašus į antkapių skulptūrėles Bernardinų kapinėse. Taip dažnai vaikščiojome po dailininkų (Bernardinų) kapines ir tik dabar atėjome pažvelgti į jų paveikslus, išgyvenusius daug ilgiau.

Naktį, kai visa kas nurimę, daiktai nejudinami, kambariuose kvepia obuoliais; tai sukuria namų iliuziją. Greit pūvančių krituolių, kurie skanesni už nuskintuosius, kvapas. Gimtinė irgi yra iliuzija, joje idiliškas tik Edeno sodas, o gal ir tas ne – jame užkasti kritę gyvūnai, skausmas ir ašaros, vienatvės apmąstymai, beprasmiškas ravėjimo darbas. „Tu labai pasikeitei“, – sakome vieni kitiems, norėdami pagirti už pastangas; intensyvų darbą, ribotumo įveikimą, tapimą savimi ar panašų šlamštą. Kaip galima nepasikeisti, gyvenant laike? Net ir be pastangų tai įvyksta. Urbo ir užburtas kalnas – tarp jų esama kažko bendro, ne vien aliteracija. Nuolat juos supainioju, nors Nidoje buvę rašytojų poilsio namai tokiu pavadinimu seniai virtę tik prisiminimais. Pvz., rašau žinutę: „Tai jau Urbo kalne?“, nors turiu omeny Thomo Manno tipo ligoninę.

Mane terorizuoja laikrodis, esą reikia pėdas mirkyti karštame vandenyje, tada geriau miegosiu. Net kraunamas jis skaito moralus, kad jo dirželį, jeigu odinis, reguliariai švarinčiau. Kad neatsibostų, jis savavališkai pasikeičia ciferblatą į įmantresnį (kaip koks seksualus partneris!), iš kurio daug sunkiau suvokti, kiek valandų, – kvailiukas. Man kaip tik labiau patiktų, jeigu jis reikalautų mažiau dėmesio. Nueiti 10 tūkstančių žingsnių, parašyti 10 tūkstančių žodžių, surinkti kilniems tikslams 10 tūkstančių eurų. Tą laikrodį liepė įsigyti sporto medikas, o pas jį nusiuntė chemoterapeutas, pataręs įsispirti sau į užpakalį (čia vulgariai perfrazuoju, bet esmę daug kartų esu girdėjusi AA). Grįžau prie antihormonų. Manau, kiekvienas yra bandęs fantazijose pažaisti laiko mašiną – įsivaizduoti, kaip elgtųsi, jeigu su dabartine patirtimi būtų sugrąžintas, pvz., į mokyklinį suolą. Juk tikrai nedarytų tų pačių nevykusių sprendimų (nors ir skelbiasi nieko nesigailintys). Non, je ne regrette rien, – dainuoja Édith Piaf, taip ir nepatyrusi išmaniojo laikrodžio diktato.

Kol bėgu ratus apšerkšnijusiame stadione, vaikiščiai tebežaidžia futbolą – jie turbūt jį spardytų ir per pusnis. Keikiasi kaip pasiutę, diapazonas nuo soprano ligi boso, kai kurių balsai lūžta. Šita rūšis greičiausiai eis į kariuomenę ir į frontą, jeigu, neduok Dieve, prireiktų. Ratais, kaip ir aš, siūbuoja senjorės, aiškiai irgi kolekcionuoja žingsnius, nes daktarai liepė. Patino instinktas – iš visų jėgų spirti į vartus, bet pataikyti lėtai einančiai senjorei į galvą. WC smarvės kažkodėl neužuodžiu.

Pabundame nuo pasakojimų sapnuose, tada lendame į pasakojimus telefone, jungiame žinių pasakojimus per radiją, nyrame į pasakojimus knygose, susiduriame su pasakojimais parodose; kol valgome, žiūrime „Simpsonų“ pasakojimus – ir taip be galo. Net bėgant stadione į galvą lenda savų pasakojimų repeticijos.

Bažnyčioje jubiliejiniai metai – rudenį tuntai LGBT katalikų piligrimų peržengs Šv. Petro bazilikos durų slenkstį. Kol kas trinamės po Bernardinus, tuščiose freskų veidų ertmėse lyg fotografijoje su skylėmis veidams iškišdami traumuotųjų fizionomijas. Mūsų traumos, žinia, labiau dėl nulūžusio nago negu dėl kratymo elektra, pakabinus už kojų. Bet pérėjimas reiškia pakitimą, sąmoningą žengimą į kitokią būklę: per ritualą žmogaus didybė ir menkystė pasireiškia vienu metu. Šventimai, tik ceremonija nebūtinai matoma.

Paradoksas: sovietmečiu Bažnyčia Lietuvoje buvo ta institucija, kuri rėmė disidentus, platindama kroniką, o dabar per kunigus, kurie agitavo balsuoti už Vėgėlę ar Žemaitaitį, reiškiasi Putino doktrina – kad ir šeimamaršizmo ar įvairių trampistinių beprotysčių pavidalu. Jeigu rusai ateis, čia bus daug jų metodais pasiruošusių dirbti gan jaunų žmonių – kagėbistai tiksliai žino, ką daro ir per kur lengviausia indoktrinuoti.

Kardinolai su laivo formos mitromis ir kaspinų kasomis, pasiruošę atiduoti gyvybę, bučiuoja duris.