Pamokos iš Paalsio mokyklos
Liūdna, skaudi ta sena nuotrauka ar priešingai – pilna tylaus grožio ir šviesos? Šypsenos čia nė vienos. Net bandymo nusišypsoti. Minelės rimtos, ne vaikų – konstatuotum vaižgantiškai ir pats surimtėtum. Visų trisdešimt trijų įvairaus amžiaus mokinukų, sustatytų mokyklos pasienyje, begalinis rimtumas. Priekyje mokytoja šventosios veidu. Ji greičiausiai čia pat mokykloje ir gyvena mažame kambariuke. „Ant salkų“, – kaip anksčiau sakydavo. Vakarais dar ilgai žibina žibalinę lempą, taisydama mokinių diktantus. Vaikų tėvai jai suneša kas lašinių, kas duonos, kas bulvių ar kruopų, kad dirbdama pramistų. Niekas čia nieko neskaičiuoja, nesiskundžia, neprašo daugiau. Ir kaip prašytum, jeigu kitas vaikas neturi nė batų ar žmoniško drabužio.
Spėju, kad fotografuota mokslo metų pradžioje, gal net rugsėjo 1-ąją. Kažin kaip jaučiasi beateinąs ruduo. Ne visi vaikai atlaikys naujus mokslo metus. Kas dėl biednumo, kas dėl ligos ar kokios nelaimės namuose. Mokyklos pastate turbūt tik viena didžiulė klasė, kur sueina visi čia stovintys, nuo baltmarškinių paaugliukų iki pyplių pirmokėlių nuotraukos priekyje. Kaip sugeba mokytoja prisitaikyti prie skirtingų „klasių“, nežinau. Gal jau yra išleistas vienas kitas vadovėlis, bet rašo mokiniai ant juodų grifelinių lentelių kreidos gabalėliu. Kai savo sodyboje kitados tvarkėme visus pašalius, buvome radę vieną tokią lentelę. Dar su rusišku fabriko užrašu.
Bet čia jau nepriklausoma Lietuva, turbūt trečiojo dešimtmečio vidurys. Lietuviškos kaimo mokyklos atsirado Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių valdžia leido. Gal tam, kad būtų mažiau rusiškos įtakos. Mokytojais savanoriais ėjo dirbti dvarų panelės, kunigai, vargonininkai ir visi kiek nors prakutę moksluose. Apie tai galima pasiskaityti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimuose. Ji pati irgi ėjo mokytojauti. Jeigu šlovinami savanoriai kūrėjai, gynę jauną valstybę nuo visų priešų, nežinau, kiek paminklų turėtume pastatyti ano meto kaimo mokytojams.
Tą atsitiktinai gautą nuotrauką kažkada ketinau pritaikyti prie visų kalbų ir diskusijų apie mūsiškę švietimo sistemą. Jos nesibaigiančias bėdas ir kažin kokį nepajėgumą. Vis kalbant, kad švietimas – tai strateginis reikalas ir kad bus veltui visi tankai ir karių brigados, jei mokyklos neatliks savo misijos. Žinoma, dar baisiau, jeigu jos pamažu iš kaimo vietovių apskritai išnyks. Kitados Lenkija, švęsdama savo krikšto tūkstantmetį, buvo nusprendusi įsteigti tūkstantį naujų mokyklų (ne bažnyčių!). Nežinau, ar tai pavyko, bet idėja galinga.
Šiuo metu nuotrauka galėtų tikti ir tradicinei Knygų mugei Vilniuje. Kaip pavyzdys nenumaldomo troškimo mokytis, siekti žinių, pamilti knygas. Kad ir mažiausios kaimo mokyklėlės vertos išlaikymo ir palaikymo. Kad mokytojai verti tikros pagarbos ir normalaus pragyvenimo. Nelyg tų „salkų“ anais laikais. O per visas knygų muges labiau nei garsių autorių pasirodymai širdį džiugina mokykliniais autobusėliais atkakę mokinių būreliai. Su savo mokytojais ar pabėgę nuo jų, spindinčiomis akimis, išsižioję nuo tos knygų karalystės, galbūt parsivešią į savo miestelius kokią knygelę, o dar svarbiau – įtarimą, kad skaitant vyksta stebuklai.
O dabar išduosiu paslaptį, kur buvo nuotraukoje pavaizduota mokykla, nes tai pagrindinė priežastis, kodėl ją čia rodau ir aptarinėju. Kitoje nuotraukos pusėje užrašas: „Paalsio kaimo mokykla“. Metai nepažymėti. Kaimas yra ties Jurbarko ir Raseinių rajonų riba, šalia Alsos upelio, įtekančio į Mituvą. Tarybiniais laikais kaimas buvo numelioruotas ir išnyko. Esu ten kelissyk buvęs prieš daugybę metų, vaikystėje. Pirmą kartą važiavome arkliais iš kito kaimo gretimoje parapijoje. Atsimenu tik žvaigždėtą dangų grįžtant atgal ir snūduriuojant vežime. Vakarienės reikėjo valgyti riebią kiaušinienę, kurios tada labai nemėgau. Paalsys buvo mano senelės ir prosenelės tėviškė, nors tada jos abi jau gyveno Vilniuje. Prosenelė Paalsyje viena užaugino nesantuokinę dukterį ir išleido į mokytojų kursus Jurbarke. Liko su savo mergautine pavarde visą gyvenimą. Ori ir drąsi. Per kažkokį pokario renginį ištepliojo smala Stalino portretą. Kilo skandalas, būtų atsidūrusi Sibire, bet niekas jos neišdavė. Neprisimenu, ar mokėjo skaityti, nors namie buvo kelios senos maldaknygės milžiniškomis raidėmis. Kai paštininkė atnešdavo pensiją, kas mėnesį po dešimt rublių, prosenelė pasirašydavo kryžiukais. Vyresnioji sesuo vis žadėjo išmokyti ją rašyti. O ji mums pasekdavo vieną kitą pasaką ar prisimindavo kokį eilėraštuką. Valdžios žmones vadindavo paškustvomis. Prosenelė išgyveno per 90 metų. Prisimenu ją nuolat besimeldžiančią savo lovelėje. Tada jau nesikeldavo. Kunigas atnešdavo Komuniją. Niekada ji nepasakojo savo gyvenimo. Tik gerokai vėliau sužinojau, kaip viskas buvo. Kaimas ją palaikė. Už keliolikos kilometrų Stakiuose tuo metu klebonavo Tumas-Vaižgantas, vietinių vadinamas Tumuliuku. Gal jo geroji dvasia suko ratus po tą kraštą ir niekam neleido pasmerkti vargšės merginos. Ir pats kitąsyk jaučiuosi atėjęs iš tų vietų ir istorijų.
Taip ir gyvename šią nelengvą pavasario pradžią. Su knygelėmis, iš kurių išsikapstai sau vilties ir džiaugsmo. Bet jeigu ir neskaitytum, nemokėtum to, kaip nuostabiai Viešpats gali dirbti mūsų sieloje. Per visus karus ir marus. Ir dar baisiau – kai mergaitei lieka tik vinys, vinys, vinys, vinys.
